PRIEŠ ir PO: neįtikėtinas buvusios vištidės virsmas į svajonių namus

Pamačius publikacijos pavadinimą, gali kilti abejonė: „ar tikrai gerai perskaičiau?“. Taip, jūsų akys tikrai neapsigavo – šis jaukumu alsuojantis būstas yra buvusi vištidė. Tokiu nestandartiniu projektu ryžosi užsiimti instagramo paskyros „My cozy garden. Lietuva“ autorė Solveiga bei jos antroji pusė Paulius. Paklausėme šios drąsios asmenybės, kaip kilo tokia idėja ir kaip ją pavyko įgyvendinti.

Namai vištidėje – skamba neįtikėtinai. Kaip kilo ši idėja ir iš kur pasisėmėte ryžto imtis tokio nelengvo projekto?


– Idėja paversti vištidę savo namais tikrai nekilo staiga. Nusipirkome seną sodybą su kiek papuvusiu gyvenamuoju rąstiniu namu. Į tą namą investuoti nenorėjome dėl jo būklės, o naujo namo statyboms tikrai nebuvome sukaupę pakankamai lėšų. Visgi, leisdami vasaras sodyboje pasvajodavome, kad būtų smagu turėti bent mažą kambarėlį pernakvojimui, pasisėdėjimui su draugais vasaros laikotarpiu. Taip gimė pirminė idėja – mūriniame ūkiniame pastate (kurį sudarė garažas, vištidė, sena pirtis ir lauko virtuvėlė) įsirengti nedidelį kambarėlį.


Nusprendėme tai daryti vištidėje, nes garažas buvo naudojamas pagal paskirtį, o pirtyje ir virtuvėlėje per mažai vietos. Iškraustėme iš vištidės daugybę metų ten buvusį „turtą“, keletą kartų dezinfekavome sienas (prie jų kadaise buvo pritvirtintos vištų laktos) ir pradėjome remonto darbus. Tada kilo mintis, kad visgi reikėtų ir šiokios tokios virtuvėlės. Tam reikalui nusprendėme panaudoti pirtelės patalpas.


O tada ir užsisuko – užsinorėjome ir dušo, ir tualeto, ir didesnio kambarėlio. Išgriovėme sieną iš vištidės į garažą ir štai – turėjome visai padoraus dydžio erdvę. Vonios kambarį įrengėme vadinamojoje lauko virtuvėje. Iš pradžių apie tai tik pajuokaudavę, vėliau nusprendėme namelyje galutinai apsigyventi. Pastatėme krosnelę, apšiltinome pastatą ir štai – jau devyni mėnesiai gyvename miniatiūriniame 37 kv.m namelyje. Tiesa, sutvarkytas tik namelio vidus, išorė mažai pakitusi.



Priėmus galutinį sprendimą – „darom“, kokius uždavinius išsikėlėte?


– Kažkokių konkrečių uždavinių sau nekėlėme, tačiau pasąmonėje, net apie tai ir nesikalbėdami, sutartinai su Pauliumi norėjome sutilpti į kuo mažesnį biudžetą, panaudoti kuo daugiau jau turimų daiktų, baldų ir, žinoma, perdaryti/ panaudoti atiduotus ar išmestus daiktus, suteikti jiems antrą gyvenimą. Taip pat stengėmės kiek įmanoma daugiau darbų atlikti patys, o dažnai ir su draugų, artimųjų pagalba. Tačiau savaime supranta – neišsivertėme ir be meistrų.


– O kas gi buvo sunkiausia darbų eigoje?


– Kalbant apie sunkumus – nemaloniausia užduotis buvo ištuštinti patalpas. Teko išvežti labai daug šieno, kuris dengė visą pastogę, labai daug lentų, šiukšlių ir įvairiausių rakandų. Taip pat teko griauti pirties pečių – darbelis irgi ne iš maloniųjų (juodas visomis prasmėmis). Su kitais rimtais sunkumais nesusidūrėme, o jei ir pasitaikydavo kažkokių smulkmenų – į priekį vedė galutinio rezultato troškimas ir šimtai internete išsaugotų idėjų, kaip turėtų atrodyti mūsų namelis.


Kaip apibūdintumėte savo rankomis sukurtų namų interjerą?


– Jeigu yra kažkoks terminas apibūdinantis įvairių stilių samplaiką interjere, tai manau mūsų namų interjeras yra būtent toks. Niekad neturėjau vizijos, kad mano namai bus būtinai skandinaviško, modernaus ar tarkim išskirtinai vintažinio stiliaus. Vienintelis dalykas, kurį visada žinojau – noriu baltų sienų. O prie tų baltų sienų dėlioju man mielus ir reikšmingus daiktus, baldus. Tai ir baldai/ daiktai iš vaikystės, ir iš sendaikčių, ir iš didžiųjų prekybos tinklų. Tiesa, turbūt turėčiau paminėti, kad mane be galo žavi prancūziški interjerai. Neslėpsiu, stengiuosi prie kažko panašaus priartėti, bet neapsiriboju vien prancūziškomis detalėmis interjere. Tačiau, jei ateityje pristatysime antrą aukštą, – ten stengsiuosi kurtis kuo „prancūziškiau“.



Ir pabaigai, gal galite mūsų skaitytojus savo žodžiais palydėti svarbiausiomis savo namų erdvėmis?


– Mūsų miegamasis ir svetainė yra viena bendra patalpa, kuri atsirado sujungus vištidę ir garažą. Miegamojo zoną nuo svetainės skiria ne iki galo išgriauta siena, prie kurios iš miegamojo pusės pastatėme bedurę spintą. Miegamajame tik tiek ir tėra – spinta ir lova.


Svetainės zona talpina mūsų širdžiai mieliausius akcentus. Tai yra krosnelė, pianinas, spintelė su plokštelių grotuvu. Nors pianinas tokio dydžio name yra prabanga, aš nuo pirmųjų įrengimo darbų jį mačiau būtent ten, kur jis dabar ir stovi. Pianiną atsivežiau iš vaikystės namų – kadaise lankiau muzikos mokyklą. Kalbant apie plokštelių grotuvą, apie būtent tokį svajojome jau nuo studijų laikų, tačiau įsigijome visai neseniai. Svetainėje dar paminėčiau ir pažeme besidriekiančią skaitymo palangę, ant kurios mėgstu sėdėti ir grožėtis gamta, skaityti arba tiesiog gerti kavą.


Apie virtuvę turbūt išsiplėsti galėčiau labiausiai, nes į ją sudėta daugiausiai širdies. Kaip ir minėjau – virtuvė užėmė senos pirties patalpas. Atsakant į klausimą, kas man virtuvėje svarbiausia – turbūt sakyčiau maksimalus mažos erdvės išnaudojimas, bet tuo pačiu ir estetinis vaizdas. Nuo pat pradžių norėjau mini farmhouse (liet. kaimiško) stiliaus virtuvėlės su didele balta plautuve, senoviniu maišytuvu, medinėmis spintelėmis ir atviromis lentynomis su daug gražių indų ir indelių. Gal narciziškai nuskambės, bet galėčiau savo virtuvėje gyventi!


Vonios kambarį įrengėme lauko virtuvėlės patalpoje. Tiksliau, tai dušo kambarys – vonios mes neturime. Patalpa gan paprasta, tačiau jos „vinis“ yra labai senas garažo darbastalis, ant kurio uždėjome akmeninį stalviršį ir pastatėme praustuvę. Darbastalį mano tėčiui kadaise atidavė kaimynas, bet jis taip ir prastovėjo nenaudojamas, tad nusprendėme suteikti jam antrą šansą.


Dėkojame, Solveiga, už pokalbį!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis