Išsamus gidas, kaip prižiūrėti veją

 (2)
Kad veja džiugintų viso sezono metu, būtina ją pavasarį aeruoti, saugoti nuo samanų ir piktžolių, laiku ir reikiamu aukščiu pjauti, papildomai tręšti, o esant sausringam laikotarpiui ir optimaliai laistyti. Apie vejos priežiūrą pataria ASU Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto doc. Evaldas Klimas.
© Asmeninio albumo nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Darbai pavasarį

Vejos aeravimas. Aeravimas arba kitaip vadinamas vejų vėdinimas yra įvairaus gylio durtinių arba pjautinių duobučių padarymas vejoje, siekiant pagerinti dirvožemio struktūrą ir įleisti oro į žolių šaknų zoną. Paprasčiausias vejų aeravimas – paviršiaus subadymas 10-15 cm gyliu paprastomis arba specialiomis šakėmis. Pagal duobučių ar įpjovų gylį aeravimas gali būti seklus (6-12 cm) arba gilus (20-30 cm). Gilus aeravimas dar vadinamas podirvio purenimu. Efektyviausiai aeravimas atliekamas specialiu prietaisu aeratoriumi, tačiau galima tai atlikti ir kitais, buityje įprastesniais įrankiais (pvz, šakėmis ar kitu duobutę padaryti galinčiu įrankiu). Egzistuoja netgi vejos aeravimui skirti specialūs padai, kuriuos pritvirtinę prie avalynės, galėsite aeruoti veją tiesiog vaikščiodami ant jos. Daugiausiai naudos duoda pavasarinis aeravimas. Vasarą ir rudenį galite papildomai aeruoti veją.

Veltinio šalinimas. Nedideliuose vejų plotuose veltinis gali būti „iššukuojamas“ metalinėmis skėtinėmis šluotelėmis su plieniniais gerai spyruokliuojančiais dantimis arba rankinėmis mašinėlėmis, turinčiomis vertikalius kas 2-3 cm lygiagrečiai išdėstytus peiliukus. Šukuojant peiliukai turi 2-3 mm įsmigti į žemę. Dideliuose plotuose veltiniui šukuoti naudojamos specialios benzininės aeravimo mašinėlės, kur vertikalūs peiliukai sukasi dideliu greičiu ir sparčiai ardo veltinį. Patogiausia veltinį šukuoti anksti pavasarį, prieš prasidedant žolių vegetacijai ar jai tik prasidėjus. Tuomet žolių augimas yra aktyvesnis ir padraskytos jos sparčiau atsinaujina. Žolynas labiau sutankėja. Jei po šukavimo žolynas atrodo retas, galima anksti pavasarį pabarstyti tos pačios sudėties žolių sėklų, vienam arui 1 kg sėklų arba 10 g/kv. m.

Samanų naikinimas. Jeigu vejoje pradėjo augti samanos, vadinasi, dirva yra ar per šlapia, ar per rūgšti. Tai atsitinka, taip pat, kai nuolat būna pavėsis, žolėms trūksta maisto medžiagų, pjaunama per žemai, storas veltinio sluoksnis. Pirmiausia visą vejos paviršių reikia subadyti šakėmis 5-7 cm gyliu, po to pabarstyti pelenais arba kreida ir patręšti kompleksinėmis trąšomis su siera ir geležies sulfatu (šios trąšos naikina samanas). Mišinį su geležies sulfatu galima pasiruošti patiems. Jo tūrio sudėtis tokia: 20 dalių smėlio, 3 dalys amonio salietros, 2 dalys geležies sulfato. Į 1 kv. m išberiama nuo 100 iki 150 g šio mišinio (1 arui prireiks 10-15 kg). Berti geriausia ryte, dar nenukritus rasai.

Pažeistų vejos vietų atitaisymas. Kai veja pasensta, pavasarį ji užberiama derlingu juodžemiu ir į jį pasėjama naujos žolės sėklų. Jeigu vejoje atsiranda pažeistų arba plikų vietų, paprastai jos užtaisomos išpjaunant pažeistą vietą ir įjklojant naują velėnos lopą (prieš tai žemė švelniai supurenama šakėmis, patręšiama granuliuotomis trąšomis).

Iškilimo arba įdubimo išlyginimas. Nedidelius iškilimus arba įdubimus vejoje išlyginti nesunku. Pirmiausia reikiamoje vietoje įpjaunama veja kryžiumi ir ji atverčiama. Kad išlyginti įdubimą, šakėmis supurenama atvira dirva, užpilamas viršutinis derlingas sluoksnis ir truputį suspaudžiamas. Jei yra iškilimas, atvira vieta nukasama, išlyginama žemė ir dar suspaudžiama. Atgal atlenkiama velėna, suspaudžiama grėbliu, į sudūrimus pripilama purios smėlingos žemės ir gausiai palaistoma.

Kiaulpienių ir kitų daugiamečių piktžolių naikinimas herbicidais. Kad neišmindžioti naujai pasėtos vejos, sudygusias kiaulpienes naikinkite herbicidais. Vieną arą vejos reikia purkšti vieno ar kito herbicido skiediniu (po 15 ml /4 l vandens). Purškiama, kai kiaulpienes yra pilnos rozetės tarpsnyje, bet prieš žiedinio pumpuro pasirodymą, kai oro temperatūra purškimo metu yra mažiausiai 7-8 °C. Jei purškimo metu temperatūra žemesnė, preparatas gali būti nepakankamai efektyvus. Po 1 valandos prasidėjęs lietus nupurškus veją, preparato efektyvumui įtakos neturi. Minėti preparatai į piktžoles patenka per lapus. Poveikis jautrioms piktžolėms pastebimas praėjus 1-2 dienoms po purškimo. Nupurškus, piktžolių augimas sustoja, o jos žūsta per 3-4 savaites. Minėti herbicidai sunaikina ir kitas kartu su kiaulpienėmis augusias piktžoles. Jei vejoje išdygusios tik pavienės senos kiaulpienės su storomis šaknimis, jas patartina naikinti mechaniškai – iškasti. Kad veja po purškimo herbicidais atsigautų ir suvešėtų, rekomenduojama patręšti amonio salietra 1 kg/arui.

Darbai visos vegetacijos metu

Laistymas. Per sausras veją būtina laistyti. Vienkartinė laistymo norma 12 litr./kv. m. Kasdien jos laistyti nereikia, tačiau laistant būtina įsitikinti, kiek žemė įmirksta. Reikėtų, kad drėgmė prasiskverbtų iki 15 cm gylio. Labai svarbu ir neperlaistyti vejos, nes išsiplauna maisto medžiagos, nes augalų šaknynui trūksta deguonies, ir žolynas pagelsta.

Tręšimas vegetacijos metu. Kad veja džiugintų visą sezoną, reikia ją tinkamai ir laiku tręšti. Pavasarį veja tręšiama kompleksinėmis trąšomis – 3 kg/arui. Geriausias pagrindinių maisto medžiagų santykis kompleksinėse trąšose – N:P:K 1:2:3 (5:10:15). Trąšų kiekis priklauso nuo dirvožemio: ar priemolis – mažiau reikės trąšų, jei priesmėlis – daugiau. Paskui papildomai tręšiama kompleksinėmis trąšomis per Jonines – dar 2 kg/arui. Iš viso vienam arui vejos reikia 5 kg kompleksinių trąšų.

Per visą vegetaciją būtinas pastovus tręšimas azoto trąšomis. Gegužės antroje pusėje, maždaug po 3 pjovimų, tręšiama 1 kg amonio salietros (NH4NO3)/arui. Parterinę veją per sezoną, gegužės – rugpjūčio mėn., reikia tręšti 4 kartus 1 kg amonio salietros/arui. Jei iš pažiūros trūksta azoto, dar galima 1 ar 2 kartus papildomai patręšti azotu (prastesnėje dirvoje).

Rugsėjo mėn. būtina tręšti kalio magnezija – 2 kg/arui, tada jau azoto nereikia. Būtina magnezija patręšti iki lapkričio mėnesio, tuomet gerai veja peržiemos.

Vejos pjovimas

Žolės pjovimo aukštis vegetacijos metu turi būti ne visada vienodas. Pavasarį, prasidėjus vegetacijai, veja pirmą kartą pjaunama 0,5-1 cm aukščiau nei įprasta. Tai skatina geresnį žolės krūmijimąsi ir tankėjimą. Įprastu, 3-3,5 cm, pjovimo aukščiu žolė pjaunama intensyviausiu jos augimo metu (gegužės – birželio mėn.). Prasidėjus vidurvasario karščiams, tikslinga vėl padidinti įprastinį vejos pjovimo aukštį 0,5-1 cm. Antroje vasaros pusėje (ypač jei nėra sausros) veja pjaunama įprastiniu aukščiu, o žiemoti žolės paliekamos maždaug 4-5 cm.

Žolės pjovimo dažnumas priklauso nuo vejos tipo. Dažniausiai pjaunamos – vasarą kas savaitę – dekoratyvinės vejos. Norėdami rečiau pjauti veją, kai kurie sodininkai daro didelę klaidą nupjaudami žolyną per žemai, tiesiog nuskusdami iki baltumo. Taip nupjauta veja labai nusilpsta. Kad ji atsigautų, reikia laiko ir papildomos priežiūros.

Žolės surinkimas – tai papildomas darbas, tačiau jis turi ir privalumų: pašalinus nupjautas organines medžiagas, sumažėja nepageidautina lietaus sliekų veikla; lėčiau formuojasi veltinis, susidaro plonesnis jo sluoksnis; veja neiššunta nuo netolygiai paskleistos žolės; pašalinami nupjauti ligoti lapai, lėčiau plinta ligų sukėlėjai.

Nupjautą žolę galima palikti nesurinktą, kai susiklosto tam tikros aplinkybės: jos užauga mažai; lapai jauni ir sultingi; vejapjovė turi mulčiavimo funkciją; sausi orai; dirva biologiškai aktyvi.
Veltinis dažniausiai formuojasi tuomet, kai pjaunama aukšta, sena žolė, turinti daugiau lignino.

Nupjauta vejos žolė gali būti panaudojama naminiams gyvuliams šerti ar paukščiams lesinti, bet dažniausiai iš jos daromamas kompostas, pridedant kompostinių durpių, kitų organinų buitinių atliekų. Todėl sodyboje reikia įrengti pailgą kompostavimo aikštelę arba dėžę. Organinių medžiagų ardymą labai spartina Kalifornijos sliekai.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kiemas

Rudeniniai lapai: kaip nuo jų apsivalyti

Pats metas nuo lapų apvalyti aikšteles, takelius, gėlynus ir vejas.

Ko galima pasimokyti iš kapinaičių Vokietijoje (22)

Spalio mėnesio antroje pusėje vis labiau artėjant Vėlinėms, daugelis iš mūsų vis dažniau apsilankome kapinėse, prisimindami mirusiuosius ir norėdami labiau pasirūpinti jų kapais. Pastaraisiais dešimtmečiais lietuviškų kapinių želdynai smarkiai keitėsi, atsirado daug naujovių, kurios kartu su kitais pokyčiais po Nepriklausomybės atgavimo atėjo iš Vakarų Europos šalių. Šį kartą nusprendėme pasidairyti po kapines vieno nedidelio Vokietijos miestelio Oberammergau, esančio pietinėje ir kalnuotoje Bavarijos dalyje bei palyginti augalų pasirinkimą su mūsų kapinių želdiniais.

Sužinokite, iki kada rudenį galima sodinti daugiamečius augalus

Daugeliui pažįstama situacija: internetu užsakyti sodinukai atkeliavo gerokai vėliau, nei planuota. Arba dėl kažkokių kitų priežasčių nepavyko visko padaryti laiku. Kyla klausimas – sodinti ar nesodinti prieš žiemą? Kada sodinti dar galima ir kada jau ne? Kaip nustatyti, kur eina toji riba? Bandykime išsiaiškinti.

Vejos priežiūra rudenį – kaip teisingai pjauti, laistyti ir tręšti

Rudenį, kai žemė po truputį puošiasi spalvotu lapų kilimu, vejos priežiūra pasitraukia į tolimesnį planą, bet taip neturėtų būti, nes žolė ir toliau auga, nepaisant sumažėjusios temperatūros.

Tulpių, narcizų ir kitų svogūninių gėlių sodinimas (1)

Visų pirma, žemė po purenimo turi kiek susėsti, antraip pasodinsite nepakankamai giliai, o jei žiemą bus mažai sniego, svogūnėliai gali pašalti ar apskritai sunykti.

Nukritę lapai: kaip su jais susitvarktyti?

Netrukus prasidės pirmosios šalnos, o su jomis ir staigus lapų kritimas. Tie, kurie patys tvarkosi savo gyvenamąją teritoriją, turėtų paskubėti pasirūpinti specialiomis taromis – konteineriais, kompostavimo dėžėmis ar maišais. Lapų deginimas ar metimas į buitinių atliekų konteinerius gresia ne tik nemalonumais, bet ir piniginėmis baudomis. Keli praktiniai patarimai, kurie padės išvengti klaidų ir leis sutaupyti. Patarimais dalinasi „Ecoservice“ komercijos ir plėtros vadovas Andrejus Barinovas.

Kaip pasigaminti rudeninių „gėlių“ iš klevo lapų (2)

Namus ar darbo stalą galima pasipuošti rudens dovanojamomis gėrybėmis. Viena iš tokių – spalvingi medžių lapai, kurių šiuo metu gausu lauke. Tad jeigu einante pasivaikščioti, būtinai prisirinkite puokštę nukritusių lapų – iš jų lengvai ir greitai galėsite pasidaryti rudeniškų „gėlių“. Labiausiai tam tinka klevo lapai, nes, ko gero, nei vieno medžio lapai rudenį nenusidažo tokiomis ugninėmis spalvomis kaip klevo. Be to, klevo medžiai jie auga visur, o jų lapai – vieni iš didžiausių.

Kokios gėlės nebijo rudens orų? (1)

Labiausiai užsigrūdinę augalai – dekoratyvusis kopūstas ir šilokas, bet yra ir daugiau rudens negandų nebijančių gėlių.

Trumpos chrizantemų auginimo ir dauginimo rekomendacijos

Chrizantemų elgesio dėsningumus nėra lengva atsekti – joms, kaip poetiškoms natūroms, būdingas išskirtinis lengvabūdiškumas ir nenuspėjamumas. Vienoje vietoje jos auga ir žydi laiku, kitoje, esančioje vos už kelių žingsnių, atsisako tai daryti. Taigi, dauguma atvejų šio augalo įsigijimas yra ne kas kita, kaip įdomi ir ne itin brangi loterija.

Augalai, kurie praskaidrins niūrią rudens dieną (1)

Mažai kas bežydi rudenį, tik viena kita rudeninė gėlė – astrai, chrizantemos, ežiuolės ir dar kelios. Lietuvos gamtoje natūraliai auga ŠILINIS VIRŽIS (Calluna vulgaris), kuris vasaros pabaigoje ir rudenį pasipuošia rožiškai violetiniais žiedeliais. Želdynuose paprastai auginamos įvairiaspalvės veislės, pastaraisiais metais viržiai yra „ant bangos“ – jie puošia namus lauke ir viduje, auga gėlynuose ir kapinėse, iš jų šakelių kuriamos floristinės kompozicijos.