Tad visiems, kas nori ir žiemos metu savo kieme turėti daugiau spalvų, siūlau pasisodinti keletą krūmų ar medelių, kurie ir būdami be lapų patraukia akį spalvingomis ar išraiškingomis šakelėmis, įdomiais ir ryškiais vaisiais, arba ilgai neprarandančiais grožio žiedais. Štai keletas iš jų.
SEDULOS (Cornus) vardą greičiausiai daugelis esate girdėję. Lietuvos gamtoje savaime auga raudonoji sedula (C. sanguinea), o želdynuose auginamos baltoji (C. alba), palaipinė (C. sericea) bei dar kelios. Turbūt, teko pastebėti parkuose ar pakelėse žiemos metu raudonuojančias arba geltonas krūmų šakeles ? Tai ir yra sedulos. Jos pas mus dažnos, tik sulaukėjusios gamtoje užauga nemažais ir plačiais krūmais, siekiančiais net 6–8 m aukštį. Bet kaip dekoratyvinius krūmus geriau auginti baltosios sedulos veisles, kurios yra žemesnės. Be to, sedulas galima be vargo apkarpyti iki norimo aukščio ir formos, nes jos atsparios genėjimui, galima formuoti ir gyvatvores. Vasarą sedulų veislių lapai būna tikrai puošnūs – marginti arba geltoni, rudenį jie nusidažo ugniniais atspalviais, žiemą augalai puošias ryškiomis šakelėmis, o pavasarį žydi baltomis žiedų kekėmis.
Beje, rudenį gražiai atrodo ir sedulų uogos, kurios, nors nėra valgomos, bet ir ne nuodingos. Baltosios sedulos uogos baltos, raudonosios – juodos, o štai kvapiosios sedulos (C. amomum) uogos yra unikalios mėlynos spalvos. Tad sedulas verta auginti, nes visais metų laikais puoš aplinką.
Lietuvoje savaime auga dvi OŽEKŠNIŲ (Euonymus) rūšys – europinis (E. europaeus) ir karpotasis (E.verrucosus). Vasarą jie niekuo neišsiskiria iš kitų krūmų, bet štai rudenį ant šakelių pakimba jų nuostabūs maži žibintuvėliai – tai ryškios, raudonai oranžinės uogos. Jos gali kyboti gan ilgai ir linksmai puošti aplinką. Po pirmųjų šalnų ožekšnių lapai nusidažo ugninėmis spalvomis, tad tuo metu tai irgi puošnus kiemo akcentas. Bet ožekšnių tarpe rudens ir žiemos čempionu būtų galima išrinkti sparnuotąjį ožekšnį (E. alatus), kilusį iš Tolimųjų Rytų.
Ko gero, nei vienas krūmas rudenį netampa toks ryškiai raudonas kaip šis ožekšnis, nes tuomet atrodo, kad lapus kažkas nudažė pačia raudoniausia spalva pasaulyje. Bet čia dar ne viskas, nes savo vardą „sparnuotasis“ gavo ne be reikalo: šakelės iš tiesų turi tokius puošnius sparniukus-ataugas, kurių vasarą iš po lapų nesimato, bet būtent žiemą pasimato visas jų grožis. Šis krūmas Lietuvoje neužauga aukštas, tad jį galima auginti ir erdviame vazone. Tik nepamirškite, kad visi ožekšniai yra šiek tiek nuodingi, tad jeigu turite mažų vaikų arba žioplų augintinių, geriau pasaugoti, kad jie neragautų spalvingųjų ožekšnio uogų.
Yra medžių grupė, kurių nudžiūvę lapai laikosi ant šakų per žiemą ir ilgai nenukrenta. Dėl šios savybės jie vertinami kaip dekoratyviniai akcentai. Vienas iš populiariausių tokių yra PAPRASTASIS BUKAS (Fagus sylvatica). Tai dažnas medis visoje Europoje ir nors Lietuvoje savaime jis neauga, bet yra auginamas privačiose sodybose bei parkuose. Rūšinis medis užauga labai aukštas, gali siekti 50 ar net daugiau metrų aukštį, bet dekoratyviniuose želdynuose paprastai auginamos buko veislės, kurios būna žemaūgės, svyrančios, raitytomis šakelėmis arba su tamsiai purpuriniais lapais.
Nors Lietuvoje nėra vertinami medžiai, kurių rudi ir nudžiūvę lapai per žiemą laikosi ant šakelių, bet tiek Vakaruose, tiek Rytuose ši savybė yra vertinama kaip želdynų puošmena, nes gamta ten grožimasi visais metų laikais, net ir žiemą, kai ji yra „mirusi“. Tokie rudalapiai medžiai dažnai sodinami kaip pavieniai želdyno akcentai ar karpomose gyvatvorėse. O juk ir mūsų gamtoje yra savaiminių medžių, kurie žiemą nenumeta lapų. Turbūt esate pastebėję, kad kai kurie ąžuolai ar skroblai šiurena rudais lapais visą žiemą iki pavasario. Tad, jeigu mėgstate natūralumą, subtilumą ir nesate ryškių spalvų mėgėjai, galbūt žiemą jūsų kiemą gali papuošti toks rudalapis medelis.
Dar vienas medis, kuris vertinimas dėl puošnumo žiemą, yra BALTOJO GLUOSNIO (Salix alba) veislė 'TRISTIS', kurios šakelės yra ryškiai geltonos, liaunos ir svyrančios. Vasarą su lapais tas geltonumas nelabai pastebimas, o štai žiemą medis traukia akį. Dažniausiai šis gluosnis sodinamas šalia vandens telkinių, nes kaip ir visi gluosniai mėgsta drėgmę. Tad svyrančių geltonų šakelių efektas būna dvigubas, nes svyruoklinis augalas gražiai atsispindi vandenyje. Nuskintos šakelės dažnai naudojamos floristikoje, iš jų pinami dekoratyviniai rankdarbiai.
Žiemą taip pat vertinami daugelis medžių ir krūmų, kuriuos ilgai puošia nenukrentančios ryškios uogos. Iš jų galima paminėti paprastąjį ir raukšlėtalapius erškėčius (Rosa canina ir R. rugosa), kurių uogos ne tik ryškiai raudonuoja iš tolo, bet jas sveika ir valgyti, jos turi daug naudingų medžiagų. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie gudobeles, putinus bei šermukšnius, turinčius tokias pačias savybes. Šios raudonšonės ir sveikuoliškos uogos puošia aplinką, kai aplinkui būna vien vėlyvo rudens pilkuma ir ypač ryškiai išsiskiria balto sniego pusnyse.
Kiemuose dar dažnai auginamos rojaus obelaitės. Pavasarį jos žydi kvapniais žiedais, vasarą kai kurios puošiasi sodriai purpuriniais lapais, o rudenį ir žiemą ant šakelių ilgai kybo gražuoliai raudoni arba geltoni obuolėliai. O iš nevalgomų, bet puošniomis uogomis žiemą besidabinančių krūmų galima auginti kaulenius ir dyglaines. Visi paminėti krūmai ir medeliai savo ryškiomis uogomis ne tik papuoš aplinką žiemą, bet jais priviliosite sparnuočius, mėgstančius lesti šiuos vaisius, kai gamtoje trūksta lesalo.
Sakoma, kad žiemą lauke niekas nežydi, bet vis tik yra vienas krūmas, kuris žydi net žiemą. Tai HAMAMELIS (Hamamelis), įdomus augalas, kilęs iš Azijos. Jo lapai panašūs į lazdyno ir rudenį nukrenta, o geltoni, kartais raudoni ar rusvi žiedai, esantys tikrai originalios spalvos ir formos bei primenantys karpinius, skleidžiasi tuomet, kai visa gamta miega. Kai kurios hamamelio rūšys pradeda žydėti rudenį, o štai japoninis hamamelis (H.japonica) – sunku tuo ir patikėti – žiedus pradeda skleisti sausio ar vasario mėnesiais.
Tiesa, ši rūšis Lietuvos oro sąlygoms kiek lepoka ir gan dažnai apšąla, tad geriausia auginti SODINĮ HAMAMELĮ (H. virginiana), kuris atsparesnis lietuviškam klimatui, žydėti pradeda lapkričio mėnesį ir gali žydėti iki Naujųjų metų. Hamamelį rekomenduočiau tiems, kurie sode mėgsta auginti originalius ir mažiau įprastus augalus, tuo labiau, kad jis aplinką puoš žiemos metu.
Iš žiemą puošnių medžių dar išskirčiau tuos, kurie turi originalią žievę. Tai keletas klevų: dengtažiedis (Acer tegmetosum), rudagyslis (A.rufinerve), pilkasis (A. griseum) bei dar keletas. Pirmieji paminėtieji išsiskiria žalia ir puošniai raštuota žieve, o pilkojo žievė sodriai ruda ir su įdomiai atpleišėjusiomis skiautėmis. Taip pat nemažai kas šiais laikais augina dekoratyvines vyšnias (Prunus serrula), kurias dažniausiai vadiname sakuromis.
Jos pavasarį džiugina nuostabiais žiedais, o rudenį nukritus lapams, kai kurios rūšys atskleidžia rudai vyšninę ir blizgią žievę su taškeliais. Iš tos pačios genties tokią savybę turi ir makio ieva (P. maackii). Tiesa, paminėti klevai ir sakuros nėra lengvai pas mus auginami, jie gan įnoringi ir savo gražiąsias savybes atskleidžia tik kai pakankamai yra lepinami.
Lietuvoje už tai gerai auga alpinis sausmedis (Lonicera alpigena), kurio originaliai supleišėjusi žievė žiemą plėvesuoja nuo vėjo gūsių. Šis krūmas puošnus ne tik žiemą – vasarą jis žydi kvapniais žiedais, o rudenį pasidabina ryškiai raudonomis uogomis.
Na, o kas neturi sode pakankamai vietos minėtiems medžiams ir krūmams, bet nori ir žiemą pagyvinti kiemą ar balkoną augalais, siūlau auginti įvariaspalves ŠILINIO VIRŽIO (Calluna vulgaris) veisles. Šis nedidukas ir spalvingas krūmelis pradeda žydėti vasaros pabaigoje ir žydi kelis mėnesius. Iš spalvingų šakelių galima kurti floristines puošmenas ir kompozicijas. Net ir nudžiūvę žiedeliai ilgai išlaiko spalvą ir išlieka lauke dekoratyvūs beveik visą žiemą. Viržius reikėtų sodinti rūgščioje ir purioje žemėje, saulėtoje vietoje, galima ir vazonuose ar loveliuose.
Neužmirškite ir spygliuočių, kurie žaliuoja ištisus metus ir žiemą peizažą pagyvina žalia spalva. Juk jų tarpe yra daugybė ne tik didelių medžių ar krūmų, bet ir miniatiūrinių veislių, kurias galima sodinti kompaktiškuose sodeliuose, vazonuose prie įėjimų, balkonuose ir terasose. Tai kalninių pušelių, baltųjų eglių bei įvairių kadagių rūšys ir veislės.
Tad net ir žiemos metu gali augti dekoratyviniai sumedėję augalai, kurie savo lapais, spygliais, šakelėmis, žieve ar žiedais puoš jūsų aplinką bet kokiu oru, jų pasirinkimas tikrai didelis.
