Kaip atsikratyti grambuolių ir jų lervų

Gegužės mėnesį pradeda skraidyti vabzdžiai vadinami grambuoliais arba karkvabaliais. Jie laikomi kenkėjais, kadangi maitinasi medžių lapais, tačiau kur kas didesnį pavojų jūsų daržui ar sodui daro jų lervos. Jei jūsų dirvožemis molingas, galbūt net nesukate dėl jų galvos, nes grambuolių lervų nesutinkate, tačiau tie, kurie su jomis susiduria, nesidžiaugia – lervos gali gerokai sumažti derlių. Kaip nuo to apsisaugoti, paklausėme mokslininkų.

Kas yra grambuoliai. Grambuoliai, dar žinomi kaip karkvabaliai, daro žalą miškams ir daržams. Suaugę vabalai, mintantys lapais, daržams daro sąlyginai nedidelę žalą, palyginus su tuo, kaip derlių naikina jų lervos.

Grambuolių vystymosi ciklas (kiaušinėlis-lerva-lėliukė-vabalas) trunka apie ketverius metus, kartais gali išsitęsti ir iki penkerių. Ciklas prasideda vasaros pabaigoje, kai suaugę vabzdžiai poruojasi ir dirvoje sudeda naujus kiaušinėlius. Iš kiaušinių išsivysto lervos ir rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais įsirausia giliau į žemę (70-120 cm). Trečiaisiais metais vasaros mėnesiais lervos virsta lėliukėmis, vėliau vabalais, kurie peržiemoję, gegužę pakyla skraidyti.

Daržams pavojingiausios paprastųjų grambuolių (Melolontha melolontha) lervos. Karkvabalių lervos gyvena smėlingesniuose dirvožemiuose, sausesnėse vietose. Jos yra gana stambios, C raidės formos, galinčios užaugti iki 65 mm ilgio. Lervų amžius matuojamas pagal jų galvos dydį – pirmamečių lervų galvos būna 2,5 mm dydžio, antrų metų apie 4 mm, trečių apie 7 mm.

Shutterstock nuotr.

„Paprastasis grambuolys į dirvą sudeda iki 70 kiaušinėlių. Išsiritusios lervos pirmais metais nepadaro ženklesnės žalos – minta puvėsiais, smulkesnėmis šaknimis. Daugiausiai žalos padaro trečiametės lervos“, – teigia Aleksandro Stulginskio universiteto Biologijos ir augalų technologijos instituto profesorius daktaras Algimantas Žiogas.

Maitinimosi periodu, balandžio-rugsėjo mėnesiais jos graužia bulves, svogūnus, morkas, burokus, česnakus, braškių ir žemuogių, kopūstų šaknis, arbūzų, melionų, apynių, cukrinių runkelių, mėtų, linų, rapsų, saulėgrąžų, šalavijų šaknis. Suaugę vabzdžiai minta jaunais vyšnių, obelų, slyvų, agrastų, taip pat gudobelių, klevų, karklų, liepų, ąžuolų, beržų, alksnių, drebulių, lazdynų, kaštonų lapais.

A. Žiogas rekomenduoja prieš sėjant ar sodinant atlikti bandomuosius kasimus ir patikrinti, ar dirvoje yra grambuolių lervų, jei taip, kiek jų yra. Jis rekomeduoja šiuos veiksmus atlikti pavasarį-vasarą, kadangi tuo metu lervos yra arti paviršiaus (10-30 cm). „Jei jūsų dirva molinga, lervų greičiausiai nebus, jos daugiausiai gyvena priesmėliuose, smėlinguose dirvožemiuose. Norint patikrinti, galite iškasti 1 kv m ploto duobeles iki 40 cm gylio, pasižiūrėti ar lervų yra, kiek jų ir kokio jos ūgio. Miškininkai tai puikiai žino ir prieš kiekvieną sodinimą pasižiūri koks dirvos grambuolėtumas. Ūkininkai šitai daro ne visuomet“,  – pasakoja pašnekovas. Jis rekomenduoja šį procesą atlikti ne vėliau rudens, nes rudenį lervos vėl nusileidžia į gilesnius dirvos sluoksnius.

A.Gedmino nuotr.

Apsisaugojimo būdai

Suaugusių vabzdžių rinkimas. Nors daugiausiai žalos padaro grambuolių lervos, ciklą sutrikdyti galima mėginti iš anksto. Vienas iš siūlomų būdų – grambuolius rinkti. Tai geriausia daryti anksti ryte, kai jie nejudrūs tupi ant medžių lapų. Geriausia po medžiu patiesti audeklo ar polietileno gabalą, stipriai papurtyti medį, ir surinkti ant audeklo nukritusius vabzdžius.

Natūralūs priešai. Grambuoliai turi savo natūralių priešų. Tiesa, būdų pritraukti faunos į sklypą nėra daug. Galite statyti inkilus, tačiau sklype apsigyvenę varnėnai daugiau gaudys arba suaugusius vabzdžius arba maitinsis kitais dirvoje esančiais gyviais, kadangi lervas jiems sunku pasiekti. Šiuo atveju gali būti naudingas kurmis, kurį daugelis ūkininkų stengiasi išvyti iš sklypo – kurmiui bus kur kas lengviau pasiekti po žemių sluoksniu gyvenančias lervas.

Įšalas. Retais atvejais naikinti grambuolių lervas gali padėti ir pati gamta, jei žiemą žemė gerai įšala – taip žiemojančios grambuolio lervos žūsta. „Vis dėlto, lervos yra gudrios ir taip paprastai neįšala, jos pasitraukia į dar gilesnius sluoksnius. Nebent pasitaiko besniegės žiemos, kai dirva neįšala – lervos anksti pradeda lipti viršun, o tuomet vėl pašąla“,  – teigia A. Žiogas.

Augalai. Grambuolių lervos nemėgsta vietų, kur auga grikiai, lubinai. Sumažinant grambuolių lervų skaičių dalinai padeda ir giliašaknių piktžolių, tokių kaip varpučio ir lendrūno naikinimas.
Kalkėta dirva. Grambuoliai nesiveisia ir kalkėtoje dirvoje. „Lervos mėgsta rūgštesnes dirvas, todėl jų kalkinimas gali būti gera išeitis. Lengvas dirvas galite tręšti amonio sulfatu, amonio salietra, tai irgi padeda“,  – pataria A. Žiogas.

Cheminiai preparatai. Cheminiai prepratai daugiau naudojami sodinukams. A. Žiogo teigimu šį metodą taikyti daržovėms gali būti pernelyg drastiška ir tai gali pakenkti augalams.

Nuolatinis dirvos dirbimas. Tai vienas paprasčiausių būdų. Visų pirma, reikėtų nuo to pradėti seno lauko eksploataciją, kadangi grambuoliai mėgsta dirvonuojančias žemes. Tad jei naudosite lauką, kuriame anksčiau buvo pieva, žemę pirmiausia reikia gerai ir giliai išarti. Vasarą patariama intensyviai purenti žemes, jei jas palikote pūdymui.

Miškininkų patirtis. Ypatingai didelę patirtį kovoje su grambuoliais turi miškininkai, kadangi lervos grauždamos jaunus sodinukus, daro jiems didelę žalą. Ne visi būdai naudojami miškininkų tiks sodams ir daržams – nors insekticidai medžių sodinukams nėra kenksmingi, purkšti jais daržoves, kaip jau minėta, yra rizikinga. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto mokslinis darbuotojas dr. Artūras Gedminas teigia, kad kai kurią patirtį iš miškų priežiūros galima pritaikyti ir daržuose. „Vienas iš būdų, kurį mėginame ir mes patys, yra biologiniai preparatai, vieno iš tokių preparatų sudėtyje yra entomofaginio grybo Bauveria bassiana sporos. Šis nepavojingas grybas natūraliai gyvena dirvoje, o grambuolius naikina gerai. Jis įterpiamas į dirvą ir gali infekuoti grambuolio lervas net keletą metų iš eilės“, – pasakoja pašnekovas.

Daržininkams jis taip pat siūlo gilųjį arimą. „Gerai, jei dirva perariama pavasarį arba rudenį, tačiau tokiu atveju nereikia laukti, kol dar lervos nusileis giliau – žiemoti iki 1 m gylyje. Kai tik dirva pradeda šalti, maždaug rugsėjo mėnesio gale, reikėtų dirvą išarti pasiekiant bent 20 cm gylį. Lervos išverčiamos, jos nesuspėja sulįsti į žemę, daugelis minkštų lervų sužalojamos mechaniškai, todėl arba žūva pačios arba jas išrankioja paukščiai“, – pasakoja pašnekovas.
Vis dažniau daržininkai savo ūkiuose aptinka į grambuolio lervas panašias auksavabalių bronzinukų lervas. Šios lervos nėra žalingos augalų šaknims ir dažniau sutinkamos komposto krūvose. Bronzinukų lervas reiktų skirti nuo paprastojo grambuolio lervų, nes jų naikinti nereikėtų, kadangi šios lervos pagreitina pūvančių augalų skaidymąsi.

Dėmesio!

Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 3 mėnesių žurnalo „Mano Namai“ prenumeratą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis