Gudobelės žiedai ir vaisiai: rūšių įvairovė ir panaudojimas

Kad gudobelių vaisius galima valgyti, ne naujiena. Skaniausi dideli velniosios gudobelės vaisiai. Bet valgomi ir visų kitų gudobelių obuoliukai. Jie ypač naudingi sergantiems širdies ligomis. Apie gudobelių vertingas savybes savo patirtimi dalinasi farmakognostė, provizorė, garsi Lietuvoje žolininkė, ūkininkė, Mažeikių rajone Viekšnių seniūnijoje Gyvolių kaime gyvenanti Jadvyga Balvočiūtė.
© Shutterstock nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Rūšių įvairovė

Gudobelė (Crataegus L.) – erškėtinių (Rosaceae) šeimos obelinių (Maloideae) pošeimio, gudobelių (Crataegus L.) gentis. Gentyje yra apie 200 rūšių. Lietuvoje auga 4 savaiminės rūšys: šlaitinė gudobelė (C. calycina Peterm.), miškinė gudobelė (C. rhipidophylla Gand.), vienapiestė gudobelė (C. monogyna Jacq.), glotnioji, buvo grauželinė (C. laevigata (Poir.) DC., syn. C. oxyacantha) ir 23 introdukuotos.

Augalas su kieta mediena ir tvirtais dygliais – gera apsigynimo priemonė. Tai medžiai ar gana aukšti krūmai su akstimis – pakitusiais, dygliais virtusiais ūgliais. Žiedai 1–2 cm skersmens, dažniausiai balti, susitelkę skydiškuose žiedynuose ūglių galuose. Dauguma gudobelių žydi gegužės pabaigoje – birželio mėnesį. Vaisiai – raudoni, oranžiniai, geltoni obuolėliai, su sausu miltingu arba sultingu minkštimu ir 1-5 kauliukais. Sunoksta rugsėjo mėn.

Gausiai žydi ir dera atvirose, saulėtose vietose. Gudobelės geriausiai auga derlinguose, sunkokuose, kalkinguose priemoliuose, bet pakenčia ir kitokias dirvas. Šalčiams dauguma rūšių pakankamai atsparios, bet kartais pažeidžiamos ligų ir kenkėjų. Dažnai auginamos sodybose, parkuose kaip dekoratyviniai krūmai, taip pat tinka ir vaistinei žaliavai.

Vienapiestė gudobelė (Crataegus monogyna Jacq.) – vienapiestė gudobelė – daugiametis 4-8 m aukščio dygliuotas medis arba krūmas. Lapai pražanginiai, su prielapiais, atvirkščiai kiaušiniški, plunksniškai suskaldyti, stambiai dantyti. Žiedai balti, susitelkę po 10-18 į skėčio pavidalo žiedynus. Žydi gegužės-birželio mėn., vaisiai prinoksta rugsėjo mėn. Vaisius – raudonas obuolėlis su kauliuku.

Švelnioji gudobelė (Crataegus mollis (Torr. et A. Gray) buvusi kanadinė) – iki 5-10 m aukščio medis plačia laja, negausiais 3–4 cm ilgio dygliais, didokais plačiai kiaušiniškais negiliai skiautėtais lapais. Žiedai apie 2,5 cm skersmens. Vaisiai 2–2,5 cm skersmens, pailgi, skaisčiai raudoni, valgomi.

Glotnioji gudobelė (Crataegus laevigata (Poir.) DC.) Lietuvoje auga savaime. Tai aukštas krūmas arba 4-6 m aukščio medis. Lapai kiaušiniški, viršūnėje negiliai skiautėti. Žiedai, susitelkę po keliolika, balti arba rausvo atspalvio. Vaisiai raudoni, 1–1,3 cm ilgio.

Taškuotoji gudobelė (Crataegus punctata Jacq.) išauga iki 6–10 m aukščio, jos laja rutuliška. Lapai plačiai kiaušiniški, stambiai dantyti arba šiek tiek skiautėti. Žiedai balti, apie 2 cm skersmens. Vaisiai stambūs, pailgi, skonis panašus į obuolių.

Pošvelnė gudobelė (Crataegus submollis Sarg.) – 5-8 m m aukščio medis arba aukštas krūmas. Lapai kiaušiniški, dantyti, negiliai skiautėti, pilkai plaukuoti. Žiedai 2 cm skersmens, su dešimčia kuokelių, susitelkę gausiažiedžiuose plaukuotuose žiedynuose. Vaisiai apie 1 cm skersmens, pailgi, raudoni.

Vaisių vertė ir gydomosios savybės

Lietuvoje vaistinei žaliavai naudojami gudobelių žiedai, vaisiai ir lapai. Labiausiai vertinami pradėję skleistis žiedynai ir vaisiai. Žiedynai skinami giedrą dieną, augalui pradėjus žydėti, gegužės – birželio mėn. Žaliavoje gali būti iki 20 proc. lapų. Džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje 35-40 ºC temperatūroje. Išdžiūvę yra silpno specifinio kvapo, kartoko skonio. Žieduose yra flavonoidų (hiperozidas, kvercetinas, vitebsinas), fenolkarboninių rūgščių, rauginių medžiagų, saponinų, nedaug eterinio aliejaus.

Subrendę vaisiai renkami rugsėjo – spalio mėnesiais. Vaisių skydeliai skinami ar kerpami su sekatoriais, saugantis dyglių. Džiovinama džiovykloje 50-60 ºC temperatūroje. Išdžiovinus nuo vaisių atskiriami vaiskočiai ir stiebeliai. Džiovinti vaisiai raukšlėti, tamsiai raudoni, silpno kvapo, sutraukiančio skonio. Vaistinė žaliava tinkama vartoti 2 metus.

Vaisiuose yra 2-5 proc. flavonoidų (hiperozidas), rauginių medžiagų, organinių rūgščių, apie 10 proc. sacharidų, pektinų, karotinoidų, riebalinio aliejaus, saponinų.

Visi šių augalų preparatai gerina kraujo apytaką širdies ir smegenų kraujagyslėse, stiprina širdies raumenį ir sumažina jo susitraukimų skaičių (pulsą), šiek tiek mažina kraujospūdį, normalizuoja ritmą, padeda nuo nemigos, ramina. Kadangi gudobelių ekstraktai mažina cholesterolio kiekį, juos naudinga vartoti aterosklerozės profilaktikai ir gydymui. Tinka naudoti kam padidėjęs skrandžio rūgštingumas. Gudobelių vaisių ekstraktai įeina į širdies darbą gerinančių vaistų (sirupai, tabletės), įeina į „Širdies lašų“, įvairių vaistažolių mišinių sudėtį. Labai svarbu, kad šie preparatai netoksiški, todėl terapinėmis dozėmis juos galima vartoti ilgesnį laiką. Įvairių užpilų bei trauktinių galite pasigaminti ir namuose.

„Močiutės arbata“ iš gudobelės vaisių. Šaukštą gudobelių vaisių užplikyti termose puse litro verdančio vandens ir laikyti 10-12 val. Užpilą galima pagardinti medumi ir gerti ryte arba vakare, pusvalandį prieš valgį. Ši arbata ramina, stabdo gimdos kraujavimą klimakso laikotarpiu, mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Kad arbata būtų malonaus skonio ir dar vertingesnė galima pridėti po šaukštą šermukšnių arba erškėtuogių vaisių.

Tinktūra. 1 valg. šaukštas smulkintų gudobelių vaisių ar žiedų užpilamas stikline 40-70 laipsnių degtinės ir paliekama tamsioje vietoje 2 savaitėms. Tinktūra nukošiama. Geriama po 20-30 lašų (šaukštą) 2-3 kartus per dieną prieš valgį.

Gudobelės virtuvėje. Šeimininkės žino, kokios gudobelių uogos ypač skanios po pirmųjų šalnų, todėl jos noriai vartojamos žiemą. Šviežios konservuojamos sirupu (1 l - 0,3-0,4 kg cukraus). Iš džiovintų vaisių ruošiamos uogienės, drebučiai, vitamininė arbata. Puokštė gudobelių šakelių ir niūriausią žiemos dieną praskaidrins jūsų nuotaiką.

Galima pasigaminti ir sirupo. Gudobelių vaisius apvirkite šlakelyje vandens, nukoškite, kad atsiskirtų kauliukai, įberkite cukraus ir turėsite skanaus, maistingo ir vaistingo sirupo.

Gudobelių žiedus ir vaisius galima rinkti sodybose, miškuose, šlaituose ir kitose vietose. Nerinkti nuo augalų, augančių šalia kelio ar geležinkelio.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kiemas

Rudeniniai lapai: kaip nuo jų apsivalyti

Pats metas nuo lapų apvalyti aikšteles, takelius, gėlynus ir vejas.

Ko galima pasimokyti iš kapinaičių Vokietijoje (22)

Spalio mėnesio antroje pusėje vis labiau artėjant Vėlinėms, daugelis iš mūsų vis dažniau apsilankome kapinėse, prisimindami mirusiuosius ir norėdami labiau pasirūpinti jų kapais. Pastaraisiais dešimtmečiais lietuviškų kapinių želdynai smarkiai keitėsi, atsirado daug naujovių, kurios kartu su kitais pokyčiais po Nepriklausomybės atgavimo atėjo iš Vakarų Europos šalių. Šį kartą nusprendėme pasidairyti po kapines vieno nedidelio Vokietijos miestelio Oberammergau, esančio pietinėje ir kalnuotoje Bavarijos dalyje bei palyginti augalų pasirinkimą su mūsų kapinių želdiniais.

Sužinokite, iki kada rudenį galima sodinti daugiamečius augalus

Daugeliui pažįstama situacija: internetu užsakyti sodinukai atkeliavo gerokai vėliau, nei planuota. Arba dėl kažkokių kitų priežasčių nepavyko visko padaryti laiku. Kyla klausimas – sodinti ar nesodinti prieš žiemą? Kada sodinti dar galima ir kada jau ne? Kaip nustatyti, kur eina toji riba? Bandykime išsiaiškinti.

Vejos priežiūra rudenį – kaip teisingai pjauti, laistyti ir tręšti

Rudenį, kai žemė po truputį puošiasi spalvotu lapų kilimu, vejos priežiūra pasitraukia į tolimesnį planą, bet taip neturėtų būti, nes žolė ir toliau auga, nepaisant sumažėjusios temperatūros.

Tulpių, narcizų ir kitų svogūninių gėlių sodinimas (1)

Visų pirma, žemė po purenimo turi kiek susėsti, antraip pasodinsite nepakankamai giliai, o jei žiemą bus mažai sniego, svogūnėliai gali pašalti ar apskritai sunykti.

Nukritę lapai: kaip su jais susitvarktyti?

Netrukus prasidės pirmosios šalnos, o su jomis ir staigus lapų kritimas. Tie, kurie patys tvarkosi savo gyvenamąją teritoriją, turėtų paskubėti pasirūpinti specialiomis taromis – konteineriais, kompostavimo dėžėmis ar maišais. Lapų deginimas ar metimas į buitinių atliekų konteinerius gresia ne tik nemalonumais, bet ir piniginėmis baudomis. Keli praktiniai patarimai, kurie padės išvengti klaidų ir leis sutaupyti. Patarimais dalinasi „Ecoservice“ komercijos ir plėtros vadovas Andrejus Barinovas.

Kaip pasigaminti rudeninių „gėlių“ iš klevo lapų (2)

Namus ar darbo stalą galima pasipuošti rudens dovanojamomis gėrybėmis. Viena iš tokių – spalvingi medžių lapai, kurių šiuo metu gausu lauke. Tad jeigu einante pasivaikščioti, būtinai prisirinkite puokštę nukritusių lapų – iš jų lengvai ir greitai galėsite pasidaryti rudeniškų „gėlių“. Labiausiai tam tinka klevo lapai, nes, ko gero, nei vieno medžio lapai rudenį nenusidažo tokiomis ugninėmis spalvomis kaip klevo. Be to, klevo medžiai jie auga visur, o jų lapai – vieni iš didžiausių.

Kokios gėlės nebijo rudens orų? (1)

Labiausiai užsigrūdinę augalai – dekoratyvusis kopūstas ir šilokas, bet yra ir daugiau rudens negandų nebijančių gėlių.

Trumpos chrizantemų auginimo ir dauginimo rekomendacijos

Chrizantemų elgesio dėsningumus nėra lengva atsekti – joms, kaip poetiškoms natūroms, būdingas išskirtinis lengvabūdiškumas ir nenuspėjamumas. Vienoje vietoje jos auga ir žydi laiku, kitoje, esančioje vos už kelių žingsnių, atsisako tai daryti. Taigi, dauguma atvejų šio augalo įsigijimas yra ne kas kita, kaip įdomi ir ne itin brangi loterija.

Augalai, kurie praskaidrins niūrią rudens dieną (1)

Mažai kas bežydi rudenį, tik viena kita rudeninė gėlė – astrai, chrizantemos, ežiuolės ir dar kelios. Lietuvos gamtoje natūraliai auga ŠILINIS VIRŽIS (Calluna vulgaris), kuris vasaros pabaigoje ir rudenį pasipuošia rožiškai violetiniais žiedeliais. Želdynuose paprastai auginamos įvairiaspalvės veislės, pastaraisiais metais viržiai yra „ant bangos“ – jie puošia namus lauke ir viduje, auga gėlynuose ir kapinėse, iš jų šakelių kuriamos floristinės kompozicijos.