Tai tradicinis, ypatingas pyragas, be kurio Velykų stalas Italijoje nebūtų pilnas. Šis kepinys, pasak šefo, italams yra tiek pat svarbus bei būtinas šventės elementas, kiek ir lietuviams marginti kiaušiniai.
Žodis „Colomba“, išvertus iš italų kalbos, reiškia „balandį“, tad nenuostabu, kad tipinė šio pyrago forma paprastai primena paukštį išskleistais sparnais. Teigiama, kad tokio vardo bei formos suteikimas kepiniui yra tarsi pagarba šiam taikos simboliui, plačiai susijusiam su šv. Velykomis.
Be to, šis šventinis kepinys Italijoje turi išties stiprią sakralinę reikšmę ir patiektas per Velykas yra dažnai siejamas su taikos bei ramybės linkėjimu vieni kitiems.
Sudėtinga ir ne visiems įkandama receptūra
Anot žymaus šefo Gian Luca, „Colomba“ kai kuriems gali šiek tiek priminti Kalėdų simboliu laikomą ir lietuviams jau puikiai pažįstamą „Panettone“ pyragą. Vis tik, kaip teigia jis pats, tikri kulinarai šių dviejų kepinių niekuomet neleistų sumaišyti ar sugretinti.
„Pagrindinis pyragų panašumas tas, kad abu jie gaminami sunkiai ir ilgai. Tradicinė „Colomba“ tešla brandinama apie 48 valandas, tačiau neretai šis procesas gali trukti ir gerokai ilgiau. Pavyzdžiui, mūsų šeimos receptas reikalauja ją brandinti bent iki 72 valandų, o tešlai pagaminti naudojamos tik natūralios mielės.
„Colombos“ gamybos procese įdomu ir tai, kad iškepus pyragą jam reikia atvėsti pakabinus „aukštyn kojom“ – tuomet tekstūra tampa puri ir lengva“, – pasakoja šefas.
Vis tik, kalbėdamas Gian Luca taip pat priduria, kad dėl sudėtingo gamybos proceso net ir pačios kruopščiausios kepėjos mieliau nusipirks šį pyragą geriausioje kepykloje, nei ruoš jį namuose. Be to, nertis iš kailio bei skirti tiek daug laiko „Colombos“ gamybai norint jos paskanauti nebūtina ir mūsų šalies gyventojams.
„Prieš didžiąsias šventes tikslingai plečiame asortimentą, kad kiekvienas rastų ir mėgstamų tradicinių produktų, ir naujovių. Šiemet mūsų pirkėjai gali paragauti tiesiai iš Italijos atvežtų „Colomba“ pyragų ir rinktis net iš 7 skirtingų rūšių šio garsiojo itališko kulinarinio šedevro, kuriuo visą pasiruošimo Velykoms laikotarpį galima pasirūpinti pigiau. Šiuo metu asortimente – šokoladinio kremo įdaru, persikų gabaliukais, tradicinė ir net su „limoncello“ kremu gardinta „Colomba“. Tikimės, kad šis pyragas taip pat atras savo vietą ant gyventojų šventinio stalo ir įkvėps naujiems potyriams, kaip tai nutiko ir per žiemos šventes su „Panettone“, – sako „Maxima“ Komunikacijos ir korporatyvinių ryšių departamento direktorė Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė.
Ant Velykinio stalo – mažiausiai keletas šventinių pyragų
Apie tai, kad „Colomba“ skonių įvairovė neapsiriboja keliomis versijomis priduria ir pats Gian Luca. Anot jo, šio pyrago versijų gali būti tiek pat daug kiek ir pačių meistrų. Be to, jei tradiciniame „Panettone“ pyrage dedamos razinos, tai klasikinėje „Colomboje“ – vaisių cukatos.
„Tradicinė „Colomba“ yra su vanile, apelsinų cukatomis ir su ant viršaus tiesiog būtinu saldžiu lazdynų bei migdolų riešutų glaistu, paskanintu traškiais migdolais. Tačiau šiandien pyrago variacijų galima sutikti pačių įvairiausių: su vyšniomis, persikais, apelsinais, razinomis, pistacijomis, šokoladu, sūdyta karamele ir t. t. Žinoma, kepinio skonines savybes nulemia ir regionas bei papročiai, tačiau niekuomet neprašausite pasirinkę tiesiog klasikinę „Colombos“ versiją“, – pataria Gian Luca.
Beje, šefas prisipažįsta, kad tipinės Velykos Italijoje niekuomet nešvenčiamos vos su viena „Colomba“, mat šį kepinį per šventę įprasta neštis į svečius, dovanoti artimiesiems.
„Po šventės pas visus italus namuose lieka mažiausiai penkios „Colombos“, tad jos ragaujamos kone iki pat vasaros. Gera žinia ta, kad šis kepinys ilgai negenda, jei jį laikysite sandariai uždengtą. Vis tik, po kurio laiko „Colomba“ pusryčiams, pietums ir vakarienei galiausiai tampa misija neįmanoma“, – juokauja jis.
Papasakojo, kuo skiriasi lietuvių ir italų Velykos
Šešioliktus metus Lietuvoje gyvenantis italas taip pat prisipažįsta, kad lietuviškos Velykų tradicijos stipriai skiriasi nuo jo gimtinės, tačiau ilgainiui lietuviški švenčių papročiai jam ne tik pradėjo patikti, bet ir pastūmėjo atrasti naujas tradicijas.
„Man labai graži lietuvių tradicija šventinti margučius. Mūsų šalyje kiaušiniai per Velykas neturi jokios reikšmės – jų nei dažome, nei nešame į bažnyčią. Geriausiu atveju įdarome visokiais pagardais ir valgome. Lietuvoje per ilgus metus jau įpratau šventinti kiaušinius, tad visuomet stengiuosi sąžiningai laikytis šio ritualo“, – dalinasi Gian Luca.
Skirtumų, tarp Velykų minėjimo Lietuvoje bei Italijoje, šefas pastebi ir daugiau. Anot jo, pagrindinis šventinis patiekalas Viduržemio jūros perlu vadinamojoje Italijoje visuomet yra ėriena.
„Švęsdamas pirmas savo Velykas Lietuvoje nustebau neradęs ėrienos ant šventinio stalo. Nepatikėsite, tačiau po šventinių pietų skubėjau į parduotuvę, nusipirkau mažą jos gabaliuką ir asmeniškai sau pasikepiau. Nuo to karto kasmet stengiuosi ėrieną gaminti ne tik sau, bet ir visai šeimai“, – pasakoja skirtingas tradicijas bandantis apjungti šefas.
Beje, gyvendamas Lietuvoje ir čia augindamas tris atžalas, Gian Luca, prisipažįsta, kad su vaikais per Velykas nevengia išbandyti žaidimų.
„Man patinka ieškoti ir stipriausio kiaušinio, ir ridenti margučius. Šios veiklos pagyviną visą šventę. Italijoje per Velykas dauguma tik valgo, valgo ir valgo. Žinoma, svarbu susiburti kartu, būti su šeima, o juk maistas Italijoje ir sujungia artimuosius bei draugus – tai mūsų kultūros dalis. Bet Lietuvoje Velykos man taip pat didelė ir stipriai laukiama šventė“, – sako Gian Luca.
