Kaip apsaugoti rožes nuo juodojo dėmėtumo?

Šiemet, kaip niekada anksčiau, kyla daug klausimų dėl rožių juodojo dėmėtumo. Šia grybine liga dėl susidariusių palankių klimato sąlygų šiemet sirgo daug ir jaunų ir senų įvairių veislių rožių visoje Lietuvoje. Šiame straipsnyje bandysime išsiaiškinti ligos priežastis ir būdus kaip nuo jos gintis.

Požymiai

Gana dažnai vasarą tenka stebėti tokį vaizdą – rožių krūmeliai pilni žiedų, tačiau lapai išberti juodomis dėmėmis su gelsvais kraštais, pageltę, jų nedaug, o kai kurie krūmeliai visai be lapų.

Tai grybinė liga – juodasis dėmėtumas (Marssonina rosae). Nors rūpesčių sukelia ir kitos grybinės ligos (degligė, tikroji ir netikroji miltligė, kekerinis puvinys ir kt.), tačiau su šia liga rožininkams bene sunkiausia kovoti. Pastaraisiais metais žinomi Vakarų Europos rožių medelynai, veisdami naujas veisles šiai ligai skiria didelį dėmesį. Vienomis iš pagrindinių naujai išvestų rožių savybių yra laikomos atsparumas juodajam dėmėtumei ir miltligei. Kataloguose atsparumo laipsnis juodajam dėmėtumui, greta atsparumo miltligei, įtrauktas į pagrindinių savybių, apibūdinančių augalą, sąrašą.

Grybas pažeidžia krūmą sezono pradžioje – pavasarį, bet ligos požymiai pasireiškia tik liepą – rugpjūtį. Ant lapų ir jaunų ūglių susiformuoja juosvos, spinduliškai didėjančios dėmės, kuriose bręsta grybo konidijos. Liga greitai progresuoja, pažeisti lapai gelsta ir krinta. Likę be lapų krūmeliai iš pažastinių pumpurų leidžia jaunus ūglius, kurių dauguma nespėja iki žiemos subręsti. Nusilpusios rožės blogiau žiemoja, silpnai žydi, būna nedekoratyvios, trumpėja jų amžius. Grybas išskiria etileną, todėl, nors ir mažai dėmėti, lapai gelsta ir krinta.

Dažniausiai rožės kenčia nuo šios ligos šiltomis ir drėgnomis vasaromis. Šių metų vasara kaip tik tokia ir yra – palankiausia grybui vystytis.

Apsauga ir priežiūra

Pavasarį: nudengtas rožes išgenėti, iškarpant pajuodusius šakų galiukus, smulkias nereikalingas šakutes, negyvus stagarus ir dagius. Pašalinti silpnesnį iš ūglių, jei krūmo apačioje iš vienos vietos auga keli ūgliai, kad likusiam užtektų maisto medžiagų.

Išpurkšti 1 % Bordo tirpalu (vario sulfatas + gesintos kalkės), arba 1 % vario sulfatu, žmonių nuo seno vadinamu „mėlynu akmenėliu“ (100 gr. CuSO4 10 ltr. H2O). Purkšti ir krūmelius ir žemę aplink juos – taip dezinfekuodami apsaugosite rožes nuo peržiemojusių kenkėjų ir grybinių ligų užuomazgų.

Bent kartą ištirti laboratorijoje dirvožemį. Atsakyme bus pateikta rekomendacija, kaip tręšiant pakoreguoti dirvožemio sudėtį iki pilno rožėms tinkamo balanso ir nustatytas rūgštingumas. Rožėms tinkama dirvos reakcija pH nuo 5 iki 7, o optimali pH 6-6,5. Ypač svarbu, kad dirvožemyje būtų pakankamai kalio – jo trūkumas skatina juodojo dėmėtumo (taip pat ir kitų grybų) susidarymą.

Naujas rožes sodinti į saulėtą, giliai išpurentą, daug humuso turinčią, trąšią žemę. Sodinukai turi būti nesuvargę, neapnikti kenkėjų, nenudeginti chemikalais, apačioje turi matytis baltų šaknelių. Sodinti ne per tankiai (pagal vokiečių firmą W.Kordes Söhne: besidriekiančias 2-4, miniatiūrines 6-9, arbatines-hibridines ir floribundines 5-6, krūmines 3, parko 1-2 į m², vijoklines kas 1,5-2 metrus) , taip krūmai gauna pakankamai oro, gerai vėdinasi, būna sveikesni.

Ne visos veislės vienodai atsparios juodajam dėmėtumei – rožės storesniais odiškais, taip pat blizgančiais lapais yra atsparesnės.

Jaunų, tik pasodintų rožių pirmais metais netręšti – dviejų metų ir vyresnes pavasarį pradėti tręšti kai yra pakankamai lapų, ūgliai paaugę 15-20 cm. Pasitaiko, kad beskubėdami rožių mylėtojai pradeda jas tręšti tik nudengę – taip uždruskinama dirva, nes rožės dar tik bunda iš žiemos miego ir nepajėgia trąšų įsisavinti.

Rožių krūmeliams atsprogus ir truputį paaugus (panašiai kaip pirmą kartą tręšiant – apie 15-20 cm.) nupurkšti. Gegužės mėnesį apsiskraido ūglinis pjūklelis, patelės padeda kiaušinėlius ant jaunų ūglių viršūnių, išsiritusios lervutės graužia ūglio vidų, ūgliai vysta ir džiūsta, juos tenka nukirpti ir taip prarandandama daug pirmų žiedų. Pasirodo ir pirmieji amarai. Purkšti insekticidais (Decis, Actara). Labai patogu įdėti truputį fungicidų – profilaktiškai – taip sutaupomas vienas purškimas, tik abiejų normas truputį sumažinti (pvz. 1,5-2 g Actara ir 1 g pasirinkto fungicido 10 l vandens).

Pirmą kartą laistant naudinga įdėti fungicido Previcur – tai puiki dezinfekcija nuo pašaknio ir šaknų puvinių, miltligės.

Palaisčius ir išnaikinus piktžoles, įterpti lėtai tirpstančių trąšų (labai geros, tik brangokos Schultzo trąšos rožėms) ir apmulčiuoti. Mulčiavimo nauda akivaizdi: esant sausam orui ilgiau sulaiko drėgmę, esant lietingam orui neužsistovi vanduo, nes jį sugeria, šildo dirvą, mažiau auga piktžolės, padidėja dirvoje humuso, taip krūmai papildomai maitinasi, mažiau serga grybinėmis ligomis. Mulčiavimui tinka nurūgštintos durpės, kompostas, susmulkinta medžių žievė, perpuvęs raguočių mėšlas, perpuvę lapai (iš miško), medžio drožlės.

Vasarą: nukarpyti peržydėjusius žiedus, iškarpyti silpnus, aklus, taip pat kreivus ir senus, neproduktyvius ūglius. Neužmiršti iškarpyti laukinių ūglių, atimančių daug maisto medžiagų iš kultūrinių ūglių.

Kas 12-14 dienų tręšti. Paprastai pirmas žydėjimas būna puikus – žiedų daug ir dideli, nes rudenį maisto medžiagos migruoja į šaknies kaklelį ir storąsias šaknis, o pavasarį keliauja atgal ir atiduoda pirmiesiems žiedams. Vėliau, rožių pakankamai netręšiant, pasirodo pirmieji „badavimo“ požymiai: smulkūs žiedai, smulkūs ir blyškūs lapai, sulėtėjęs augimas, ploni ir silpni stiebai, neatsparumas ligoms, sausi, susiraitę lapų kraštai. Tręšti organinėmis ir mineralinėmis trąšomis. Iš organinių gerai tinka raguočių mėšlas, įterptas į dirvą jis turi ilgalaikį poveikį. Galima pridėti medžio pelenų, kurie turi daug fosforo. Puikiai tinka paraugintos srutos. Šviežias raguočių mėšlas užpilamas vandeniu tokiu santykiu – vienai tūrio daliai mėšlo dvi tūrio dalys vandens ir parauginama 12-14 dienų. Laistant į 10 ltr. kibirą įpilti 1 ltr. paraugintų srutų ir ištirpinti 10 gramų (vieną valgomą šaukštą) kalio salietros. Mineralinės trąšos paprastai naudojamos kompleksinės, tik nereikia pamiršti, kad pavasarį reikia daugiau azoto, vasaros viduryje kalio, o pabaigoje kalio ir fosforo. Kas 14 dienų purkšti fungicidais (Impact, Previcur, Efektor ir kt.) nuo grybinių ligų. Jeigu dar matosi kenkėjų (amarų, lapsukių ir pan.) – į ruošiamą tirpalą įmaišyti ir insekticidų (Decis, Actara). Labai sausą ir karštą vasarą gali pasirodyti voratinklinė erkutė – purkšti akaricidais (Fitovermas, Vertimex ir kt.). Gerai atbaido kenkėjus į tarpus ar šalia rožių augantys serenčiai (tagetės).

Rinkti ir deginti nukritusius ir dar nenukritusius ligotus lapus. Reguliariai (ypač po laistymo) purenti dirvą.

Liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje paskutinį kartą patręšti kalio ir fosforo trąšomis (mono kalio fosfatas) – taip krūmeliai geriau pasiruošia žiemai, sutvirtėja šaknų sistema, maisto medžiagos kaupiasi storosiose šaknyse, šaknies kaklelyje ir stiebų apatinėse dalyse, ląstelių sultys būna labiau koncentruotos ir rožių krūmelis išlaiko didesnius šalčius.

Rudenį: nors rožės dar pilnos žiedų, bet jau pradedamos ruošti žiemos poilsiui. Nebetręšiama, laistoma retai, ir tai tik esant būtinybei. Žiemai rožės pakerpamos spalio pabaigoje-lapkričio pradžioje. Anksti nukirpus (ypač esant šiltam ir ilgam rudeniui) dalis krūmelių atsprogsta, pradeda augti ūgliukai, kurie nespėja sumedėti ir pasiruošti žiemai. Besidriekiančių rožių karpyti beveik nereikia, nukarpomi tik ilgų, išbėgusių ūglių galai. Miniatiūrinių rožių patrumpinami nesumedėję stiebų galiukai, ne daugiau 1/3 ilgio. Arbatinių-hibridinių rožių krūmeliai apkarpomi paliekant 20-30 cm., floribundinių – šiek tiek ilgesni – 30-40 cm.

Kamieninės rožės apkarpomos paliekant 20-25 cm. nuo skiepijimo vietos. Parko rožių iškarpomi tik seni, ligoti ir kreivi stiebai. Vijoklinių rožių šakų taip pat nereikia trumpinti, nes gausiai jos žydi ant antramečių ūglių, tik pavasarį nukerpami pajuodę šakelių galiukai. Pakirptos rožės iki pastovių šalčių spėja užsigydyti ir apdžiūti, nes šviežiai nupjautų ir iškart uždengtų stiebų sultingi galai daugiau iššąla. Baigiant genėti , likusius lapus, žiedpumpurius ir žiedus reikia nukarpyti. Nuo žemės aplink krūmelį nurinkti ir nugrėbti gulinčias šakeles, lapus, žiedlapius ir kt. Visa tai surinkus sudeginti, nes tai yra tikriausias grybinių ligų ir kenkėjų prieglobstis. Prieš dengiant rožes, dar esant teigiamai temperatūrai, krūmelius ir žemę aplink juos dezinfekuoti 1% vario sulfatu.

Uždengti rožes tik atėjus pastoviems šalčiams. Lengvų šalnų rožės nebijo, jos netgi tampa atsparesnės, palaipsniui pripranta prie žemos temperatūros. Gruodui sutraukus žemę, užpilti 15-20 cm. kaupelį durpių, po to eglišakėmis – tai bene geriausia dengiamoji medžiaga. Negalima rožių uždengti aklinai ar per šiltai. Nepalikus vėdinimo krūmas pradeda pūti, o per šiltai apklojus ir esant saulėtoms dienoms ir atlydžiams rožės pradeda busti ir vėl atšalus gali žūti. Labai gerai, kai uždengtas rožes apsninga lengvas, purus sniegas. Tokiame patale rožių krūmeliai kuo puikiausiai išsimiega iki pavasario.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis