Gan įdomus šio augalo pavadinimas, kuris greičiausiai sudurtinis dviejų žodžių - „gudas“ ir „obelis“. Kas yra „gudas“, tai daugelis jaunesnių žmonių turbūt net nežino – taip lietuviai vadino pietryčių kaimynus, dažniausiai baltarusius. Senovėje gudobeles dar vadindavo kaulauogėmis, gružučiais, jovarėliais, vilkobelėmis ar subinkauliais. Lotyniškas vardas Crataegus graikų kalba reiškia „stiprūs dygliai“. Ir tai tikra tiesa, nes dauguma gudobelių turi aštrius dyglius.
Pati dažniausia Lietuvoje yra VIENAPIESTĖ GUDOBELĖ (Crataegus monogyna), auganti visoje šalies teritorijoje. Ji užauga 8–10 m aukščio medeliu arba krūmu. Lapeliai žali, nedideli ir karpyti, su mažais prielapėliais. Žydi nuo gegužės vidurio arba birželio mėn. Žiedai kekėse, balti ir mėgstami bičių. Žiedų kvapas daugeliui žmonių yra nemalonus, primenantis pūvančią mėsą ar žuvį. Bet kvapas yra skirtas ne žmonių uoslei, o vabzdžiams apdulkintojams privilioti. Šios gudobelės dygliai nors trumpi, bet yra tikrai aštrūs. Vaisiai moksliškai vadinami obuolėliais ir subręsta rudenį. Jie nedideli, iki 1 cm skersmens ir nėra gardūs, bet už tai labai vertingi. Vienapiestę gudobelę nuo kitų gudobelių lengva atskirti pagal sėklą, kuri vaisiuje yra tik viena ir ji gan stamboka. Paprastai raudoni gudobelių vaisiai kybo ant šakelių per visą žiemą, jei tik nenulesa paukščiai. Yra sukurta keletas šios gudobelės veislių: ‘Variegata‘ lapeliai baltai marginti; ‘Pteridifolia‘ lapelių kraštai banguoti ir panašūs į garbanas bei kt.
Jau minėtoji ‘Paul‘s Scarlet‘, žydinti pilnaviduriais rožiniais žiedais yra GLOTNIOSIOS GUDOBELĖS (Crataegus laevigata) veislė, nors pats rūšinis augalas žydi įprastais baltais žiedeliais. Dar neseniai ji buvo vadinama grauželine, bet šiuo metu kalbininkai siūlo ją vadinti glotniąja. Lyginant su vienapieste gudobele, glotnioji Lietuvoje kiek retesnė ir užauga žemesnė, iki 6–8 m. Ją galima rasti molingų kalvų viršūnėse, lapuočių miškuose, Nemuno pakrantėse. Lapeliai kiek smulkesni, mažiau karpyti bei apvalesnėmis skiaučių viršūnėmis. Žydi keliomis savaitėmis vėliau, paprastai birželio mėn. Jos tiesūs dygliai kiek ilgesni, siekiantys iki 2 cm. Raudonuose obuolėliuose slepiasi dvi sėklos, kurios yra smulkesnės ir lygesnės nei vienapiestės gudobelės. ‘Paul‘s Scarlet‘ veislė iš tiesų yra labai puošnus augalas, bet yra ir daugiau gražių. Į ją panaši ‘Rosea Flore Plena‘, kurios žiedai taip pat pilnaviduriai ir rožiniai, tik šviesesni, o ‘Plena‘ žiedai yra balti arba vos rausvi. ‘Gireoudii‘ lapeliai būna išmarginti baltai rausvomis dėmelėmis.
Gudobelių vaisiai ypač vertinami dėl gydomųjų savybių. Daugiausiai naudingųjų savybių turi paminėtosios vienapiestė bei glotnioji gudobelės, nors ir kitos naudingos, tik kiek mažiau. Apie širdies lašus, parduodamus vaistinėse, liaudiškai dar vadinamus „krategio tinktūra“, ko gero, yra girdėjęs daugelis. Ši spirituota tinktūra gydo hipertoniją, gerina medžiagų apykaitą, mažina kraujo spaudimą ir cholesterolio kiekį, reguliuoja širdies ritmą ir turi dar ne vieną puikią gydomąją savybę (nors pastaruoju metu šis vaistas išgarsėjo blogąja prasme, kai alkoholio gėrę pričiupti vairuotojai teisinasi, neva jie gėrė šią tinktūrą, nors nuo šių vaistų apgirsti neįmanoma). Širdį stiprinančių gamtos vaistų galima pasigaminti ir patiems, prisirinkus jų vaisių ir iš šviežių ar džiovintų vaisių išsivirus arbatos. Gydomųjų savybių turi ne tik uogos, bet ir žiedai. O štai kinai gydomosioms arbatoms naudoja ir kai kurių rūšių gudobelių lapus. Vaisiuose gausu įvairių vitaminų ir mineralų.
Iš vertingų gudobelių dar galima būtų paminėti tas, kurių obuolėliai yra ne tik skanūs ir valgomi, bet ir vitaminingi. Tai ŠVELNIOJI (C. mollis) ir POŠVELNĖ (C. submolis) gudobelės, panašios ir pavadinimais, ir išvaizda. Abi nokina skanius, sultingus ir stambokus vaisius. Raudoni obuolėliai sunoksta rugsėjo mėn., o sunokę gan greitai nubyra ant žemės. Skinant vaisius, reikia būti itin atsargiems, nes augalai turi labai aštrius ir lenktus dyglius, ilgesnius už pirštą. Taip pat gan gardžius vaisius sunokina sultingoji (C. succulenta), taškuotoji (C. punctata), vėduoklinė (C. flabellata), skiauterėtoji (C. crus-galli), slyvalapė (C. x prunifolia), raudonoji (C. sanquinea) bei dar kelios rūšys. Vaisiai skaniausi švieži, juos galima džiovinti ar šaldyti, virti uogienės ar kompotus, gaminti vyną. Be jau minėtų gudobelių Lietuvoje auginama daug ir kitų rūšių gudobelių, atkeliavusių iš įvairių šalių. Ypač vertinamos tos, kurios sunokina skanius ir vitaminingus vaisius. Gudobelės vaisiai dažniausiai būna raudonos spalvos, bet yra ir juodomis uogomis, pvz., sibirinės (C. chlorosarca), juodosios (C. nigra) ar Duglaso (C. douglasii) gudobelių. Pietinės (C. azarolus), plaukuotosios (C. pubescens) ar taškuotosios gudobelės ‘Aurea‘obuolėliai – geltoni ar geltonai oranžiniai ir gan stambūs.
Gudobeles dažnai galima pamatyti auginamas karpomose gyvatvorėse. Ir tai viena geriausių lapuočių gyvatvorių, nes dėl tankumo ir aštrių dyglių pro ją nemėgsta landžioti ne tik šunys, bet ir katės. Gudobelių gyvatvores labai mėgsta mažieji paukšteliai, kurie mielai joje slepiasi, suka lizdus ar skanauja uogas. Sparnuočiai labiausiai prisideda prie gudobelių plitimo gamtoje, nes dažnai, pasislėpę uogas žolėse ar žemėje, vėliau jas pamiršta, o šios pavasarį sudygsta.
Jei norėsite auginti gudobelę, geriausia ją sodinti į molingą ar pusiau molingą bei nerūgščią dirvą. Labiausiai tinkama – saulėta ir atvira vieta, nors gali augti ir daliniame pavėsyje, bet tuomet mažiau žydės. Paprastai gudobeles nesudėtinga auginti, jos gan nereiklios. Užtenka vieną kartą metuose šiek tiek patręšti, o augančias gyvatvorėse 1-2 kartus per metus nugenėti.
Tad auginkime gudobeles – grožiui, sveikatai ir maistui, džiaukimės jų žiedais pavasarį ir uogomis rudenį, o paukšteliai gudobelių gyvatvore džiaugsis visais metų laikais.
