Tai, ko nenutuokėte apie amalą

Senovės keltai amalus vertino kaip ypatingus augalus, turinčius stebuklingų galių. Dar ir dabar angliakalbėse šalyse yra išlikęs ne vienas paprotys, susijęs su amalu: tikima, kad jeigu mylimieji nori, kad jų meilė tęstųsi amžinai, reikia po šiuo augalu pasibučiuoti. Amalą galima nukirsti tik su paauksuotu kardu ir jis negali nukristi ant žemės, kad neprarastų savo stebuklingų galių.

Lietuvoje amalai neturėjo tokių mistinių galių, bet tai vienas iš įdomiausių augalų mūsų krašte, nes jis auga ne ant žemės, o ant medžių šakų. Amalas – pusiau parazitinis augalas, šaknimis iš savo šeimininko siurbiantis mineralines medžiagas, bet organines medžiagas pasigaminantis pats.

Šie augalai labiausiai pastebimi žiemą, nes jų lapeliai visžaliai ir gerai išryškėja belapėse medžių viršūnėse. Tankūs ir ryškiai žali amalų rutuliai panašūs į didelius paukščių lizdus. Amalų lapeliai nėra tradiciškos žalios spalvos, o su retu gelsvu atspalviu, nedideli, pailgi, stori, tvarkingai išsidėstę vienas priešais kitą. 

E.Turskienės nuotr.

Žydi pavasarį gelsvais, smulkiais ir neišvaizdžiais žiedeliais. Baltos ir nedidelės uogos prinoksta rugsėjo mėn. Uogų lipnumas – neišpasakytas, ko gero, tai vienos iš lipniausių uogų mūsų krašte. Jų nenuplauna nei stiprūs lietūs, nei sniegas. 

E.Turskienės nuotr.

Augalas ne šiaip sau gamina tokius stiprius klijus - jie padeda sėklytėms gerai prilipti prie medžių šakų ir pavasarį sudygti. Seniau iš lipnaus uogų minkštimo gamindavo klijus graužikams, sodo kenkėjams ar smulkiems paukšteliams gaudyti.

Uogas labai mėgsta lesti paukščiai, bet jų skrandyje suvirškinamas tik minkštimas, o nepažeistos sėklos kartu su išmatomis patenka ant medžio šakos. Tokiuose „pataluose“ sėkloms jokie žiemos šalčiai nebaisūs. Pavasarį jos išleidžia šakneles, kurios prasiskverbia pro medžio žievę ir pradeda siurbti maisto medžiagas iš medžio.Amalai auga lėtai, gali užaugti iki 0,8-1 m skersmens, o išgyvena iki 70 metų. Bet retai kada pasiekia tokį amžių ir dydį, nes jei medį apninka daug amalų, tai paprastai jie taip nualina savo šeimininką, kad šis nudžiūsta kartu su savo įnamiais.

E.Turskienės nuotr.

Amalai paprastai auga aukštai medžių viršūnėse, retai kada galima sutikti žemiau nei 2 m aukštyje, tad juos sunku pasiekti.

Mūsų krašte paprastieji amalai labiausiai paplitę pietvakariniuose ir vidurio Lietuvos rajonuose (Lazdijų, Varėnos, Alytaus, Kauno, Marijampolės, Prienų, Kaišiadorių ir kt.), kitur jie retoki. Anksčiau amalai visur buvo gan reti ir saugotini augalai, bet pastaraisiais dešimtmečiais jie taip smarkiai išplito, kad pradėjo daryti nemažą žalą miškams ir dekoratyviniams medžiams.

E.Turskienės nuotr.

Įdomu tai, kad ne ant visų medžių rūšių auga šie parazitiniai augalai. Dažniausiai galima pamatyti ant minkštųjų lapuočių: tuopų, drebulių, klevų, liepų, obelų, gluosnių. Taip pat sutinkami ir ant kietesnę medieną turinčių medžių: beržų, šermukšnių, kriaušių ir kt. Labai retai – ant ąžuolų bei spygliuočių – pušų, eglių ar kėnių.

Amalo šakelės visžalės ir puošnios, jas mėgsta naudoti floristai, ypač kalėdinėse puokštėse. Tik gaila, kad sudžiūvusios šakelės greitai subyra. Be to, reikia neužmiršti, kad augalas yra nuodingas.

Iš lapelių yra gaminami vaistai nervų, kraujagyslių ir kt. ligoms gydyti. Anglijoje ir kai kuriose Europos šalyse amalai auginami specialiose plantacijose. Labiausiai yra vertinami amalai, augantys ant ąžuolų.

***
Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 100 Lt vertės prancūziškos kosmetikos gamintojos "L'Occitane" dovanų čekį.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis