Kolorado vabalai, bulvių maras ir kitos bulvių ligos – kaip atsilaikyti?

Kiekvieną vasarą bulvės yra puolamos ligų ir kenkėjų. Kaip vėsūs arba, atvirkščiai, labai šilti birželio orai paveikia bulvių ligų ir kenkėjų tikimybę bei kaip atpažinti, kovoti su bulvių maru ir Kolorado vabalais pasakoja Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto Augalų apsaugos laboratorijos vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Elena Survilienė.

Jei birželis pakankamai vėsus ir drėgnas – tai bloga žinia Kolorado vabalo lervoms, tačiau gera žinia bulvių maro sukelėjams. „Taip jau yra, kad drėgnais vasaros orais susidaro daugiau galimybių plisti ligoms, o sausais – kenkėjams. Keičiantis orams, kinta sąlygos, o tuo pačiu ir šių žaladarių veikla. Su lietingais ir vėsiais birželio mėnesio orais galimai prasidėjęs maras, netikroji miltligė, užėjus sausiems karštiems liepos orams, tikrai neturės tiek jėgos plisti. Vėlgi, dažni lietūs, atvėsęs oras – nėra malonūs Kolorado vabalo lervoms, amarams misti, daugintis ir plisti“, – teigia pašnekovė.


Bulvių maras


Bulvių maru bulvės neišvengiamai suserga lietingomis vasaromis. Sparčiausiai liga plinta, kai vyrauja drėgni, ūkanoti, lietingi orai, o temperatūra svyruoja nuo 15 iki 25 laipsnių šilumos. Bulvių marą sukelia grybas Phytophthora infestant, beje, tas pats grybas susargdina ir pomidorus, todėl šių augalų kaimynystė nėra pageidautina. Po užsikrėtimo, priklausomai nuo oro sąlygų, ligos požymiai pastebimi po 3–10 dienų.


Maras plinta labai greitai ir neapsižiūrėjus, ir uždelsus, ligos plitimą daug sunkiau sustabdyti. Bulvių maras, palankiais ligai plisti metais, gali sunaikinti iki pusės gumbų derliaus, o kuomet bulvių augimo ir gumbų formavimosi metu vyrauja sausi orai, padaryti nuostoliai būna nedideli. „Maras pažeidžia bulvių gumbus, stiebus, lapus, šaknis. Pirmieji bulvių maro požymiai ant lapų – netaisyklingos formos vandeningos dėmės, kurios būna nuo blyškios iki tamsiai žalios spalvos. Vėliau jos greitai plečiasi ir virsta tamsiai pilkomis arba rudomis išplaukiančiomis dėmėmis. Kai drėgna, apatinėje lapų pusėje, dėmių pakraščiuose atsiranda baltas šiek tiek pūkuotas pelėsis, lapų gyslos pajuoduoja – tai pagrindinis skiriamasis bulvių maro bruožas“, – šią ligą apibūdina pašnekovė.


Bulvių gumbai šia liga užsikrečia vegetacijos metu, kai užkratas nuo bulvienojų pereina į gumbus arba kasimo metu, kai gumbai liečiasi su sergančiais bulvienojais. Tik suvežus bulves į sandėlius, pasimato maro pažeidimai ant gumbų. Ant pažeistų gumbų atsiranda pilkai švininės ar rudos, priklausomai nuo veislės ir odelės spalvos, šiek tiek įdubusios kietos dėmės, apimančios ir vidinius gumbo audinius. Dažnai maru pažeisiti gumbai toliau pūva sausuoju arba šlapiuoju puviniu.


Pastebėta, kad bulvių maras dažniausiai pradeda plisti privačiuose daržuose ir ypač ten, kur sąlygos susidaro itin palankios – žemesnėse daržo vietose, užuovėjose, arčiau vandens telkinių, nuolat toje pačioje vietoje ar šalia auginamose bulvėse.


Priemonės apsaugai ir kovai su bulvių maru


Kaip ir daugelyje sričių, profilaktika – vienas geriausių kovos su ligomis ir kenkėjais metodų. Kuo anksčiau pastebite problemas, tuo lengviau su jomis susidoroti. Augaliniais ekstraktais ir kitomis necheminėmis priemonėmis bulves tręšti ir apdoroti reikėtų nelaukiant ligos protrūkio, o kuo anksčiau.


Kai kurių gudrybių daržininkai gali pasimokyti iš profesionalių ūkininkų:


Sėjomaina. Stambiuose ūkiuose bulvės toje pačioje vietoje neauginamos 3-4 metus, stengiamasi net neauginti arti to lauko, kur praeitais metais augo bulvės, kadangi infekcija ir kenkėjai lieka augalinėse liekanose, dirvoje ir peržiemoja iki kitų metų sezono pradžios. Nedideliame darže tą padaryti sudėtingiau, geriausiu atveju bulvės auginamos tai viename daržo gale ar pakrašty, tai kitame. Todėl laikantis sėjomainos, labai svarbu ne tik neauginti bulvių toje pačioje vietoje, bet ir arti auginti tos pačios šeimos augalų. Šiuo atveju tai bulvės, pomidorai, paprika, baklažanai.


Kokybiška sėklinė medžiaga. Nevisi daržininkai mėgėjai perka naujai sėklines bulves, dažniausiai jos atrenkamos iš jau kelis metus auginamų bulvių. „Sėklines bulves patarčiau kas kelis metus atnaujinti, nes per ilgą laiką bulvės išsigimsta, užsikrečia virusinėmis ligomis, kurios ne tik mažina derlių ir jo kokybę, bet ir padaro jas neatspariomis ne tik marui, bet ir įvairioms ligoms. Stambieji ūkininkai perka beicuotus, apdorotus fungicidais ir insekticidais bulvių gumbus“, – pataria pašnekovė.


Ar įmanoma bulves užauginti nepurškiant jų chemikalais nuo maro? Užtikrinus minėtas reikiamas sąlygas rizika kiek sumažėja. „Gera išeitis vietoj cheminių augalų apsaugos produktų naudoti augalinių ekstraktų pagrindu pagamintas trąšas – Flama, Funres, Mimoten, kurios stiprina augalus ir padidina jų natūralų atsparumą ligoms. Trąšas reikia naudoti reguliariai, kas 10–15 dienų, nelaukiant kuomet bulvės pradėjusios sirgti. Šie produktai yra pagaminti iš augalinės žaliavos, yra natūralūs, todėl jų naudojimas yra saugus tiek aplinkai, tiek žmonėms. Tręšti minėtais preparatais reikia purškiant bulves per lapus. Galima tręšti vienu kuriuo ar pakaitomis vis kitu produktu. Vieno kurio produkto nurodytas kiekis ištirpinamas 4–5 litruose vandens, toks kiekis pakankamas, kad 1 aro plote augančios bulvės būtų apdorotos rūpestingai“, – pataria E. Survilienė.


Augalų priežiūros produktai – augaliniai ekstraktai

Profesionalių ūkininkų naudojami fungicidai ir insekticidai


Ūkininkų laukuose bulvės nuo ligų profilaktiškai purškiamos fungicidais, o pastebėjus pirmuosius kenkėjų pažeidimus – insekticidais. Ligų ir kenkėjų plitimą bei galimą žalą padeda nustatyti nuolatinis laukų ir orų stebėjimas, ligų ir kenkėjų prognozavimo sistemos, konsultacijos ir t.t. Daržininkų mėgėjų arsenalas žymiai skurdesnis.


Augalų apsaugos produktai – fungicidai:

Purškiama, kai susidaro palankios sąlygos marui, sausligei plisti, bet ne vėliau kaip pasirodžius pirmiesiems ligų požymiams. Palankiomis marui plisti sąlygomis dienų skaičius tarp purškimų turėtų būti mažesnis (kas 7-10 dienų), o mažiau palankiomis – didesnis (kas 14-20 dienų). Paprastai tinkamiausias laikas pirmą kartą fungicidais nuo maro bulves purkšti, kai bulvienojai uždengia tarpuvagius arba kai bulvės pasiekia 20–30 cm aukštį ir vyrauja palankios ligai plisti meteorologinės sąlygos. Norint sužinoti, ar dar nepasirodė pirmieji ligos požymiai, patartina nuolat apžiūrinėti bulves. Esant maro plitimo rizikai, kai laikosi palankios meteorologinės sąlygos, netoliese pastebėjus maro židinius, net ir nesant matomų ligos požymių, bulves būtina nupurkšti pirmąjį kartą.


Visoms purškiamoms priemonėms galioja bendros taisyklės – bulvės turi būti nupurkštos rūpestingai, o nupurškus neturi lyti.


Kolorado vabalai


Kolorado vabalas (Leptinotarsa decemlineata) – priklauso lapgraužių šeimai. Kolorado vabalai 6–16 mm ilgio, kūnas ovalus, geltonai rusvas. Ant antsparnių yra 10 išilginių juodų juostelių, o galva ir kūno apačia su juodomis dėmėmis. „Šio bulvių kenkėjo, kurio praktiškai neįmanoma išnaikinti nenaudojant „chemijos“. Tačiau mažai kas žino, kad šiuo metu jau yra biologinių preparatų, kurių pagalba kolorado vabalai nebus tokie baisūs“, – pasakoja E. Survilienė.


Kolorado vabalai yra šilumamėgiai kenkėjai, pradeda maitintis, kai oro temperatūrai pasiekai 12°C, o aktyviausiai maitinasi, esant 25–27°C temperatūrai. Vyraujant šiltiems ir sausiems orams, šių kenkėjų maitinimosi laikotarpis būna ilgesnis, todėl prarandama daugiau derliaus. Ilgesnis augalų vegetacijos periodas yra palankus daugumai kenkėjų, tarp jų ir kolorado vabalams, geriau pasiruošti žiemai ir lengviau peržiemoti. Kuo daugiau kenkėjai sukaupia maisto atsargų prieš žiemą, tuo didesnė tikimybė jiems išlikti iki kito sezono.


Per metus išsivysto 1–2 vabalų kartos. Kolorado vabalai žiemoja dirvožemyje, o į paviršių išlenda ir ima skraidyti gegužės–birželio mėn. „Kiaušinėlius deda kitoje lapų pusėje (kad kiaušinių nerastų ir nenudegintų saulė), jie būna ovalūs, šviesiai oranžinės spalvos. Kolorado vabalo lervos, pereina 4 vystymosi ūgius, ir nuo 2 mm išauga iki 15 mm ilgio, rusvos, kūno šonuose turi po 2 eiles juodų dėmių. Lervos pradžioje būna rusvos, o vėliau pasidaro ryškiai rausvos ar ryškiai geltonos dėl karotinoidų, kuriuos kaupia iš ėdamų bulvių lapų. Priliestas kolorado vabalas sulenkia kojas, nukrenta ant dirvos ir apsimeta negyvas, o paimtas išskiria dvokiančias geltonas sultis, kurios, taip manoma, kenksmingos paukščiams ir kitiems vabzdžiais mintantiems gyvūnams. Kolorado vabalus ėda tik rupūžės ir fazanai“, - apibūdina E. Survilienė.


Kolorado vabalai naikinami, kai tik pasirodo jaunos lervos. Optimaliausias purškimo insekticidais, ypač kontaktiniais, laikas yra vyraujant II ir III (atitinkamai 3-5 mm ir 6-8 mm) ūgio lervoms. Suaugusios (IV ūgio) lervos ir vabalai yra mažiau jautrūs insekticidams. Kolorado vabalams būdinga prisitaikyti prie insekticidų ir įgyti jiems atsparumą, todėl, apsaugant bulves nuo šių kenkėjų, reikėtų naudoti skirtingo veikimo pobūdžio insekticidus juos kaitaliojant.


Kolorado vabalų lervas naikina insekticidai:

Actara 25 WG – 2 g 10 l vandens

Decis mega – 4 ml/10 l vandens

Mavrik 2F – 5 ml/10 l vandens.


Natūralūs Kolorado vabalų naikinimo būdai


Pageidaujantys apsaugoti bulves nuo šio kenkėjo be chemikalų, turi nuolat juos rinkti, traiškyti kiaušinėlius. Ekologiniuose ūkiuose naudojami specialūs kaupikai, prie kurių pritaisyti šepetėliai, kurie nubraukia vabalus ir lervas į specialiai įtaisytas rinktuves, iš kurių juos surenka ir paprasčiausiai sudegina.


„Karčiojo musmedžio ekstraktas, iš kurio pagamintas produktas Konflic (30 ml/10 l vandens), nupurkštas ant bulvių, pakeičia bulvienojų ir kvapą, ir skonį – vabalai vengia tokių lapų, o lervos nenori tokiais lapais maitintis. Tokia augalų priežiūros priemonė taip pat geras būdas apsaugoti bulves nuo kolorado vabalų nenaudojant chemikalų“, – pataria E. Survilienė.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis