Įkyrieji kurkliai – kaip juos įveikti?

Kurkliai – kasmetinis daržininkų galvos skausmas. Dėl tvirtų žnyples primenančių priekinių galūnių šis tamsrudis vabzdys net pramintas sausumos vėžiu. Kai kuriems jis primena ir kurmį – savo didžiausią priešą – nes taip pat mėgsta tūnoti požemyje ir rausti žemę. LAMMC sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininkė Elena Survilienė sako, kad kiekvienas daržininkas žino savų būdų kovoti su šiais kenkėjais, tačiau rasti sėkmingą formulę sudėtinga. Vis dėlto, ieškoti jos verta – galbūt kas netinka vienam, puikiai tiks kitam, todėl patariama išbandyti įvairius metodus.

Trumpai apie kurklius

Įdomu tai, kad kurkliai priskiriami tiesiasparnių vabzdžių būriui, kaip ir svirpliai, žiogai ir skėriai, tačiau yra gerokai stambesni – užauga net iki 55 mm. Turi didelę galvą, dideles akis, kietą krūtinės šarvą, dvi poras čiuptuvų ir ilgus ūsus. Kurkliai gyvena žemėje, išsirausę urvus 10–15 cm gylyje. Padarę vertikalų kurklių apgyvendintos žemės pjūvį pamatytume gausybę jų iškastų landų, sujungtų tuneliais. Stipriomis letenėlėmis rausdami šiuos tunelius kurkliai kenkia požeminėms augalų dalims. Jie yra polifagai ir ėda viską, kas pasitaiko pakeliui – šaknis, šakniavaisius, sliekus, lervas, kitus vabzdžius, apgraužia daržoves, šakniavaisius, gėlių sodinukus. Beje, kurkliai yra išrankūs – mieliau mėgaujasi sultingomis augalų šaknimis, o sumedėjusių neliečia.

Mokslininkė E. Survilienė primena, kad daugiausia žalos kurkliai padaro šakniavaisiams – bulvėms, burokėliams, morkoms. Norintiems įsivaizduoti kurklių jėgą, ji pateikia vaizdingą palyginimą – esą bulves kurkliai taip išėda, kad lieka tik luobelė. Kurklių pažeistą augalą lengva išrauti iš žemės. Išrovus matyti piršto storumo urveliai, nusidriekę įvairiomis kryptimis.

Pastebėta, kad kurkliai apsigyvena purioje, drėgnoje, humusingoje žemėje. Ir atvirkščiai, pro kietą molį jie sunkiai prasikapstytų, nemėgsta ir smėlio. „Jeigu netoli sodo ar daržo yra tvenkinys ar paprasčiausias griovys, į kurį suteka lietaus vanduo, galite laukti kurklių armijos. Jiems patinka drėgmė, tad landų reikėtų ieškoti paupiuose, pagrioviuose“, – įspėja E. Survilienė. Tiesa, kurklių gali rastis ir tolėliau nuo griovio, nes po žemę išsiraizgę vandens kapiliarai sukuria jiems tinkamas gyventi sąlygas.

Jeigu ne pirmus metus užsiimate daržininkyste, greičiausiai žinote, kad kurkliai yra nepaprastai vislūs. Poruotis jie pradeda apie birželio mėnesį. Tuomet, išlindę į paviršių, ima pratisai kurkti. Patelės šiltoje drėgnoje žemėje sudeda kiaušinius. Per vieną kartą sudedama iki kelių šimtų kiaušinių, o iš jų išsirita kurkliukai, primenantys stambias skruzdėles. Kartais žemės paviršiuje net galima matyti kupolo formos lizdą. Pernešus šį lizdą į dirbtinę aplinką, kiaušiniai išdžiūva.

Žiemoja kurkliai įsirausę į žemę arba komposto krūvoje.

Kaip išprašyti nekviestus svečius?

Į daržą kurkliai dažniausiai patenka su mėšlu. Rausdami žemę jie pagerina dirvožemio aeracines savybes. Tačiau jei kurklių populiacija gausi, jie pridaro daugiau žalos nei naudos. Kurklį sugauti ir išgyvendinti iš sodo labai sunku. Naikindami juos cheminiais preparatais atbaidysite kuriam laikui, tačiau vėliau jie grįš į tą pačią vietą.

Su kurkliais geriausia kovoti pavasarį. Gegužę ir birželio pradžioje būtina tris kartus supurenti dirvą tarpueiliuose – taip sunaikinsite kurklių lizdus. Išverstus kiaušinėlius galėsite surinkti ir sunaikinti arba palikti sulesti paukščiams. Kitais metais gegužės pradžioje ant žemės padėliokite šviežio mėšlo ir pridenkite faneros arba ruberoido lakštu. Kurkliai ten išsiraus lizdus ir sudės kiaušinius.

Artėjant rudeniui galima prisiminti kitą veiksmingą būdą – gudrybę su arklio mėšlu arba organinėmis medžiagomis, kompostu. Nujausdami, kad vasara baigėsi, kurkliai ieško jaukios ir šiltos vietelės peržiemoti. Galima iškasti apie metro pločio negilią duobę, įdėti į ją minėtų medžiagų ir vietą pasižymėti. Didesniame sklype specialistai rekomenduoja iškasti keletą tokių duobių. Tikėtina, kad kurkliai sulįs į duobėse paruoštus guolius ir ramiai sumigs. Kai žemę padengs sniegas, prasidės šalnos, tereikės pažymėtą vietą atkasti ir išpurčius kurklius iš šilto patalo palikti ant gruodo sušalti.

Sodo ir daržo prekių parduotuvėse galima įsigyti specialių granulių su nuodais. Pagraužę jų, kurkliai nustimpa. Tačiau E. Survilienė yra skeptiška – šios granulės kelia pavojų mažiems vaikams ir gyvūnams bei paukščiams. Be to, nuo drėgmės jos irsta, išskirdamos pavojingas medžiagas, ir gali pakenkti dirvožemio mikroorganizmams.

Natūralus kurklių priešas – kurmis. Jei jūsų sklype įsiveisė kurmis, tai gali būti požymis, kad jame yra kurklių. Vis dėlto, jei reikėtų rinktis mažesnę iš dviejų blogybių, greičiausiai nugalėtų kurmiai – jie bent jau negraužia augalų šaknų. Kurkliai gi juos gali visiškai išpjauti. Be to, saugantis nuo kurmių galima po veja patiesti tinklą – jie ir toliau šmirinės po jūsų daržą, bet negalės pralįsti pro tinklą ir pakenkti augalams.

Mokslininkė sako, kad kai kuriems žmonėms kovoti su kurkliais padeda naminiai gyvūnai – vištaitės, kurios juos surenka, ar net katės, mėgstančios žaisti su viskuo, kas juda. Gamtoje kurkliais minta paukščiai (varnėnai, kovai), žinduoliai (minėtasis kurmis, kirstukas), o jų lervomis gardžiuojasi kiti vabzdžiai. Mokslininkė pastebi, kad gamta paprastai natūraliai susitvarko su tam tikros rūšies atstovų pertekliumi.

Sakoma, kad kurkliai nemėgsta chrizantemų kvapo. Smulkiai supjaustykite chrizantemų stiebus ir įmaišykite į dirvožemį. Galite susmaigstyti į žemę žalias alksnių šakeles. Tarpueiliuose ar prie augalų užkaskite kilkių, sardinių, strimelių, kitų silkinių žuvų gabaliukus. Kurkus atbaidys ir vištų mėšlas, česnakų, serenčių kvapas.

Per sausrą galite įkasti į žemę indelius su vandeniu. Drėgmė privilios kurklius, o įkritę į indelius jie negalės išsikapanoti. Taip sugaudysite ir mažas pelytes. Vanduo gali būti panaudotas ir po stipraus lietaus urveliams užpilti. Kurkliai suskubs rausti naujus urvus ir galėsite juos lengvai sugaudyti.

Žinoma, galima rinktis kitokią taktiką – ne naikinti kurklius, o stengtis apsaugoti daržoves ir daigus įvairiomis užtvaromis. Pavyzdžiui, galima apsupti augalų šaknis tankiu tinklu. Arba padaryti atitvaras – įkasti į žemę lentas, skardos ar gofruoto plastiko gabalus. Tik darant tokias užtvaras būtina atsižvelgti į tai, kaip augs ir plėsis augalai, nes daržovės augdamos šaknis leidžia į žemę. Kad augalo šaknys gerai augtų, jam reikalinga pakankama erdvė. Atitvaras reikėtų įkasti į 5–6 cm gylį, o 2–2,5 cm palikti virš žemės paviršiaus.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis