Neatsižvelgimas į pastato ypatybes bei kitas papildomas sąlygas. Reikia pradėti nuo to, kad Statybos techniniai reglamentai nurodo tik minimalius reikalavimus pastato apšiltinimui, tai reiškia, kad apšiltinimo medžiagų pasirinkimas yra labai individualus. Tačiau būtų didelė klaida rinktis tiesiog medžiagas, kurios labiausiai patinka.
Prieš jas renkantis, labai svarbu apsvarstyti pačio pastato ir jį supančios aplinkos ypatybes. Svarbiausi pastato aspektai yra šie: dizaino ypatumai, konstrukciniai bei planiniai sprendimai, energijos sąnaudos.
„Taip pat reikia atsižvelgti ir į aplinkos sąlygas, tokias kaip – pastato bei sklypo orientacija pasaulio šalių atžvilgiu, klimatinės sąlygos toje vietovėje, kur bus namas ir t.t. Tik įvertinus visus anksčiau išvardintus aspektus, galima tinkamai pasirinkti medžiagų derinį“, – teigia GAMO vadovas Egidijus Petrikas.
Netinkamas apšiltinimo medžiagos savybių pasirinkimas. Kita dažna klaida yra daroma tada, kai pasirinkus atitinkamą šiltinimo medžiagą, nėra įvertinamos konkrečios jos savybės. Pavyzdžiui, neužtenka nuspręsti, kad namas bus šiltinamas mineraline vata. Toks mąstymas yra per siauras, nes mineralinės vatos variantų yra gausybė. Tad teisingas būdas būtų rinktis ne pačią medžiagą, o medžiagos savybes ir jų kompleksą, atsižvelgiant į savo poreikius bei norus.
Dėl to, vis daugiau žmonių renkasi purškiamas putas, tačiau jų įvairovėje taip pat nesunku pasiklysti. „Visgi toks sprendimas pasižymi universalumu. Purškiamos šiltinimo putos yra tinkamos naujiems ir renovuojamiems pastatams; gyvenamo namo su šlaitiniu stogu visų konstrukcijų šiltinimui; medinių, rąstinių bei karkasinių namų šiltinimui; šiltinimui namo viduje bei išorėje ir t.t. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo to, kokį gamintoją pasirinksite. Tiesa, lietuviai jau nebebijo eksperimentuoti.
Be to, svarbu dar kartą išskirti, jog šiltinimo darbų vykdymas nėra priklausomas nuo oro sąlygų. Pavyzdžiui, GAMO šiltinimo medžiaga iš Kanados išsiplečia santykiu 100:1, tokiu būdu užpildydama visas ertmes ir mikroplyšius, taip sustabdydama šilto vidaus oro pabėgimo ir drėgmės judėjimo galimybę. Verta pažymėti, kad šios putos kimba faktiškai prie visų pastato statyboje naudojamų medžiagų“, – vieną iš esminių faktorių išskiria daugiametę patirtį turintis apšiltinimo ekspertas Egidijus Petrikas.
Šiltinimas iš vidinės pusės. Nors ekspertai beveik vieningai sutaria, jog šiltinti iš išorės yra daug paprasčiau ir efektyviau, tačiau paveldo pastatuose nėra kitos galimybės, kaip šiltinimas iš vidaus. Šiltinant iš vidinės pusės, laikanti atitvaros konstrukcija yra paliekama šaltyje ir drėgmėje, o tai tikrai nėra sveika pastatui.
Toks šiltinimo būdas galimas tik iš bėdos, kai nėra kito pasirinkimo. Tokiu atveju galima pasitelkti izoliacinę medžiagą ne daugiau kaip 5-10 cm. Šiltinant tokiu būdu geriau nenaudoti orui ir drėgmei laidžių šiltinimo medžiagų, nes jos laikui bėgant praras savo efektyvumą.
Sandarumo neužtikrinimas. Visgi dažniausiai daroma klaida apšiltinant namą yra susijusi ne su šiltinimo medžiagomis, o su sandarumo neužtikrinimu. Netgi geromis medžiagomis apšiltinto namo išlaikymas atsieina brangiai, jeigu jis yra nesandarus.
Nesandarumo sukeliamas diskomfortas yra juntamas ne tik žiemą, bet ir vasarą. Nesandarios patalpos greitai įšyla, o tada atsiranda papildomų išlaidų jų vėsinimui. Taigi ekonomiškas namas yra sandarus namas.
Šiltas oras yra daug retesnis ir lengvesnis už šaltą orą, todėl jis kyla į viršų ir labai greitai randa namo nesandarumus pro kuriuos išsiveržia į šaltą palėpę arba į lauką. Tam, kad taip nenutiktų, būtina naudoti sandarumą užtikrinančias medžiagas, tokias kaip garą izoliuojančias membranas ir sandarinimo juostas bei hermetikus. O pats svarbiausias faktorius – tai sandarinimą atliekančių meistrų darbų kokybė.
