Pirmiausiai atidžiai ir su meile apžiūrėkite kiekvieną savo kambarinį augalą ir pamatykite bei pajuskite, kaip jis jaučiasi, kaip praleido žiemą, ar nesusirgo, ar neužpuolė kenkėjai, gal jam trūksta maisto medžiagų, o gal netinkamoje vietoje jis laikomas.
PERSODINIMAS yra priešpavasarinis darbas Nr.1. O kaip sužinoti, kada reikia persodinti kambarinį augalą? Yra keletas požymių, kuriais gali remtis nepatyrę kambarinių augalų augintojai. Vėliau pamažu ateis patirtis, tad bus savaime aišku. Pirmas požymis, kai augalui vazonas darosi per ankštas, tada jo šaknys pradeda lįsti pro vazono apačią, pro drenažo skylutes. Kai kurios gėlės, kurios turi greitai augančias šaknis (pvz., zamiokulas, filodendras, krotonas) ir jų šaknynas tiesiog nebetelpa vazone, tada jos deformuoja plastikinius vazonus, o keramikiniai nuo spaudimo gali net suskilti.
Persodinti taip pat reikia, kai žemė vazone išsieikvoja, nebederlinga, ji atrodo tarsi pelenai, negyva. Tada augalui pradeda trūkti maisto medžiagų, sulėtėja jo augimas, nebesukrauna naujų žiedinių arba lapinių pumpurų, esami lapai tampa blyškesni ir smulkesni. Taip pat reikėtų persodinti į erdvesnį vazoną, kai augalas išsikeroja ir akivaizdžiai netelpa vazone, kartais nuo savo svorio net nuvirsta. Jeigu kambarinis augalas yra didelis ir nėra galimybių jo persodinti, tuomet pakeiskite vazone viršutinį žemių sluoksnį: rankomis atsargiai nukaskite kiek galima nuo vazono paviršiaus nederlingo žemės sluoksnį. Kaskite tiek, kiek tai leidžia padaryti šaknys, kad jų nepažeistumėte. Po to pripilkite derlingos žemės sluoksnio storų tokį patį, koks buvo prieš tai.
TRĘŠIMAS – taip pat svarbus darbas, besirūpinant kambariniais augalais pavasarį. Apie kovo pradžią arba vidurį pamažu reikia pradėti tręšti. Tręšimo pradžia priklausys nuo pačio augalo, stebėkite jį: jeigu tik pradėjo leisti naujus ūgliukus, lapus ar žiedų pumpurus – tai starto pradžia. Idealiausia, jeigu tręšite su specialiomis trąšomis: orchidėjas su orchidėjų trąšomis, kaktusų – su kaktusams skirtomis, žydinčias – su joms tinkamomis, lapines – su lapinėmis ir t.t. Nes jose paprastai būna subalansuotas trąšų kiekis būtent tai augalų grupei. Paprastai mažai tręšimo reikalauja kaktusai ir kiti sukulentai, kalankės, zamiokulkai, kambariniai spygliuočiai, palmės, cykai, dracenos, karpažolės, chlorofitai bei kt. Dažnesnio tręšimo reikia daugeliui gražiai žydinčių bei drėgnesnę dirvą mėgstančių gėlių: paparčiams, kinrožėms, pėdlapiams, difenbachijoms, sanpaulijoms, peperomijoms ir kt.
Kai pradedate pavasarį tręšti kambarinius augalus, neskubėkite iš karto pilti visos nustatytos trąšų normos, kuri būna parašyta ant pakuotės, nes augalai kaip ir gyvūnai iš žiemos ramybės pabunda iš lėto, neskubėdami, tarsi apsižvalgydami. Trąšų kiekį didinkite pamažu, kas vieną ar kelias savaites. Bet niekada netręškite daugiau, nei parašyta trąšų norma. Pertręšdami augalą jūs ne padėsite jam, o atvirkščiai – padarysite meškos paslaugą, nes pertręštas augalas gali nebežydėti, padidėja tikimybė susirgti įvairiomis ligomis bei tapti neatspariu kenkėjams.
ATOSTOGOS LAUKE. Daugelis kambarinių augalų puikiai auga ne tik kambaryje, bet ir lauke, atėjus vėlyvam pavasariui ir vasarai. Kai kurie iš jų netgi pakenčia nedideles rudenines šalnas (oleandrai, aukubos, lauramedžiai, skimijos). Tad pavasarį „kambarinukus“ pamažu galima užgrūdinti ir pripratinti prie lauko sąlygų. Tam reikia juos išnešti į balkoną ar kiemo terasą, kasdien vis labiau ilginant buvimo lauke trukmę, bet nakčiai nepalikite, kol yra šalnų pavojus. Jeigu saulėta diena - iš pradžių pasaugokite lapus, kad jie neapdegtų. Pasidomėkite jūsų augintinio įnoriais, nes pvz., krotonai, vaškuolės, aspidistros, marantos, vėzdūnės, paparčiai, ciklamenai ar bromeliniai augalai geriausiai jausis daliniame pavėsyje. O štai kalankės, storlapiai, dracenos, jukos, citrinmedžiai, bugenvilijos, miniatiūriniai granatmedžiai ar rožės gali būti saulėkaitoje. Kai kurios gėlės tampa nedekoratyvios, kai ant jų patenka lietaus lašai, tad geriausia jas laikyti lauke po stogeliu (sanpaulijos, siningijos, begonijos, pelargonijos).
Neužmirškite, kad pavasarį kambarines gėles reikia pradėti dažniau laistyti, nes oras tampa šiltesnis, greičiau išdžiūsta žemės paviršius, be to ir gėlės intensyviau auga, daugiau išgarina drėgmės. Būtina kartas nuo karto nuo lapų nušluostyti dulkes, kad augalas lengviau kvėpuotų.
Siūlyčiau nuo pavasario iki rudens 1–2 kartus per mėnesį augalą išmaudyti tiesiogine prasme: vonioje ar kai pakankamai šilta lauke, drugnu vandeniu bei nestipria dušo srove jį nuprausti: tiek lapų paviršių, tiek apačią (maudynių tik nemėgsta gėlės, turinčius plaukuotus ir švelnius lapus). Nuplausite ne tik dulkes, bet ir dalį kenkėjų. Augalui bus lengviau kvėpuoti, jis atsigaus ir už rūpestį jums atsidėkos žydėjimu arba vešlesniais lapais.
