Iki mūsų laikų yra išlikusi senosios siūlų bei velykinių margučių dažymo tradicijos, bet audinių dažymo tradicijos Lietuvoje nebuvo, šis amatas būdingas tik šiltesnio klimato šalims, kur dažinių augalų spalvos ryškesnės, o audiniai iš šilko ir medvilnės yra plonesni. Mūsų kraštuose buvo auginami linai ir avys, iš jų išgaudavo pluoštą. Siūlams dažyti didelių puodų nereikėjo, tad prisirinkusios dažinių augalų, moterys pirmiausia nudažydavo siūlus, o jau vėliau iš jų kurdavo raštuotus gaminius. Lietuviškų spalvų koloritas – tai visos žemės spalvos: rusvos, žalsvos, gelsvos, pilkos, juodos. Tad pabandykime prisiminti ir išbandyti šį senovinį bei natūralų dažymo būdą.
Pirmiausia pasirenkame audinį, kurį dažysime ir nustatome jo pluošto kilmę ir sudėtį. Tai svarbu, kad jam nepakenktume. Gyvūninės kilmės pluoštas yra jautrus šarmams, bet atsparus nestiprioms rūgštims. Vilna, išskalauta parūgštintame vandenyje tampa švelni, nes iš jos pasišalina šarmo likučiai. Dažant vilną ir šilką jie nevirinami, tik kaitinami iki ne aukštesnės kaip 85-90 laipsnių temperatūros. Medvilnę ir liną galima virinti, nestiprūs šarmai jiems nekenkia, tačiau rūgštims šie pluoštai neatsparūs. Tad žinodami šias savybes galime nudažymo patvarumui ir spalvos pokyčiams naudoti sodą, pelenus – tai yra šarmai. Bei rūgščių turinčių augalų nuovirus (burokėlių, kopūstų), actą ar raugintą sulą. Visais atvejais nepaisant ar audiniai bei siūlai yra nauji ar naudoti, pirmiausia juos reikia gerai išskalbti.
Į puodą su paruoštu ir pašildytu dažikliu audinius dedame prieš tai keletą valandų išmirkytus vandenyje ir nenugręžtus. Dažomoji medžiaga turi gerai juos apsemti. Kaitinant nuolat pamaišoma, o jei dažymo metu dedami kokie nors priedai – būtinai iškeliame. Augalų nuovirais lengviausia dažyti vilną ir šilką, medvilnei ir šilkui nudažyti reikia daugiau pastangų, o viskozę nudažyti ganėtinai sudėtinga.
Ne visi augalai turi dažinių savybių ir ne visos gautos spalvos yra patvarios. Vieni augalai dažomųjų medžiagų turi žieduose, kiti – lapuose, šaknyse, vaisiuose ar sėklose, vieni stipriau dažo pavasarį, o kiti – vasarą arba žiemą. Kai kurie augalai turi labai stiprių dažomųjų savybių ir tam jie naudojami nuo senų laikų, o kiti gali dažyti, bet blankiomis spalvomis, tad naudojami rečiau.
Žolės ir žiedai paprastai kaitinami ne ilgiau kaip pusvalandį, nes ilgiau juos pavirinus, susprastėja spalva ir tampa murzina. Kadangi šiuo metų laiku lapų ir žiedų nebėra, tad išbandykime dažymą medžių žieve.
Pirmiausiai turime pasirinkti dažymo priemonių. Pradedantiesiems siūlyčiau pradėti nuo kurios nors vienos iš šių medžių žievės, jos visos turi daug taninų (natūralių rauginių medžiagų) ir jomis nesudėtinga dažyti. Tai ąžuolo, graikinio riešutmedžio, juodalksnio, baltalksnio, šermukšnio, žagrenio, obels, ar šaltekšnio žievė. Žievė daugiausia dažinių medžiagų turi pavasarį, bet tinka ir rinkta bet kuriuo metų laiku. Žievė renkama su požieviu, prieš lupant nuvalomos samanos. Naudojama šviežia arba džiovinta.
Geriausiai tinka žievė ne nuo seno medžio, kuri būna rievėta ir stora, o nuo jaunesnio kamieno ar jo storėlesnių šakų. Jokiu būdu nelupkite žievės nuo augančio ir gyvo medžio ir nelaužykite šakų! Medeliui reikės toliau augti, tad taip drastiškai neskriauskite jo. Dažymui žievę lupkite nuo malkoms paruoštų rąstų, nuo kelmų arba nuo nugenėtų šakų, jų galite rasti kaimuose ir sodybose. O jei gyvenate mieste – išeikite pasivaikščioti į artimiausią parką ar miškelį, ten galima aptikti nugenėtų šakų ar nuvirtusių medžių. Juodalksnius lengva pažinti iš oranžinės spalvos medienos, be to, jie paprastai auga šalia vandens telkinių. Jeigu neturite galimybių susirasti medžio žievės – tuomet ąžuolo ar šaltekšnio galima nebrangiai nusipirkti vaistinėje.
Toliau ruošiame dažiklį – žievės nuovirą: susmulkiname žievę ir pamerkiame vienai parai į minkštą vandenį – lietaus arba distiliuotą, kuriame vėliau ir virinsime. Galima ir nemirkyti, bet tada reikės ilgiau virinti. Viriname ant lėtos ugnies apie 2–4 val. Galima dažyti iškart arba palikti fermentuotis ilgesniam laikui, tik svarbu, kad nesupelytų. Dažiniam nuovirui pagaminti paprastai reikia apie 100 gramų žaliavos, kad išgautume 1 litrą dažinio nuoviro.
Prieš dažymą arba dažymo metu, jei skystis nugaruoja, dažiklį galima praskiesti, tik minkštu vandeniu, jei norime, kad tolygiai ir be dėmių nusidažytų. Kartkartėmis pajudindami dažome apie 1 valandą. Medvilnę ir vilną galima virinti, tačiau vilną ir šilką rekomenduojama kaitinti tik iki 85-90 laipsnių. Nuovirui atvėsus audinį išskalaujame, bet galima palikti ir ilgėliau, tuomet spalva bus tamsesnė ir intensyvesnė.
Minėtų medžių žievėje yra daug taninų, todėl jų dažai yra pakankamai ryškūs ir atsparūs šviesai bei skalbimui. Dar patikimiau bus, jei spalvą sutvirtinsime metalų druskomis, vadinamaisiais kandikais. Tai vario sulfatas, geležies sulfatas ir alūnas. Jų galima įsigyti sodo ir buities prekių parduotuvėse ar atsisiųsti internetu. Naudodami kandikus išgausite gauti daugiau naujesnių ir ryškesnių atspalvių. Dažydami nepadauginkite kandiko – 1 litrui nuoviro jo užtenka apie 10 g, bet pradedantiesiems geriau jų naudoti mažesnį kiekį ir pamažu stebėti rezultatą. Jei nenorite naudoti kandikų – tuomet dažymui naudokite metalinius puodus (geležinius, aliumininius, varinius), jie veiks pamažu ir atliks kandiko vaidmenį.
Siūlome nebijoti ir patiems kūrybiškai eksperimentuoti, pirmiausiai išbandant įvairius namie turimus augalus: dažyti su džiovintomis dilgėlėmis ar beržo lapais, apelsinų žievelėmis, pušies ar eglės kankorėžiais, morkomis, svogūnų lukštais ir daugeliu kitų augalų, nes kaip jau minėta, didžioji dauguma augalų (įskaitant ir maistui vartojamus) bei jų dalys gali nudažyti vis kitokia spalva. Todėl dažymas augaliniais dažais tuo ir nuostabus, kad yra kūrybiškas, netikėtas ir įdomus, tad pabandyti tikrai verta visiems, kurie mėgsta natūralumą, kūrybiškumą ir rankų darbo gaminius.
