Daugiabučių vėdinimo pokyčiai: ką verta sužinoti iki 2020 m.

Nuo 2020 m. pagal Europos Sąjungos direktyvą visi statomi daugiabučiai turėtų būti ne mažesnės kaip A energinio efektyvumo klasės. O tai reiškia, kad išsiversti su natūraliu vėdinimu, kai prarandama apie 50 proc. šilumos, jau nepavyks.

Atrodytų, tereikia, kad bendros namo vėdinimo sistemos projektas būtų rengiamas kartu su viso pastato projektu. Tačiau šuo pakastas kitur, problema čia – nuosavybės ir jos valdymo niuansai. Mat daugiabutis, tegu ir administruojamas centralizuotai, vis dėlto taip ir neturi vieno šeimininko. Kiekvienas gyventojas yra savo būsto – nedidelio lizdelio ūžiančiame avilyje – šeimininkas ir nustatinėti, kaip, kada ir kokiu dažnumu vėdinsis, nori pats.

Kažkam pernelyg pučia, kažkam trūksta oro, o kažkam vėdinimo vamzdžiuose vaidenasi ateiviai. Kiek savininkų – tiek smulkių skirtingų ventiliacijos nustatymų, o tokios pokyčių lavinos nesuvaldys nė vienas centralizuotas rekuperatorius. Sistema kaipmat išsibalansuos, ir į nepigią įrangą investuoti pinigai išeis vėjais. Tiesiogine to žodžio prasme.

Individuali rekuperacija

Naujuose namuose centralizuotą vėdinimo sistemą įrengti kur kas paprasčiau. Projekte numatytos vėdinimo šachtos, o butuose – ortakiai.

Kad būtų patenkintas individualaus vėdinimo reguliavimo poreikis, kiekvienam butui gali būti įrengiamas nedidelio galingumo, apskaičiuoto pagal buto oro tūrį, rekuperatorius. Jis paprastai neužima daug vietos – galima įrengti po pakabinamomis lubomis, sandėliuke, virtuvėje, sanitariniame mazge ar panašiai. Naujieji rekuperatoriai tapo tokie kompaktiški, kad juos galima įmontuoti į baldus. Tam tereiks didesnės nei 57 × 57 × 29 cm spintelės.

Vienintelė bėda: tokie įrenginiai nemenkai kainuoja. O kur dar ortakiai, oro skirstytuvai, taigi atitinkamai padidėja ir būsto kaina. Todėl kartais atsitinka taip, kad tame pačiame name labiau prestižiniais laikomi butai parduodami su individualia rekuperacijos įranga, o mažiau prestižiniuose (ir pigesniuose) tokios įrangos nėra.

Mišrus vėdinimas

Tuose renovuojamuose ar nerenovuotuose senos statybos daugiabučiuose, kur lubos per žemos ortakiams pakabinti ir neįmanoma jų paslėpti sienoje, vėdinimą pagerina mechaninis oro ištraukimas per natūralios ventiliacijos šachtas, kurių angos dažniausiai būna „nešvariosiose“ patalpose – tualete, virtuvėje. Čia yra prasmės investuoti į ventiliatorių su drėgmės jutikliu ir laikmačiu. Vėdinimo sistema veiks tik tada, kai patalpoje bus per drėgna, o drėgnumo ribą gali nustatyti pats vartotojas. Žemo slėgio hibridinis oro šalinimo ventiliatorius veikia labai tyliai, keldamas ne didesnį kaip 26 dB(A) triukšmą, kurį galima palyginti su šnabždesiu 1 m atstumu. Įjungtas toks ventiliatorius sukuria žemą (iki 16 Pa) slėgį, kuris yra artimas gravitaciniam slėgiui – kaip tik todėl oras iš patalpų be kliūčių ištraukiamas į lauką.

Nuolat veikiantys ar tam tikru režimu įsijungiantys ir išsijungiantys ventiliatoriai iš patalpų pašalina nešvarų drėgną orą, o į jo vietą per įvairius langų ir fasado konstrukcijų nesandarumus į vidų patenka grynas oras iš lauko. Jei pastatas įvilktas į sandarų šiltinamąjį sluoksnį, ištraukiamoji ventiliacija gali būti nelabai veiksminga, mat orui į vidų patekti nebėra pro kur.

Tokiais atvejais labai praverčia papildomai įrengtos sieninės orlaidės, kurių pralaidumą galima reguliuoti mechaniškai arba automatiškai. Kiaurai sienos tiesiog išgręžiama 12–16 cm skersmens skylė, į kurią, apvilktas šilumos izoliacija, įkišamas ortakis. Jo viduje ir būna visa automatika. Renovuojant pastatą, tokios orlaidės gali būti įrengiamos taip, kad oro paėmimo angos išeitų, tarkim, į išorinį lango angokraštį ir būtų beveik nepastebimos. Šitaip grynam orui atveriant kelią į vidų, nesugadinamas pastato estetinis vaizdas.

Orlaidės gali būti montuojamos ne tik sienoje. Prisiminkime seną gerą klasiką – orlaides prie lango. Sovietų laikais jas turėjo visi mediniai langai – kairėje ar dešinėje, per visą lango aukštį. Tik tada jas varstyti reikėdavo patiems (ir šilumos nuostoliai per tokią orlaidę nemaži), o dabar jų atsivėrimą reguliuoja vožtuvas, o ir pačios orlaidės dažniausiai būna ne vertikalios, bet horizontalios – rėmo apačioje arba viršuje. Jas paprasčiausia numatyti užsakant naują langą, bet, turint šiokių tokių įgūdžių ir reikiamus įrankius, galima įrengti ir jau esamame. Orlaidės yra kur kas mažesnės, todėl šilumos praradimas vėdinantis būna taip pat mažesnis, o į patalpas iš lauko patenka optimalus, ne per didelis oro kiekis.

STATYK nuotr.

1 – oro kanalas;
2 – siena;
3 – vidinė orlaidės dalis;
4 – lango varčia;
5 – lango rėmas;
6 – oro paėmimo grotelės
7 išorinis šiltinamasis sluoksnis

Orlaidės, kaip minėta, gali būti reguliuojamos mechaniškai – rankiniu būdu, daugiau ar mažiau atidarant sklendes. O galima procesą ir automatizuoti, mat yra orlaidžių su jau įtaisytais ventiliatoriais, prie kurių galima prijungti laikmatį arba drėgmės jutiklį.

Drėgmės jutiklis – tai poliamidinio audinio juostelių pluoštas, kuris traukiasi arba ilgėja reaguodamas į vidaus oro drėgmės pokyčius. Svirčių sistema jis judina oro srautus ribojančias sklendes. Kai oras teršiamas (drėksta nuo iškvepiamų garų, ruošiamo maisto, aktyvios veiklos), orlaidės automatiškai atsidaro ir įleidžia gryno oro, o oro šalinimo įtaisai automatiškai sureguliuoja apykaitinio oro kiekį, kad jo būtų nei per daug, nei per mažai. Patalpoms išsivėdinus ir oro drėgniui sumažėjus, sklendės užsiveria. Taigi, jei patalpoje nėra žmonių, jeigu joje nedžiovinami skalbiniai, neverda sriuba ar kažkokiu kitu būdu nesukuriama perteklinė drėgmė, orlaidė lieka uždaryta, šitaip sumažindama šilumos praradimo nuostolius ir taupydama elektros energiją.

Orlaidės ir oro šalinimo įtaisai yra mechaniniai, todėl jų priežiūra labai paprasta – tereikia retkarčiais nuvalyti susikaupusias dulkes, kad sklendės galėtų nekliudomai judėti.

Mini rekuperatoriai

Yra ir tokių kambarinių rekuperatorių, kurie lyg nedidelė spintelė tvirtinami prie sienos. Iš pirmo žvilgsnio juos galima supainioti su kondicionieriumi, skirtumas tas, kad jiems nereikia išorinio įrenginio. Tiesiai už tokio rekuperatoriaus sienoje būna išgręžiamos dvi angos: viena – orui išeiti, antra – orui patekti. Ortakių įrenginėti nebereikia, bet efektyviausia, kai tokie rekuperatoriai dirba poromis – po vieną patalpoje.

Tiesa, mažytį rekuperatorių galima įtaisyti ir į pačią sieninę orlaidę. Jos gali veikti poromis: viena orlaidė orą šalina, kol įšyla šilumnešio gardelė, kita tuo metu orą įtraukia. Paskui jos susikeičia vaidmenimis: įšilusi orlaidė įtraukia orą ir kartu jį šildo, o kita jį šalina ir tuo pat metu šyla. Tokie ciklai gali trukti po 60–70 sekundžių. Juos valdo centrinis valdiklis, kurį suprogramuoti galima ir taip, kad tame pačiame bute susidarytų ir vėsos, ir šilumos zonos – pagal poreikius.

Skamba viliojamai? Deja, už tokį patogumą gali tekti nemažai susimokėti. Mat vienos tokios išmaniosios šildančios orlaidės kaina prilygsta geram trečdaliui, jei ne pusei, standartinio rekuperatoriaus kainos. O juk įsirengti jų geriausia bent porą. Taigi ar vienu, ar kitu atveju kišenę patuštinti reikės.

Antra vertus, efektas matyti beveik iškart. Vartotojų atsiliepimais, drėgniausiose būsto vietose įgręžus į sienas tokias orlaides, maždaug po dviejų savaičių patalpos pradžiūsta, nustoja rasoti langai, akivaizdžiai sumažėja pelėsio atsiradimo galimybė. Tegu tai ir nepigi investicija, ji atneša apčiuopiamą naudą būsto mikroklimatui, o kartu ir visų jo gyventojų sveikatai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis