Trešnių sodinimo ir auginimo ypatumai kada sodinti vaismedžius

Vaismedžiai ne tik sodo puošmena. Tad labai svarbu parinkti tinkamą metą jų sodinimui.

Kada sodinti vaismedžius

Rudens sezono metu reikia sodinti obelis, šalčiui atsparias veisles - kriaušaites, serbentus, agrastus, avietes. O kaulavaisius (vyšnias, slyvas, trešnes ir lepesnes kriaušes) patariama sodinti pavasarį.

Vaismedžius ir vaiskrūmius reikėtų pasodinti spalio mėnesį, dar likus kelioms savaitėms iki didesnių šalčių. Sodininkai šiuo sezonu dažniausiai sodina obelis, slyvas ir uogakrūmius. 
 
Rudenį daugeliui sodininkų praverčia ir patarimai, kaip atskirti geriausius sodinukus. „Yra trys taisyklės, jas žinodami išsirinksite sveikus sodinukus. Pirmiausiai reikia apžiūrėti šaknis: jos turi būti gerai susiformavusios ir proporcingai išsivysčiusios, su daug aktyvių šaknelių ir nesudžiūvusios. Antras svarbus kriterijus – medelis neturi turėti jokių išorinių pažeidimų, žievės spalvos pakitimų ar įtrūkimų. Trečioji taisyklė – turite matyti vieną ryškią viršūnę ir proporcingai išsidėsčiusias ne mažiau kaip tris šakas, išaugusias ne žemiau kaip 70 centimetrų nuo dirvos paviršiaus“, – sakė Darius Kviklys, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodininkystės technologijų skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas. 
 
Pasak jo, rudenį sodininkai išaugina didesnį sodinukų skaičių, todėl ieškantys naujų vaismedžių gali rinktis iš plataus asortimento. Nukritus lapams mokslininkas pataria sodinti šalčiui atsparias obelis ir slyvas, taip pat uogakrūmius, o pavasarį – trešnes, kriaušes ir vyšnias. „Vaismedžių šaknys gali išgyventi iki -10 Celsijaus laipsnių šaltį, tačiau juos būtina tinkamai parengti žiemai: sodinukus gulsčiai prikasti, o atėjus šalčiams, dengti eglišakiais ar užkasti durpėmis“, – patarė D. Kviklys. Jis taip pat rekomenduoja vengti ne vazonuose išaugintų sodinukų su lapais, toks iškastas sodinukas per dieną gali netekti daug vandens ir nebeprigyti. 
 
Populiariausia Lietuvos versliniuose ir mėgėjų soduose auginama rudeninė obuolių rūšis yra „Auksis“. Ši veislė buvo išvesta 1951 metais Vytėnų bandymo stotyje (dabar – Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Sodininkystės ir daržininkystės institutas), o 1987 m. išplito po visą šalį. „Auksio“ obuoliai yra vienodo didumo, stambūs, rūgščiai saldaus skonio, skinami rugsėjo pirmoje pusėje, išsilaiko švieži iki Naujųjų metų, o sandėliuojami šiuolaikinėse saugyklose – iki ankstyvo pavasario.

Tręšnių sodinimas

Lietuvoje trešnės auginamos jau senokai, nors klimato sąlygos auginti trešnes, ypač lepesnių veislių, Lietuvoje nėra labai palankios. Dauguma sodininkų mėgėjų džiaugiasi savo soduose užaugintu derliumi. Tačiau trešnių derlius vienais metais gali būti gausenis, o kitais ženkliai mažesnis. Tam įtakos turi ir trešnių auginimas ir tinkama trešnių priežiūra.

Geografiniu požiūriu Lietuvoje trešnėms tinkamiausi yra Pajūrio ir Žemaičių aukštumų rajonai. Čia žiemos šiek tiek švelnesnės, o vasaros vėsesnės negu likusioje šalies dalyje. Trešnių derlius taip pat labai priklauso nuo orų žydėjimo metu. Nuo -2 iki -5 °C šalnos gali sumažinti arba visiškai sunaikinti derlių.

Trešnių sodinimas. Trešnių sodinimui reikėtų parinkti pakilaus reljefo lauką su nedideliu nuolydžiu. Tokiame lauke vaismedžiams būna palankesnis mikroklimatas (šiek tiek aukštesnė temperatūra žiemos ar šalnų metu), geriau cirkuliuoja oras, lengviau pasiekti, kad dirvos paviršiuje nesikauptų vanduo.

Dirvožemio požiūriu tinkamiausi yra lengvesni priemoliai ir priesmėliai ant priemolių. Jeigu pas jus dirvožemis šlapias arba sunkiojo molio, tuomet jums palankiau auginti obuolius, kriaušes ar slyvas. Tačiau jeigu vis dėlto tokiame dirvožemyje auginsite trešnes, pasirūpinkite, kad būtų geras dirvožemio drėgmės režimas ir pakankama aeracija. Dirvožemio reakcija turėtų būti artima neutraliai (pH 6,5-7,0). Dėl virš dirvožemio iškilusių šaknų, vasarą jas reikia dažniau laistyti, nei kitus didžiuosius medžius.

Kokias veisles pasirinkti?

Veislių pasirinkimo klausimas visuomet sukelia daug diskusijų. Nėra idealių veislių, kurios padėtų išspręsti visus auginimo metu kylančius keblumus. Dauguma geriausiųjų, užsienyje sukurtų trešnių veislių, kurių vaisiai stambūs, skanūs ir transportabilūs, Lietuvoje šaltų žiemų metu gali pašalti arba visai iššalti. Tradiciniuose trešnių auginimo kraštuose vyrauja švelnios žiemos, tad selekcininkai daug dėmesio ištvermingumui neskiria. Galima pasidžiaugti, kad turime gerų lietuviškų veislių, kurios labiau pritaikytos mūsų klimato sąlygoms. Docento Algirdo Lukoševičiaus sukurtos trešnių veislės Jurgita, Mindaugė. Galima rinktis ir atsparesnes, svetur sukurtas veisles. Reikia nepamiršti, kad dauguma trešnių veislių yra kryžmadulkės. Norint sulaukti derliaus, reikia auginti bent dvi, o dar geriau tris keturias trešnių veisles. Savidulkių trešnių veislių (Stela, Lapins, Sunburst ir kt.). 

Dauguma jų žiemą yra nepakankamai ištvermingos. Trešnių veislės skiriasi pagal sunokimo laiką: ankstyvosios (Rivan) prisirpsta birželio pirmoje pusėje, vėlyvosios (Hedelfinger, Franc Josif, Regina) baigia nokti liepos pabaigoje. Tad trešnių mėgėjai šviežiais vaisiais gali džiaugtis beveik du mėnesius.

Trešnių ligos ir kenkėjai

Be šaltų žiemų ir šalnų žydėjimo metu auginantiems trešnes žalos gali pridaryti du iš pirmo žvilgsnio nekalti dalykai, tai yra lietus ir paukščiai (dažniausiai varnėnai). Paukščių daroma žala gali būti didelė, tačiau apsisaugoti nuo jų galima. Paukščiai labiau mėgsta tamsiai raudonas trešnes.

Norint, kad užaugtų stambūs vaisiai, dirvoje turi būti pakankamai drėgna, tačiau lietus vaisiams nokstant yra pražūtingas. Po gausesnio lietaus, ypač esant šiltam orui, vaisiai sutrūkinėja.

Nors trešnių sunokimui reikia 8 – 10 valandų tiesioginių saulės spindulių kasdien. Reikėtų žinoti, kad didelių karščių trešnės taip pat nepakelia, nes aukšta temperatūra ir didelė drėgmė skatina ligų atsiradimą. Trešnių kenkėjų ir ligų paplitimas bei sąveika labiausiai priklauso nuo trešnių auginimo vietovės. Esant rimtam pavojui, būtina vaismedžius purkšti. Vieno medžio „užkratas“ gali pasmerkti visą sodą, nes lervos valgo vaisius ir taip plinta nuo medžio prie medžio. Vieni iš dažniausiai pasitaikančių kenkėjų yra amaras ir strypeliai, kurie sukelia nedidelę žalą, tačiau tai būtina kontroliuoti. Galima susidurti su tradicinėmis ligomis bei kenkėjais. Nuo jų esamos heminės augalų apsaugos priemonės yra pakankamai efektyvios. Svarbu laiku atpažinti žaladarius ir pritaikyti tinkamas.

Trešnių trūkinėjimo išvengti padeda specialios priedangos nuo lietaus. Žinoma, jas įrengti patogiau kuomet trešnės žemaūgiės, kur vaismedžių aukštis siekia 3-3,5 m.

Priedangų nuo lietaus sistema paprastai gali būti derinama su tinklais apsaugai nuo paukščių. Tinklus galima dengti ir tiesiog ant vaismedžių. Svarbu parinkti tinkamus matmenis: vaismedžiai turi būti uždengti iki pat žemės, kad paukščiai nepalįstų po tinklais. Apsaugai nuo paukščių tinklus pakanka uždėti pakraščiuose palei priedangų perimetrą. Nuo sparnuočių galima gintis ir kitomis priemonėmis (garsinėmis patrankomis, išgąsdintų paukščių balsus skleidžiančiais garso įrašais, plėšriųjų paukščių išvaizdos aitvarais), tačiau kokybiškos tinklo priedangos apsaugo geriausiai.

Taip pat kruopščiai nuvalykite pažeistus žiedus, vaisius, lapus. Nepalikite lapų ar senų vaisių ant žemės.

Šlapiomis ir šaltomis žiemomis galima susidurti su bakterijomis, kurios gali nužudyti medį. Drėgnose vietose atsirandantys puviniai sunaikina žiedus ir vaisius. Todėl, purškimas vėlgi yra būtinas.

Kaip ir daugelis kitų vaismedžių, taip ir teršnės augimo laikotarpiu turi būti gausiai palaistomos bent vieną kartą per savaitę.

Jei perkate naują medį, atkreipkite dėmesį į jo formą. Idealiausia, kad tai būtų kūgio formos sodinukas, primenantis Kalėdų eglutę;
Patariama skatinti ūglių šakojimąsi, taip medis netaps pernelyg aukštu;
Svarbu trešnėms suteikti pakankamai erdvės, ypač pagrindinėms šakoms;
Žiemos genėjimo reikėtų vengti, ypatingai vietovėse, kur yra palankios sąlygos bakterijų plitimui. Taip užkirsite kelią ligoms;
Reguliuokite medžio augimą. Tai daryti galite tinkamai prižiūrėdami uglius. Ūgliai padeda kontroliuoti aukštį ir suteikia daugiau vaisinių šakų;
Trešnes reikėtų skiepyti. Tinkamas skiepijimas skatina pumpurų augimą, o tai reiškia ir geresnį derlių.

Tinkamas trešnių auginimas leis mėgautis derliumi, trešnių kepiniais. Saldžiąsias trešnes yra geriausia valgyti šviežias, tačiau jos puikiai tinka ir konservavimui.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis