Rudens darbai: rožių paruošimas žiemai
www.roziu-sodinukai.lt /
Nuotrauka: Shutterstock nuotr.
2013 m. rugsėjo 17 d. 10:25

Rudens darbai: rožių paruošimas žiemai

Svarbus ir atsakingas darbas rožyne rudenį – rožių paruošimas žiemos poilsiui. Kad rožės džiugintų mus savo žiedais kitais metais reikia, jog jos sėkmingai peržiemotų, o tai priklauso nuo veislės atsparumo šalčiui, nuo augalo būklės ir jo pasiruošimo žiemai, nuo oro sąlygų, taip pat nuo uždengimo būdų. Sveiki, gerai išsivystę krūmeliai su subrendusiais stiebais lengviau žiemoja, negu silpnai išsivystę, ligų nuvarginti, nepakankamai pamaitinti ir dažnai pjaunami ilgais kotais žiedams pamerkti.

Žiemos poilsiui rožės pradedamos ruošti jau vasaros antroje pusėje. Liepos pabaigoje jau nebetręšiama trąšomis, kurių sudėtyje yra azoto. Paskutinį kartą patręšiama kalio ir fosforo trąšomis – taip rožės geriau pasiruošia žiemai, sutvirtėja šaknų sistema, maisto medžiagos kaupiasi storosiose šaknyse, šaknies kaklelyje ir stiebų apatinėse dalyse, ląstelių sultys būna labiau koncentruotos ir rožių krūmelis išlaiko didesnius šalčius. Klysta tie rožių augintojai, kurie rožes gausiai tręšia mineralinėmis trąšomis (ypač turinčiomis daug azoto) iki vėlyvo rudens. Tokiu atveju rožės auga toliau, leidžia naujus ūglius, kurių raudoni stiebai ir lapai yra dekoratyvūs ir gražiai žiūrisi net vėlai rudenį. Tačiau tai yra apgaulinga, Maisto medžiagos, kurios reikalingos pasiruošti žiemai, yra sunaudojamos naujiems ūgliams augti, kurie yra minkšti ir pilni skysčių. Iki žiemos jie nespėja sumedėti ir sušąla. Rožės krūmelis skursta ir dažnai žūsta.

Pagrindinis rožių krūmų formavimas vykdomas pavasarį. Tačiau ir rudenį, kad būtų lengviau uždengti, rožes reikia genėti. Kada ir kiek nugenėti, kiekvienas sodininkas sprendžia pats.

Nerekomenduojama genėti anksti rudenį (rugsėjo antroje pusėje – spalio pradžioje), nes (ypač esant šiltam ir ilgam rudeniui) dalis krūmelių atsprogsta, pradeda augti ūgliukai, kurie vėlgi, kaip aukščiau minėta, nespėja pasiruošti žiemai. Mūsų klimato sąlygomis tinkamiausias laikas rudens genėjimui yra spalio – lapkričio mėnuo. Tikslus laikas gali kisti atsižvelgiant į rudens orus. Įvairių sodinių grupių rožės yra genimos skirtingai. Besidriekiančių rožių genėti beveik nereikia, tik nukarpomi ilgų, išbėgusių ūglių galai. Miniatiūrinių rožių patrumpinami nesumedėję stiebų galiukai, ne daugiau 1/3 ilgio. Arbatinių-hibridinių rožių krūmeliai apkarpomi paliekant 20-30 cm ilgio stiebus, floribundinių – šiek tiek (30-40 cm) ilgesni. Kamieninės rožės apkarpomos paliekant 20-25 cm nuo skiepijimo vietos. Parko rožių tik iškarpomi seni, ligoti ir kreivi stiebai. Vijoklinių rožių šakų taip pat nereikia trumpinti, kaip žinoma, jos žydi ant antramečių ūglių. Jų, kaip ir parko rožių, tik pašalinamos senos, apmirusios šakos. Gerai, kai nuo genėjimo iki uždengimo yra apie 2 savaičių tarpas užsigydyti ir apdžiūti, nes šviežiai nupjautų ir iškart uždengtų stiebų sultingi galai daugiau iššąla.

Kiekvienas sodininkas, atsižvelgdamas į vietines sąlygas, geni rožes skirtingai, čia pateikiame tik bendras rekomendacijas. Rudenį, po pirmųjų šalnų, dauguma rožių krūmų dar yra su žaliuojančiais lapais, nemažai jaunų ūglių su neišsiskleidusiais pumpurais. Tokios žiemai uždengtos šakos pašąla, pūna, užsikrečia grybinėmis ligomis, todėl, baigiant genėti, likusius lapus, žiedpumpurius ir žiedus reikia nukarpyti. Nuo žemės aplink rožės krūmelį nurinkti ir nugrėbti gulinčias šakeles, lapus, žiedlapius ir kt. Visa tai surinkus geriausiai sudeginti, kompostuoti jokiu būdu negalima, nes tai yra tikrų tikriausias grybinių ligų ir kenkėjų prieglobstis. Prieš dengiant rožes, dar esant teigiamai temperatūrai, patartina rožes ir žemę aplink jas nupurkšti vario preparatais. Gerai tam tinka 1 % vario sulfatas (mėlynas akmenėlis) – pigu ir efektyvu.

Dengti rožes reikia lapkričio antroje pusėje – gruodžio pradžioje, atėjus pastoviems šalčiams. Lengvų šalnų rožės nebijo, jos netgi tampa atsparesnės, palaipsniui pripranta prie žemos temperatūros. Per anksti uždengus, dar daug stiebų yra nepilnai subrendę, jų mediena yra per daug minkšta ir neatspari šalčiui.

Pilnai rožės uždengiamos, kai oro temperatūra nukrenta maždaug iki –5 laipsnių šalčio. Visos rožės apkaupiamos 20-30 cm žemių, sausų medžių lapų ar durpių sluoksniu. Po to dengiama eglišakėmis – tai geriausia dengiamoji medžiaga. Jos gerai praleidžia orą, neprisigeria vandens, saugo rožes nuo pelių.

Stiebinių rožių vainikas apdedamas eglišakėmis ir jos aprišamos. Vijoklinės rožės apstatomos stačiomis ilgesnėmis eglių šakomis ir aprišamos, taip apsaugojama apatinė krūmo dalis. Lanksčios vijoklinės rožės (Rambler tipo) nuimamos nuo atramėlės, nuleidžiamos ant žemės, prieš tai padėjus pagaliukų, kad stiebai nedrėktų, pritvirtinamos, kad nejudėtų ir uždengiamos eglišakėmis. Visos kitos neaukštos rožės tiesiog uždengiamos eglių šakomis. Nereikia dengti parko rožių, jas pakanka tik užmulčiuoti.

Negalima rožių uždengti aklinai ar per šiltai. Nepalikus vėdinimo, krūmas pradeda pūti, o per šiltai apklojus ir esant saulėtoms dienoms ir atlydžiams rožės pradeda busti, o vėl atšalus gali žūti. Dengimui tinka ir medinės dėžės, ruberoidas, maišinė medžiaga ir kt. Su polietilenu reikia elgtis atsargiai, jis gerai tinka uždengti krūmelio viršų, kad rožė neperšlaptų, tačiau šonuose būtina palikti angas, kitaip krūmas paprasčiausiai iššus. Labai gerai, kai uždengtas rožes apsninga lengvas, purus sniegas. Tokiame “patale” rožių krūmeliai kuo puikiausiai “išsimiega” iki pavasario.

Nors prižiūrint rožes ir yra rūpesčių, tačiau jų pasakiškas grožis ir auginant patirtas džiaugs-mas su kaupu atlygina įdėtą triūsą – kad atsigautų ir kūnas ir siela pakanka vieno vienintelio ramaus vasaros vakaro, kai kvepia visas sodas ir skendi žieduose.

Kaip apsaugoti rožes žiemą?

-sodinti šalčiui atsparias veisles;
-teisingai pasodinti (skiepijimo vieta 4-5 cm žemėje);
-nuo liepos mėnesio antros pusės nebetręšti, kad ūgliai pilnai subręstų;
-prieš uždengiant patrumpinti, paliekant 25-30 cm (vijoklinių, parko ir besidriekiančių nereikia -trumpinti, arba trumpinti ne daugiau 1/3), nukarpyti lapelius, kad žiemą esant atlydžiams po danga neįsimestų puvinys, nupurkšti vario preparatais (nebrangus ir gerai tam tinka Bordo ar vario sulfato 1 % tirpalas);
-prieš žiemą apkaupti (apie 15 cm) žemėmis ir (ar) užpilti durpių;
-gruodui sutraukus žemę, uždengti eglišakėmis. Tai geriausiai apsaugo nuo šalčio, graužikų, o nesant sniego nuo žiemos ir ankstyvo pavasario saulės;
-nesant eglišakių, galima uždengti dėžėmis, maišine medžiaga ir pan., t. y. viskuo, kad rožė galėtų „kvėpuoti“. Nenaudoti polietileno!
-kamienines rožes apdengti tuo pat, t. y. eglišakėmis, maišine medžiaga ir pan. ir pririšti prie stipraus kuoliuko. Auginamas dideliame vazone – įnešti į vėsią patalpą;
-esant šiltai žiemai pakanka, kad rožės būtų apkauptos žemėmis ar (ir) užpiltos durpėmis ir lengvai uždengtos eglišakėmis. Taip rožės nešunta ir yra apsaugotos nuo žiemos ir ankstyvo pavasario saulės. Taip pat reikėtų turėti pasiruošus papildomai eglišakių ar kitų dengimui tinkamų medžiagų, kad stipriau pašalus būtų galima greitai daugiau uždengti.

www.roziu-sodinukai.lt
PARAŠYKITE SAVO KOMENTARĄ
Yra 2 komentarai
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė
Gyvos gėlės ar dirbtinės, sausos puokštės ar vazonėliai su augalais – kai pirmosios šalnos jau pagąsdino, svarstome, kaip papuošti kapus Vėlinėms. Modernių apželdinimo kursų „Geltonas karutis“ specialistai siūlo atsižvelgti ir į tai, kiek ilgai mūsų pasirinktas būdas išliks tikrai puošnus.
Kai, pabūgę rudens vėsos ir šalto smulkučio lietaus, užsimerkia vasaros gėlės, žiedus ima skleisti chrizantemos. Panašios į ramunes, jos sugrąžina mus į vasarą. Didelės, purios ir baltos – primena debesis, o spygliškos, dažnai pačių netikėčiausių spalvų – egzotiškus Rytų kraštus ir savo tėvynę Kiniją, Japoniją. Jų balti, rožiniai, gelsvi, geltoni, kreminiai, alyviniai, bronziniai, raudoni žiedai spindi mūsų darželiuose, atgaivina balkonus bei pagyvina terasas, puošniai atrodo šalia spalvingu rudens rūbu pasidabinusių raugerškių, ožekšnių, klevų.
Melancholikams ir flegmatikams reikėtų savo namuose turėti augalų, žydinčių ryškiais žiedais – raudonais, oranžiniais, geltonais. Cholerikams ir sangvinikams labiau tiks melsvų, violetinių, baltų atspalvių gėlės ir švelni žaluma.
Ko gero nerasime nei vieno namo palangės, ant kurios nors kartą neaugo kaktusas. Juos nuo seno augino mūsų seneliai, tėvai, auginame ir mes, nes paskutiniu metu tai sparčiai populiarėjantys, reikalaujantys nedaug priežiūros ir stebinantys savo įvairove augalai. Jie itin žavūs dėl savo paslaptingo ir prieštaringo būdo. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo nepatrauklūs, kartais net atgrąsūs dygliuoti pikčiurnos, kol neišskleidžia nepaprasto trapumo ir švelnumo neapsakomo grožio žiedų.
Vilniaus pakraštyje esančiame 15 arų sklype telpa ne tik namas, bet ir šimtai augalų, kuriuos čia puoselėja botanikė, fitodizaino dėstytoja, Vilniaus Pedagoginio universiteto oranžerijos vadovė Teresė Jokšienė. Gausybė žaliuojančių ir žydinčių augalų čia harmoningai dera tarpusavyje ir kuria estetišką aplinką: gėlynai išmoningai sugrupuoti, jie įrėmina gyvatvorę, namą bei takelius, o viduryje kiemo palikta erdvės žaliuojančiai vejai.
„Tūkstančiai gėlių, tūkstančiai rūšių“, – paklausta, kokios yra populiariausios gėlės, pražystančios liepą retoriškai atsiduso Vilniaus universiteto Botanikos sodo mokslo programų koordinavimo skyriaus specialistė dr. Gitana Štukėnienė.
Orchidėja – viena mėgstamiausių lietuvių kambarinių gėlių. Šios gėlės nėra lepios, tačiau tam, kad jos nuolat džiugintų savo žiedais, reikia žinoti keletą auginimo subtilybių. Apie tai, į ką reikia reikia atkreipti dėmesį vasarą, pasakoja Kristina Popovienė.
Sansevjera – daugiau kaip 70 įvairiausių rūšių turintis augalas. Ši tropinė gražuolė jau yra praminta įvairiausiais juokingais vardais: uošvės liežuvis, velnio liežuvis, gyvatės augalas, lydekos uodega – dėl savo smailių, į aukštį kylančių lapų. Sansevjerą prižiūrėti yra gan paprasta. Šios gėlės yra atsparios sausam orui ir dulkėms. Nemėgsta vėsaus ir drėgno oro ir yra nereiklios dirvožemiui. Be to, gerai auga sausoje ir šviesioje vietoje.
Kadangi amarai dauginasi labai greitai, iš lervos suaugusiu vabzdžiu tampa per trumpą laiką ir apetitu nesiskundžia, reikėtų kiek plačiau susipažinti ar prisiminti apie šiuos sodo kenkėjus. Amarai, jeigu nesiimti tinkamų apsisaugojimo priemonių, gali atnešti didelės žalos sodo ir daržo augmenijai.
Dabar pats bijūnų žydėjimas, džiuginantis įvairių spalvų, formų palete bei nuostabiais kvapais. Lionė ir Paulius Ciplijauskai, žinomi Lietuvoje gėlių selekcininkai, bijūnus augina jau 20 metų, turi sukaupę įspūdingą jų kolekciją, apie 90 veislių. Bijūnynas užima jau apie 15 arų plotą ir siūlo ManoNamai.lt skaitytojams išskirtinę galimybę susipažinti su bijūnų veislėmis ir jų auginimo paslaptimis.
Kodėl vis daugiau žmonių medines, metalines, aukštas, plačias tvoras nusprendžia iškeisti į žalias gyvatvores? Manytume todėl, kad pastarosios yra estetiškesnės ir naudingesnės. Naudingos, nes priešingai nei paprastos tvoros, jos saugo nuo vėjo, gatvės triukšmo, sugeria dulkes, kenksmingas medžiagas. Taip pat jos susilieja su natūralia gamta, puošia aplinką ir gali atrodyti labai išskirtinai.
Įpusėjus konkursui „Gražiausias gėlynas prie daugiabučio“, organizatoriai skaičiuoja balsus. Šiuo metu pirmauja apie 2000 balsų surinkęs Šiaulių miesto gėlynas, esantis prie Korsako g. 28 namo.