Sužinokite, kas Lietuvoje nokina skanius riešutus

Neseniai pristatėme TOP 20 retų ir įdomių sodo vaisių, kuriuos galime užsiauginti ir Lietuvoje, tad metas pristatyti ir tuos augalus, kurie pas mus nokina skanius riešutus, o jų yra tikrai ne vienas. Jei dar neturite nei vieno iš jų, bet norite užsiauginti ne tik skanų, bet ir sveiką derlių – pabandykite kurį nors iš jų įkurdinti ir savo sode.

PAPRASTASIS LAZDYNAS (Corylus avellana) – vienas mums žinomiausių riešutų „gamintojų“, savaime augantis Lietuvos pamiškėse. Gilioje senovėje, kai pirmykščiai žmonės dar neaugino javų, lazdyno riešutai kartu su džiovintomis uogomis bei grybais buvo viena svarbiausių maisto atsargų žiemai. Dėl maistingų ir skanių riešutų tais laikais žmonės gamtoje konkuruodavo su voverėmis, paukščiais bei kitais smulkiais gyvūnėliais. Mūsų dienomis jau mažai kas eina riešutauti į mišką, lazdynus augina savo kieme arba riešutus perka. Be to, dauguma žmonių, auginantys lazdynus, paprastai sodina ne tuos laukinius iš gamtos, o selekcininkų sukurtas paprastojo lazdyno veisles – ‘Hall‘s Giant‘ (‘Halės milžinai‘), ‘Barcelona‘, ‘Fuscorubra‘, ‘Syrena‘, ‘Katalonski‘, ‘Aurea‘ bei kt. Visi jie pasižymi stambiais arba labai stambiais, o kai kurie ir raudonais riešutais ar auksinės spalvos lapais. Lazdynų krūmai pasiekia 7–9 m aukštį, o pražysta anksti pavasarį, vieni pirmųjų iš visų augalų. Riešutai yra ne tik skanūs, bet ir labai sveiki bei maistingi. Juose gausu įvairių mineralų, vitaminų, baltymų, būtinų žmogaus organizmui polinesočiųjų riebalų ir kitų gėrybių. Šie riešutai gausiai naudojami maisto pramonėje, ypač konditerijoje. Lazdynus lengva auginti, jie šalčiui atsparūs, greitai auga, pakenčia ir dalinį pavėsį. Mėgsta drėgnesnes ir derlingesnes dirvas.

Šiuos vyriškus lazdyno žirginius pažįstas kiekvienas, jie pradeda dulkėti, t.y. žydėti vasario ar kovo mėnesį (kartais net sausį).
Šiuos vyriškus lazdyno žirginius pažįstas kiekvienas, jie pradeda dulkėti, t.y. žydėti vasario ar kovo mėnesį (kartais net sausį).
Asmeninio albumo nuotr.
O štai moteriškus žiedus, kurių vietoje vėliau užsimegs lazdyno riešutai, mažai kas matęs, nes iš tiesų jie labai mažyčiai, vos kelių mm dydžio.
O štai moteriškus žiedus, kurių vietoje vėliau užsimegs lazdyno riešutai, mažai kas matęs, nes iš tiesų jie labai mažyčiai, vos kelių mm dydžio.
Asmeninio albumo nuotr.

Be paprastojo lazdyno želdynuose dar auginamas DIDYSIS LAZDYNAS (Corylus maxima). Nors riešutus sunokina stambesnius nei paprastasis lazdynas, bet mūsų soduose dar gan retas, nes į Lietuvą atkeliavo palyginti neseniai. Jis užauga aukštesnis už lietuviškąjį brolį, iki 10–12 m aukščio, jo stambesni ne tik riešutai, bet ir lapai. Riešutai sunoksta vasaros pabaigoje arba rugsėjį. Nors lazdynas yra savidulkis augalas, bet norint gausesnio derliaus, reikėtų šalia sodinti du augalus. Dažniausiai auginamas ne pats žalialapis didysis lazdynas, bet jo veislė ‘Atropurpurea‘ tamsiai raudonais, beveik juodais lapais, kurie vasaros viduryje pažaliuoja. Riešutas taip pat būna purpurinės spalvos, su stambia kepurėle, kuri vadinama gožele arba žiedsosčiu.

Didžiojo lazdyno ‘Atropurpurea‘ lapai ir riešutai būna tamsiai raudonos spalvos, vasaros antroje pusėje pažaliuoja.
Didžiojo lazdyno ‘Atropurpurea‘ lapai ir riešutai būna tamsiai raudonos spalvos, vasaros antroje pusėje pažaliuoja.
Asmeninio albumo nuotr.

Dar kartais auginamas ir TURKINIS LAZDYNAS. Bet tai jau nebe krūmas, o visas medis, užaugantis iki 15–20 m aukščio. Jis taip pat rudenį sunokina valgomus riešutus. Tiesa, ant vienišo augalo riešutai užsimegs, bet jie bus tuščiaviduriai, mat apdulkinimui reikia dviejų netoli vienas kito augančių turkinių lazdynų. Turkinio lazdyno riešutėliai nedideli, bet galima auginti ir vieną augalą vien dėl puošnių garbanotų goželių, kurias mėgsta floristai. Turkiniai lazdynai taip pat naudojami kamieniniams lazdynų medeliams formuoti arba kaip poskiepiai paprastųjų lazdynų veislėms, nes jie neleidžia šaknų atžalų.
Lietuvoje dar kartais auginamos amerikinio, sibirinio bei kitokios lazdynų rūšys, bet jos labai retos.

Asmeninio albumo nuotr.

GRAIKINĮ RIEŠUTMEDĮ (Juglans regia) su lazdynu sunku supainioti (nors, žinoma, teko girdėti iš augalais nesidominčių žmonių, kad koks skirtumas, svarbu, kad duoda valgomų riešutų). Lazdynas juk krūmas, jo lapai vientisi, delno didumo, o riešutmedis – galingas medis, užaugantis iki 25–30 m aukščio, ir jo lapai labai dideli bei plunkšniški, o kaulavaisius, t.y. riešutus taip pat sunokina stambius. Riešutmedis – gajus augalas, nors būna, kad kartais apšąla (Lietuvoje savaime jie neauga), bet greitai atželia, per metus ūgteldamas net 1–1,5 metro. Dėl spartaus ir galingo augimo riešutmedis greitai nustelbia šalia augančius kitus augalus. Taip pat turi vieną įdomią savybę, susiformavusią evoliucijos eigoje, kuri moksliškai vadinama alelopatija, t.y. medis išskiria tokias aktyvias medžiagas, kurios slopina kitų šalia augančių augalų augimą. Riešutmedžio šaknys ilgos bei gilios, nors ir yra mitas, kad po sodinamu medeliu padėjus plytą, ši trukdo augalui išleisti gilią šaknį. Visame augale gausu įvairių mineralų ir vitaminų. Riešutuose bei žaliuose kevaluose, o ypač šviežiuose, yra daug jodo, juodai nudažančio pirštus, taip pat ir kitų naudingų mineralų, vitaminų, baltymų ir augalinių riebalų. Iš žaliųjų kevalų (egzokarpių) gaminami stiprūs antihelmintiniai vaistai, varantys iš organizmo parazitus. Iš lapų gaminamos vaistinės arbatos. Nors graikinis riešutmedis užauga dideliu medžiu, bet yra išvesta veislių, kurias galima sodinti ir nedideliuose sodeliuose, tai ‘Ideal‘, ‘Korenovskij’, ‘Lučka‘ bei kt.

Graikinis riešutas ant medžio noksta štai tokiame žaliame kevale.
Graikinis riešutas ant medžio noksta štai tokiame žaliame kevale.
Asmeninio albumo nuotr.

Graikinis riešutmedis mums geriausiai žinomas, bet Lietuvoje sėkmingai auga ir kitos riešutmedžių rūšys. Pats nereikliausias ir atspariausias šalčiui (bet ir užaugantis aukščiausias) yra pilkasis riešutmedis (J. cinerea). Tiesa, nors jo riešutai taip pat valgomi ir skanūs, bet jų kevalas itin storas, sunku tokį prakrapštyti, nesutraiškius viso riešuto. Sodybose ir parkuose dar kartais auginami juodasis (J.nigra), širdinis (J.ailantifolia, sin. lipnusis), mandžiūrinis (J. mandschurica) bei kiti riešutmedžiai. Jie taip pat užauga aukštais medžiais, bet visi sunokina skanius ir sveikus riešutus, besiskiriančius savo forma ir dydžiu. Tad jeigu sumanysite auginti kurį nors riešutmedį, parinkite jam saulėtą ir atvirą vietą, nes stiprių vėjų jie nebijo, derlingą ir vidutinio drėgnumo dirvą. Riešutmedžiai yra savidulkiai augalai, rudenį derlių sunokins ir vienas augalas. Derėti jie paprastai pradeda 8–10 metų amžiaus, o veislės – nuo 3–5 m amžiaus. Riešutus taip pat labai mėgsta voverės ir paukščiai, ypač kėkštai, tad nemažą duoklę riešutų teks paaukoti ir jiems.

Pilkojo riešutmedžio riešutai briaunoti ir su aštriu galiuku, bet labai kieti.
Pilkojo riešutmedžio riešutai briaunoti ir su aštriu galiuku, bet labai kieti.
Asmeninio albumo nuotr.

VALGOMASIS KAŠTAINIS (Castanea sativa) – dar vienas valgomus riešutus nokinantis medis. Kaštainį daugelis painioja su paprastuoju kaštonu, tad atkreipkite dėmesį, kad kaštonas ir kaštainis – tai visiškai skirtingi augalai, nors jų vaisiai ir panašūs. Kaštono vaisiai, kurie pas mus rudenį pabyra po kojomis, yra NEVALGOMI, jie net šiek tiek nuodingi. O valgomasis kaštainis Lietuvoje auginamas retai (savaime auga Pietų Europoje bei kt.) ir ne kiekvienas medis sunokina vaisius. Bet kai kurie sunokina. Prieš nukrisdami ant žemės jie ilgai slepiasi dygliuotuose, panašius į ežiukus „nameliuose“ (goželėse). Vaisius galima valgyti šviežius arba šiek tiek pakepintus ant žarijų, jie skanūs, sotūs ir sveiki tiek švieži, tiek kepti. Šviežių kaštainio riešutų galima įsigyti ir prekybos centruose. Patys medžiai užauga kaip ir riešutmedžiai dideliais medžiais, iki 20–30 m aukščio, mėgsta šviesias, derlingas ir apsaugotas nuo šaltų vėjų vietas. Jų riešutai ne tik skanūs,bet ir labai sveiki.

Visi riešutmedžiai ir karijos priklauso tai pačiai riešutmedinių šeima, ir jie visi užauga dideliais medžiais. Nuotraukoje – riešutmedinių šeimos augalai Kauno botanikos sode.
Visi riešutmedžiai ir karijos priklauso tai pačiai riešutmedinių šeima, ir jie visi užauga dideliais medžiais. Nuotraukoje – riešutmedinių šeimos augalai Kauno botanikos sode.
Asmeninio albumo nuotr.

Dar kartais pas mus auginamos KARIJOS, kurios irgi nokina valgomus riešutus. Karijų rūšių pasaulyje yra kelios dešimtys, bet Lietuvoje paprastai auga tik dvi, tai baltoji (Carya ovata) bei pekaninė (C. illinoinensis), kurios riešutai vadinami pekano riešutais. Tiesa, jos gan jautrios šalčiui, ypač pekaninė, jas reikėtų sodinti saulėtose ir apsaugotose nuo vėjų vietose, derlingose ir vidutinio drėgnumo dirvose.

Baltosios karijos riešutas.
Baltosios karijos riešutas.
Asmeninio albumo nuotr.

Mandžiūrinio riešutmedžio riešutai ypač populiarūs Kinijoje ir kitose Azijos šalyse.
Mandžiūrinio riešutmedžio riešutai ypač populiarūs Kinijoje ir kitose Azijos šalyse.
Asmeninio albumo nuotr.

Prieš sodindami visus paminėtus lazdynus ir riešutmedžius atsiminkite, kad jie mėgsta ne rūgščias, o kalkingas dirvas, nes kalcis jiems reikalingas vaisių formavimuisi. Prieš sodinant augalą į dirvą, ją galima šiek tiek pakalkinti gesintomis kalkėmis arba dolomitmilčiais (bet jokiu būdu ne prieš pat sodinimą, kad nenudeginti augalui šaknų) arba tiesiog paberti sutrintų kiaušinių lukštų.

Pekaninės karijos riešutai kevaluose.
Pekaninės karijos riešutai kevaluose.
Asmeninio albumo nuotr.
Juodasis riešutmedis, kaip ir dauguma kitų, užauga iki 30 ir daugiau metrų aukščio.
Juodasis riešutmedis, kaip ir dauguma kitų, užauga iki 30 ir daugiau metrų aukščio.
Asmeninio albumo nuotr.

Paminėjome pagrindinius augalus, kurie pas mus nokina riešutus. Žinoma, sodininkai entuziastai bando bei augina ir kitokius įvairius riešutų medžius, nes jų pasaulyje yra įvairiausių, sunokinančių valgomus riešutus, pvz., paprastojo migdolo (Prunus dulcis), tikrosios pistacijos (Pistacia vera), brazilinės bertoletijos (Bertholletia excelsa), valgomojo arachio (Arachis hypogaea), kitaip dar vadinamo arachisu bei kt. Bet visi šie augalai Lietuvos lauko sąlygomis nežiemoja, jiems žiemą reikės šiltnamio sąlygų.

Juodojo riešutmedžio riešutai.
Juodojo riešutmedžio riešutai.
Asmeninio albumo nuotr.

Tiesa, natūraliuose Lietuvos ežeruose kažkada augo plūduriuojantysis agaras (Trapa natans), dabar jau, deja, išnykęs augalas, kuris sunokindavo valgomus riešutėlius. Yra bandančiųjų šį augalą auginti namų sąlygomis, bet kol kas neteko girdėti, kad prisiaugintų pakankamam pavalgymui šių riešutų.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis