Kaip sukurti spalvingą, bet skoningą gėlyną

Bepigu kūrėjai gamtai, kuri turi savo supratimą apie spalvų harmoniją, ir mūsų sugalvoti dėsniai jai nė motais. O mes, sodindami gėlynus iš jos kūrinių (kurių atspalviams įvardinti kartais žodžių pritrūksta), turime gerokai pasukti galvas. Juk žmogaus sukurto gėlyno dekoratyvumą lemia gebėjimas tinkamai pasirinkti augalus, kad atsiskleistų visas spalvingas žiedų grožis.

Kas akims mieliausia

Daugelis mėgstame harmoningus gėlių spalvų derinius: oranžinės su žalia, žalios su violetine, mėlynos su raudona, violetinės su oranžine, raudonos su geltona. Jie gražiai atrodo žiūrint ir iš arti, ir iš toli.

Taip pat akiai malonūs spalviniai kontrastai: oranžinės su mėlyna, geltonos su violetine, raudonos su žalia. Taigi drąsiai galima šalia auginti oranžines nasturtes (Tropaeolum) ir mėlynus meksikinius žydrūnius (Ageratum houstonianum), geltonus serenčius (Tagetes) ir violetines lobelijas (Lobelia). Tokie deriniai itin tinka mažesnėms kompozicijoms – pavyzdžiui, balkonui. Čia kontrastingos spalvos viena kitą sustiprina. Štai oranžinės ir mėlynos spalvų derinyje pirmoji atrodys šiltesnė, antroji – šaltesnė, geltona gerai atsiskleis prie violetinės.

Gražiai vienoje vietoje atrodo ir skirtingi tos pačios spalvos atspalviai, išgaunami derinant, pavyzdžiui, raudonas pelargonijas (Pelargonium), raudonžiedžius šalavijus (Salvia splendens) ir svyruoklines begonijas (Begonia semperflorens). Taip pat geras pasirinkimas – vienos rūšies dviejų ar trijų spalvų gėlės, tarkim, vien baltos ir rožinės petunijos (Petunia). Tokiu atveju, kai nėra rūšių įvairovės, gėlyną dar ir prižiūrėti paprasta, nes augalų poreikiai vienodi.

Kai kam patinka vienas spalvingas akcentas, kurį išryškina foną sudarantys ramesnių spalvų augalai, kitiems dailiai atrodo gėlių margumynas.

Spalvų žaismas

Jei gėlynas yra pavėsyje, arba grožėtis juo daugiausia progų turite vakare, stenkitės pasisodinti daugiau šviesesnių spalvų gėlių ar margalapių augalų – prieblandoje ar apniūkusią dieną jie atrodo dekoratyviau. Verta žinoti, kad oranžinė, raudona spalvos suteikia gėlių kompozicijai išraiškingumo. O mėlyna ir violetinė sukuria didesnės erdvės įspūdį, tačiau jeigu prastas oras ar menkas apšvietimas, jos atrodo gana niūrios. Gražiau atrodo iš arti, nei iš toli.

Prie neutralios baltos spalvos išryškės pasyvios spalvos – mėlyna, violetinė, žalia. Balta spalva gražiai atrodo ir naktį. Netgi jei gėlių oazėje susidarė jūsų akiai nemalonus spalvinis derinys, įspūdį sušvelnins per vidurį įsiterpusios neutralios spalvos – balta, sidabrinė.

Ryškus vienmečių dekoratyvumas

Paprastai ryškesnės nei daugiametės yra vienmetės gėlės, jos gausiau ir ilgiau žydi, tad savo spalvomis pagyvina bet kurį gėlyno kampelį. Be to, jos gyvuoja tik vieną sezoną, tad jei spalvinė gama ir erzina – tai neilgam...

Geriausia pirkti jau žydinčius daigelius – tuomet tikrai žinosite, ar gėlių spalva tinka jūsų gėlynui. Mat vien tik rūšies pavadinimas gali labai suklaidinti – kad ir tos pačios rūšies, bet skirtingų veislių gėlės viena nuo kitos be galo skiriasi.

Jei gėlynas nedidukas, užteks 2-3 spalvų: per didelis margumynas mažoje erdvėje slėgtų.

Oranžinė šiluma

Oranžinė spalva šilta ir jauki, ji žadina kūrybiškumą – taigi besigrožint oranžinės spalvos žiedais gali kilti puikių minčių, kaip dar patobulinti aplinką.

Nasturtė

Nasturčių (Tropaeolum) rūšių yra pačių įvairiausių: ir vijoklinių, ir nykštukinių. Kaip vijokliai auginamos didžioji ir skiautėtalapė nasturtė. Nasturtės nėra labai reiklios, jos mėgsta šilumą ir šviesą ir geriausiai auga saulėtoje vietoje.

Gėlė neatspari sausrai. Ją laistyti reikia ne tiek dažnai, kiek gausiai. Iki žydėjimo vandens augalui reikia daugiau, vėliau ji laistoma tuomet, kai žemė išdžiūva. Jei nasturtės pertręšiamos azoto trąšomis, jos galingai lapoja, bet menkai žydi. Prastoje žemėje augalas susmulkėja, gelsta. Gėlė nebijo nei vėjo, nei šalnų, todėl žydi iki vėlyvo rudens.
Nasturtės daigai į nuolatinę vietą sodinami šalnoms praėjus. Nuo gegužės mėnesio jas galima sėti tiesiai lauke. Geriausia į vieną duobutę dėti dvi – tris sėklas, beriant jas 30 -50 cm atstumu.

Ešolcija

Geltonžiedė ešolcija (Eschscholzia californica) užauga 30-40 cm aukščio. Priklauso aguoninių šeimai ir neretai vadinama kalifornine aguona. Būna veislių tuščiaviduriais ir pilnaviduriais žiedais, be to, skirtingai nei atrodytų iš pavadinimo, jų žiedai būna ne tik geltoni, bet ir oranžiniai, raudoni, balti. Neretai prekiaujama kelių veislių ešolcijų sėklų mišiniais. Labai nemėgsta persodinimo, taigi reikėtų sėti tiesiai į augimo vietą arba į ją perkelti su durpiniu indeliu. Ešolcijoms tinka vietos, kur užtektinai saulės šviesos. Žiedai būna išsiskleidę tik saulėtomis dienomis, o kai apsiniaukę ir naktimis susiskleidžia. Žydi nuo birželio iki pat spalio. Laistomos negausiai.

Medetka

Vaistinė medetka (Calendula officinalis) – labai gyvybingas augalas, nekeliantis dirvai didelių reikalavimų. Medetkos greitai auga, mėgsta skaisčią saulės šviesą, o vakare žiedai susiglaudžia. Tačiau jei karšta ir sausa, žiedai smulkėja. Gėlė žydi visą vasarą iki pat rimtų šalnų. Laistyti reikia saikingai, nes nepakenčia permirkusios žemės. Nebijo persodinimo net kai žydi. Nužydėjusius žiedus reikia iš karto nuskabyti – tai skatins augalą krauti naujus žiedpumpurius.

Oranžinės spalvos žiedais pasipuošia šie vienmečiai augalai: visažydės begonijos (Begonia semperflorens), darželiniai arktočiai (Arctotis hybridus), serenčiai (Tagetes), venidijos (Venidium fastuosum), šiurkštieji ekremokarpai (Eccremocarpus Scaber), auksuotosios laumakės (Dimorphotheca aurantiaca), Drumondo gludai (Coreopsis basalis), nemezijos (Nemesia), apskritalapės titonijos (Tithonia rotundifolia).

Mėlynuoja ne tik linai

Mėlyna spalva gėlyne atrodo gaiviai, veikia raminamai ir sukuria saugumo pojūtį, tarsi sakydama – čia mūsų tvirtovė...

Žydrūnis

Meksikiniai žydrūniai (Ageratum houstonianum) – gėlės, augintos daugelio iš mūsų močiučių darželiuose, o dabar vis dažniau pasitelkiamos ne tik gėlynų, bet ir balkonų apželdinimui. Čia ypač tinka žemaūgės (iki 20 cm aukščio) žydrūnių veislės. Lauke sodinami birželio pradžioje. Žydi gausiai ir ilgai, iki pirmųjų šalnų ne tik melsvais, bet ir baltais, alyviniais žiedais. Mėgsta saulėtą vietą, gausų laistymą. Dirvai nereiklūs, bet nemėgsta persodinimo. Jeigu pernelyg šakojasi į šonus, galima nugenėti.

Lobelija

Lobelijų (Lobelia) yra ir stačiais, ir svyrančiais stiebais, kurie dekoratyviai atrodo ir besidriekdami pažeme. Šios gėlės iš tiesų mėgsta pusiau saulėtą vietą, tačiau jos žavios tuo, kad prisitaiko ir prie prastesnių sąlygų – gali augti pavėsyje.

Į nuolatinę vietą lobelijas persodinti reikia atsargiai, nes gėlei nepatinka, kai persodinimo metu išjudinamas žemės gumulas aplink šaknis. Dirvožemis turėtų būti purus ir, svarbiausia – lobelijas reikia gausiai laistyti, kitaip jos nustos žydėti. Lobelijas nelabai puola ligos, tad jei gėlė prastai auga ar ima džiūti, greičiausiai kaltas vandens stygius ar per kaitri saulė. Gėlė gali nustoti žydėti prasidėjus didiesiems vasaros karščiams. Tuomet ūglius trečdaliu patrumpinkite, ir lobelijos vėl užaugins stiebelius, kurie pasipuoš žiedais.

Sukutis

Sukutis (Ipomea) iš tiesų yra daugiametis augalas, bet pas mus auginamas kaip vienmetis. Šis vijoklis užauga iki poros metrų dydžio. Aukštyn kopdama ir besivydama gėlė gali žaliai melsvu žydinčiu kilimu uždengti sieną. Geriausiai auga pietinėje, vakarinėje ar rytinėje pusėje.
Tai gana didelis augalas, o svarbiausia – tik pasiekęs tam tikrą dydį jis pradeda žydėti. Tai paprastai įvyksta liepos mėnesį ir trunka iki spalio. Liūdnoka, bet kiekvienas sukučio žiedelis žydi tik vieną dieną: išsiskleidžia anksti ryte, o vakarop susiglaudžia. Apniūkusią dieną žiedai gali nesusiskleisti visą dieną. Augdamas prastesnėse sąlygose žydėti pradeda anksčiau, nes taip gamtos surėdyta: gėlė iš visų jėgų stengiasi išlikti, kad užaugintų sėklas. Sukutis labai jautrus drėgmės stygiui.

Mėlynų spalvų žiedais gėrėsitės pasisodinę vienmečių gėlių: žilių, storalapių nolanų (Nolana humifusa), lenktažiedžių trimičių (Salpiglossis sinuata), tunbergijų (Thunbergia), varpelinė facelija (Phacelia campanularia).

Net apniūkusią dieną – saulėtas gėlynas

Geltonos spalvos gėlės ne tik linksmai atrodo, bet ir sukuria šilumos, optimizmo, gyvenimo džiaugsmo ir laimės pojūtį.

Tunbergija

Sparnuotosios tunbergijos (Thunbergia alata) – vijoklinės gėlės maždaug 1,5 m aukščio stiebais. Šiems reikės atramų. Tunbergijos auga greitai, žydi nuo birželio iki spalio. Būna ne tik geltonos, bet ir oranžinės, o rečiau – mėlynos, baltos spalvų. Mėgsta saulės šviesą, bet gali augti ir pavėsingesnėje vietoje. Laistomos gausiai, bet nemėgsta užsistovėjusio vandens. Kad geriau šakotųsi, viršūnę vasarą reikia kartą ar du patrumpinti. Beje, nukirptasis auginys pamerkus jį į vandenį išleistų šaknis.

Serentis

Dažniausiai Lietuvoje auginami trijų rūšių serenčiai – gvazdikiniai (Tagetes patula), smulkiažiedžiai serenčiai (T. tenuifolia) ir didieji serenčiai (T. erecta).

Didieji ir smulkiažiedžiai serenčiai labiau mėgsta saulės šviesą, o gvazdikiniai gražiai žydi ir paunksnėje. Šalčio prisibijo, tad į lauką keliauja praėjus šalnų pavojui. Žydi nuo birželio iki spalio. Gali ilgai ištverti be laistymo. Jų šaknys stiprios, prireikus nepakenks persodinimas ir tada, kai žydi. Šios gėlės nuo seno mėgstamos už tai, kad yra nereiklios.

Sanvitalija

Gulsčiosios sanvitalijos (Sanvitalia procumbens) taip pat yra nereiklios. O ir atrodo jos dailiai – žiedai kiek primena saulėgrąžas, tik būna smulkūs. Stiebai iki 20 cm ilgio, driekiasi pažeme arba nusvyra, jei yra kur (tačiau aukštyn nelipa).

Sanvitalijos pražysta praėjus 10 savaičių nuo sėjos. Į lauką išnešamos, praėjus šalnų pavojui, ir gausiai žydi visą vasarą. Mėgstą saulę ir smėlingą dirvožemį. Nesibijo vėjo.

Gėlyne geltonuoja ir šie vienmečiai augalai: amūriniai adoniai (Adonis amurensis),
žioveiniai (Antirrhinum), darželiniai arktočiai (Arctotis hybridus), auksuotosios laumakės (Dimorphotheca sinuata DC), hibridinės kalceoliarijos (Calceolaria herbeohybrida), rutulinės kraspedijos (Craspedia globosa), nemezijos (Nemesia), paprastieji sausučiai (Rhodanthe humboldtiana), smalkiniai tvertikai (Cheiranthus cheiri).

Purpurinis vakaras varva...

Violetinė spalva – tarpinė tarp mėlynos ir raudonos, todėl ji savyje įkūnija ir ramybę, ir stiprybę. Spalvų terapijoje ji laikoma įkvepiančia, padedančia atsikratyti vidinės baimės, o gamtoje ji iš tolo švieste šviečia nesuskaičiuojamais atspalviais – nuo tamsiai alyvinio iki skaisčiai purpurinio.

Petunija

Petunijos (Petunia) smagiai auga saulėtoje vietoje ir gerai pakenčia temperatūros svyravimus. Tačiau jos turi būti apsaugotos nuo vėjo ir lietaus. Mat nuo smarkių liūčių gėlės nuskursta. Todėl ir laistant reikia stengtis neaplieti vandeniu nei žiedų, nei lapų. Petunijos nereiklios žemei – ši gali būti ir lengvesnė, ir sunkesnė. Kai karšta, būtina dažnai laistyti.
Pagal žiedų dydį petunijos būna didžiažiedės, gausiažiedės ir smulkiažiedės. Gausiažiedės petunijos yra mažiausiai lepios, jos išsaugo dekoratyvumą net vėjuotą ir lietingą vasarą. Didžiažiedės labiau mėgsta šiluma, tad kai orai vėsesni, nustoja žydėti. Jas reikia dažniau laistyti ir nepamiršti tręšti. Kad petunijos ilgiau žydėti, peržydėjusius žiedpumpurius nuolat nuskabykite. Ištįsusius ūglius reikia nugenėti.

Azarina

Azarinos (Asarina) labai bijo šalnų, todėl tik birželį jį drąsiai galima sodinti lauke. Ir žydi jos tol, kol pakanda pirmoji šalna. Daigus reikia sodinti maždaug kas 50 cm. Azarinos ūgliai kibūs, lengvai apsiveja bet kokį daiktą, prie kurio tik prisiliečia. Jas galima formuoti ir kaip svyrantį augalą. Gėlė mėgsta šviesą ir šilumą – jei vasara šalta, augalas skursta. Tačiau kepinant kaitriems tiesioginės saulės spinduliams augalui reikia pavėsio. Šioms gėlėms reikia derlingos žemės, auginkite jas ten, kur neužpučia stiprus vėjas. Laistyti reikia gausiai tik tomis dienomis, kai karšta ir sausa.

Kvapusis pelėžirnis

Kvapiojo pelėžirnio (Lathyrus odoratus) žiedeliai panašūs į įvairiaspalvius drugelius. Ši vijoklinė gėlė gerai auga saulėtoje šiltoje vietoje, nors ištveria ir pusiau paunksmę. Svarbiausia – augalas nepakenčia nuolat šlapios žemės, todėl svarbu jo neperlaistyti, ir gausiau palieti tik sausomis dienomis.

Kvapieji pelėžirniai nebijo šalčių, todėl juos galima sėti lauke nuo ankstyvo pavasario. Šios gėlės iš karto sėjamos į nuolatinę vietą, nes nemėgsta persodinimo. Atsiradus keliems tikriesiems lapeliams daigelio augimo tašką nužnybkite – augalas geriau šakosis. Yra ir žemaūgių kvapiųjų pelėžirnių veislių, kurioms atramos nereikia – jei nesižavite vijokliais, galite rinktis jas.

Nužydėjusius kvapiojo pelėžirnio žiedelius būtina nuskabyti, kad neužsimegztų mažos žalios ankštelės ir gėlė gausiau žydėtų. Senovinių kvapiųjų pelėžirnių žiedai violetiniai ir melsvai raudoni, tačiau dabar išvesta daug veislių, žydinčių pačių įvairiausių spalvų žiedais. Beje, šiuolaikinės stambiažiedės veislės ne tokios kvapios, kaip senosios smulkiažiedės.

Violetiniais žiedais gėlynus taip pat puošia šie vienmečiai augalai: trumpakuodės (Brachyscome), amerikinės brovalijos (Browallia americana), rugiagėlės (Centaurea Cyanus), verbenos (Verbena), didžiosios cerintės (Cerinthe major), rutulinės gomfrenos (Gomphrena globosa), skėtinės rudgrūdėlės (Iberis umbellata), lipikinės kobėjos (Cobaea scandens), kolinsijos (Collinsia), žilės (Cineraria).

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis