DYGLIUOTASIS ŠALTALANKIS (Hippophae rhamnoides) vienas iš tų nedaugelio naudingų augalų, kurio beveik visos dalys yra vertingos ir gali būti naudojamos maistui, vaistams ar kitoms reikmėms. Trumpa šio augalo charakteristika tokia: tai apie 5–6 m aukščio ir panašaus pločio krūmas. Šakelės tankios ir turi aštrokus dyglius, dėl kurių nėra lengva skinti jų uogas. Lapeliai sidabriškai žali, siauri ir pailgi. Oranžinės ir nedidelės uogos sunoksta rudenį, rugpjūčio pabaigoje, arba rugsėjo mėn. Savaime auga daugelyje Europos ir Azijos šalių, bet Lietuvoje jis nėra savaiminis, o atvežtas prieš kelis šimtus metų. Šaknys gilios ir skvarbios, dažniausiai augalas plinta šakninėmis atžalomis. Šaknų gumbeliuose gyvena ypatingos bakterijos, kurios fiksuoja azotą, tad augalas gali juo apsirūpinti tiesiog iš oro, štai kodėl jis gali augti nederlingose ir azoto skurdžiose dirvose, kur vyrauja smėlis ar žvyras. Įdomus šio augalo lotyniškas pavadinimas, graikiškai reiškiantis „žvilgantį arklį“.
Didžiausia šio krūmo vertė yra uogose. Sultyse gausu vitaminų A ir C bei įvairių mineralų. Jos vartojamos šviežios ir džiovintos, iš jų spaudžiamos sultys, gaminami džemai, desertai. Tiesa, sultys yra rūgščios, tad jas reikėtų atskiesti vandeniu, maišyti su kitų vaisių sultimis arba tiesiog saldinti. Uogų viduje esančiose mažose ir juodose sėklytėse slypi tikras lobis – tai aliejus, kurio sudėtyje gausu vitaminų A, C, E, B12, karotenoidų ir flavonoidų, veikiančių kaip antioksidantai ir turinčių priešvėžinių savybių, žmogui reikalingų omega riebiųjų rūgščių. Šaltalankių aliejus taip pat veikia antibakteriškai ir priešuždegimiškai. Tad šiuo sveikuolišku aliejumi gydomos įvairios skrandžio, virškinimo ir ginekologinės ligos, taip pat peršalimas, kraujavimas, žarnyno parazitai. Juo galima tepti nedideles žaizdeles arba nudegimus, hemorojaus žaizdas.
Šaltalankių aliejus puikus tuo, kad juo galima gydyti tiek išoriškai, tiek vidiniai, jis naudojamas ir kosmetikoje – kremuose, šampūnuose, muile bei kitur. Vertingojo aliejaus galima pasigaminti patiems, kai iš uogų išspaudžiame sultis, o likusias išspaudas reikėtų sumalti ir užpilti nedideliu kiekiu saulėgrąžų aliejumi (tinkamesnis yra nerafinuotas). Šį aliejų galima pakaitinti (bet ne užvirti), taip greičiau jų galima pasiruošti, bet kaitinimo metu dingsta vitaminas C ir kai kurios vertingos medžiagos, tad geriau palikti kelioms dienoms, kad pritrauktų. Po kurio laiko aliejus nusidažys ryškia oranžine spalva – tokį jau galima naudoti tiek gydymui, tiek maistui. Šaltalankių aliejų reikia laikyti tamsioje vietoje, geriausia šaldytuve.
Ne tik vaisiai ir sėklos yra vertingi, ne ką mažiau vertinamos ir šaltalankio šakelės bei lapai. Iš jų irgi išgaunamas aliejus, kuris pasižymi panašiomis savybėmis kaip ir uogos. Džiovinti šaltalankio lapeliai gali būti naudojami vaistinėms arbatoms ruošti.
Be maistinių ir gydomųjų savybių šaltalankis dažnai auginamas kaip dekoratyvinis krūmas. Kaip jau minėta, jo šaknų sistema gili ir skvarbi, jis gali augti nederlingose ir sausose vietose, tad dažnai sodinamas norint sutvirtinti slenkančius šlaitus ar pylimus bei apleistuose smėlio ir žvyro karjeruose, kur kiti augalai paprastai auga nenoriai. Kadangi jis atsparus užterštam orui, tad irgi dažnai galima pamatyti auginamus šalia judrių kelių, tik be abejo, nereikia valgyti uogų nuo tokiose vietose augančių krūmų. O šaltalankių krūmai yra tankūs, tad iš jų kartais formuojamos tankios ir dygliuotos gyvatvorės, pro kurias net katės nemėgsta landžioti.
Augindami šaltalankius nepamirškite, kad šie augalai mėgsta plisti šakninėmis atžalomis, tad kartais plinta ten, kur jie nepageidaujami: į gėlyną ar net į kaimyno sklypą. Todėl norint apriboti šaknų plitimą, į žemę aplink šaltalankius reikia įkasti apie 0,5 m gylio užtvaras.
Yra dar vienas svarbus dalykas, jeigu norėsite sulaukti uogų derliaus – o gi tai, kad šaltalankis yra dvinamis augalas. O tai reiškia, kad vienas šalia kito turi augti du skirtingi krūmai: vyriškas ir moteriškas, kad užsimegztų oranžinės uogos. Vieno vyriško krūmo paprastai užtenka dešimčiai–dvylika moteriškų, kad įvyktų apdulkinimas, ir jie turėtų augti netoliese, apie 20–50 m spinduliu. Uogas nuo krūmo skinti nėra lengva, nes jos būna gan tvirtai prilipusios, o ir tos šakelės dygliuotos. Šaltalnkių augintojai, kurie turi didesnius šaltalankių plotus, uogas skina ne po vieną, o nukarpo kartu su nedidelėmis šakelėmis, jas pašaldo, o po to uogos gan lengvai nurenkamos.
Selekcininkai yra sukūrę nemažai šaltalankių veislių, pasižyminčių uogų įvairove: stambesnėmis, saldesnėmis, geltonos arba raudonos spalvos. Taip pat yra sukurta ir kompaktiško dydžio krūmų veislių, kuriuos galima auginti mažuose sodeliuose ar net vazonuose.
