Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vedėjos Orinos Ivanauskienės komentarai.
Kas yra legioneliozė?
Legioneliozė yra ūminė infekcinė liga, pasireiškianti ūminės pneumonijos ar ūminės respiracinės ligos klinikiniais sindromais. Liga gali būti dviejų formų – Legionierių ir Pontiako.
Legionierių ligai būdingas karščiavimas, raumenų skausmas (mialgija), kosulys ir plaučių uždegimas (pneumonija). Pontiako karštligės simptomai lengvesni, paprastai ši ligos forma praeina be pneumonijos.
Legioneliozė yra sunki plaučių uždegimo forma, sukeliama Legionella genties bakterijų. Legionelių sukeltos ligos inkubacinis periodas yra 2-10 d. Suserga apie 5 proc. užsikrėtusiųjų asmenų. Dažniausiai pasireiškia šie simptomai: viduriavimas ir vėmimas, karščiavimas, kosulys, skrepliai su krauju. Gali sutrikti kvėpavimas (pacientui sunku kvėpuoti, jis ima dusti), varginti drebulys. Kartais jaučiamas skausmas krūtinėje, retais atvejais gali sutrikti sąmonė.
Kaip šia liga užsikrečiama?
Legioneliozę sukelia bakterijos Legionella, kurios atsiranda ir dauginasi lėtai tekančiame ir stovinčiame vandenyje. Dažniausiai šių bakterijų atsiranda vamzdžiuose, kuriais silpnai ar visai neteka vanduo. Tokių vamzdynų gali būti bet kur – tiek privačiuose namuose (pvz., sodybose, sodo nameliuose, kuriuose nėra nuolat gyvenama ir vanduo yra ilgai nenaudojamas), tiek ir daugiabučiuose, kur netinkamai rūpinamasi vandens sistemų profilaktika. Legioneliozės židinių randama ir viešbučiuose, baseinuose.
Bakterijų Legionella aptinkama ir vandens šildytuvuose bei karšto vandens laikymo talpose, cisternų paviršiuose.
Legionelių atsiranda ir jos ima daugintis, kai vandens sistemose nusėdęs dumblas, rūdys, padengtuose apnašomis, purvinuose bei korozijos apimtuose (surūdijusiuose) ar kiauruose vamzdžiuose, dušuose ir čiaupuose. Būtina sąlyga – tinkama temperatūra: bakterijos Legionella gyvuoja esant 20–50 ºC vandens temperatūrai.
Dažniausias klausimas, kai kalbama apie užsikrėtimą legiolenioze – ar galima gerti vandenį? Visuomenės sveikatos specialistų teigimu, tai daryti visiškai saugu, nes legionelėmis neužsikrečiama geriant vandenį, vartojant jį su maistu ar bendraujant su sergančiuoju.
Žmogus legionelioze užsikrečia įkvėpęs legionelėmis užkrėsto aerozolio (smulkių vandens lašelių), kuris susidaro atsukus čiaupą ar dušą, iš sūkurinėse voniose susidarančių vandens burbulų arba tam tikrose oro kondicionavimo sistemose ir kt.
Užsikrėsti legionelėmis galima ir lankantis baseinuose, sūkurinėse ar mineralinio vandens voniose, pirtyse ar saunose.
Legionelių šaltinis gali būti ir dekoratyviniai fontanai bei drėkinamos maisto vitrinos, aušinimo bokštai, garų kondesnsatoriai, soduose esantys purkštuvai (ypač jei jie naudoja perdirbtą buitinį arba nutekamąjį vandenį), taip pat įvairios aušinimo ir oro kondicionavimo sistemos.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vedėja Orina Ivanauskienė teigia, kad Legionella bakterijos ima daugintis ir pavojų kelti tuomet, kai dėl netinkamai prižiūrimų pastatų vandens tiekimo sistemų susidaro palankios sąlygos joms plisti.
„Šios bakterijos veisiasi stovinčiame vandenyje, kurio temperatūra aukštesnė nei 20 laipsnių, bet žemesnė nei 50 laipsnių. Žmogus nuo žmogaus legionelioze neužsikrečia, taip pat šia liga susirgti neįmanoma geriant vandenį ar gaminant maistą. Užsikrečiama įkvėpus legionelėmis užkrėsto aerozolio (smulkių vandens lašelių), kurie susidaro dušuose, voniose, saunose ir panašiose vietose, todėl itin svarbu laikytis pagrindinių šios bakterijos prevencijos taisyklių“, – sako O. Ivanauskienė.
Kaip užkirsti kelią legionelių bakterijoms?
Tam, kad legionelės nesidaugintų, itin svarbu, kad į čiaupus ar dušus atitekančio karšto vandens temperatūra būtų ne žemesnė kaip 50 °C.
„Svarbu suprasti, kad visiems pastatams tiekiame vienodos temperatūros termofikacinį vandenį, kuris šilumos punktuose nekontaktiniu būdu pašildo vandentiekio vandenį. Karšto vandens, kuris pasiekia klientus, temperatūrą daugiabučių viduje reguliuoja namų administratorių, bendrijų ar pastatų valdytojų paskirti šilumos ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojai. Jų atsakomybė yra užtikrinti, kad čiaupus pasiekiančio karšto vandens temperatūra nebūtų žemesnė kaip 50 °C. Ne mažiau svarbus ir gyventojų pastebėjimai, reikiama temperatūra išlaikoma, – sako VŠT Infrastruktūros komandos vadovas Andrius Agintas.
Tinkama karšto vandens temperatūra aktuali ne tik daugiabučiuose, bet ir privačiuose namuose. Pirmas indikatorius, kuris leidžia pajusti, ar vanduo pakankamai karštas – atsukus čiaupą po minutės vandens temperatūra bus tokia, kad karštas vanduo degins ranką.
„Iš klientų sulaukiame pastebėjimų ir dėl pernelyg silpnos karšto vandens tekėjimo srovės, ir dėl nepakankamos karšto vandens temperatūros. Atsukus čiaupą karštas, ne mažiau nei 50 °C, vanduo turi atbėgti per 1 minutę. Vis dėlto už butuose esančios temperatūros reguliavimą yra atsakingi ne karšto vandens tiekėjai, bet namų administratorių arba bendrijų paskirti namo vidaus šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojai, todėl klientus skatiname atkreipti dėmesį į karšto vandens temperatūrą. Jeigu ji yra netinkama, apie tai reikėtų informuoti namų administratorių arba bendriją” , – sako VŠT Klientų komandos vadovė Rūta Jasiulionienė.
Siekiant apsisaugoti nuo pavojingos bakterijos, ne mažiau svarbu valyti dušų galvutes, vandens čiaupus. Ilgainiui jie užkalkėja, t. y. atsiranda nuosėdų, kuriose taip pat gali daugintis legionelės. Rekomenduojama šiuos įrenginius valyti bent kartą per mėnesį.
Dar vienas svarbus ir legionelių plitimui riziką keliantis faktorius yra ilgiau pastatų vidaus vamzdynuose stovintis vanduo. „Ilgiau nenaudojus karšto vandens, pavyzdžiui, po atostogų, rekomenduojama jį nuleisti. Tarp gyventojų dar vis populiarus mitas, kad toks karšto vandens nuleidimas gali brangiai atsieiti. Nors vandens tekėjimo greitis iš čiaupo priklauso nuo įvairių aplinkybių, tačiau mūsų skaičiavimais vienas gyventojas vandens išleistų vos už 26-38 centus. Neabejoju, kad visi sutiks, jog sveikata yra nepalyginamai brangesnė”, – sako R. Jasiulionienė.
