Kodėl reikia pasirūpinti drėgnų patalpų hidroizoliacija?
Hidroizoliacija būtina visose patalpose, kurioms būdinga padidėjusi santykinė drėgmė – vonios kambariuose, virtuvėse, skalbyklose, tualetuose, saunose ir kitur. Tokių patalpų hidroizoliavimas padeda apsaugoti pastato konstrukcijas nuo neigiamo drėgmės poveikio – sienų peršalimo, pelėsio ar net vandens nutekėjimo į žemiau esantį aukštą, įvykus buitinei nelaimei.
„Jei padidinto drėgnumo patalpose nėra įrengta hidroizoliacija, susidaręs garas lengvai įsigeria į pertvaras, ypač medienos plaušo ir gipso plokštes, nes pastarosios laidžios vandens garams. Su lauko siena ar stogu besiribojančiuose vonios kambariuose drėgmė gali kauptis apšiltinimo sluoksnyje ar ant sienos kondensato pavidalu. Dėl to gali atsirasti pelėsis, kuris ne tik kenkia pastatams, bet ir kelia sveikatos problemų“, – sako UAB „Mosas“ projektų vadovas Vytautas Tamošaitis.
Pasinaudojus praustuvu arba dušu vanduo garuoja ir lašų pavidalu kaupiasi ant vėsių paviršių – grindų, sienų, lubų. Dėl to vonios ir dušo patalpose hidroizoliacija įrengiama ant visų minėtų paviršių, o ne tik ties dušo zona. Dušams ir kitoms drėgnoms patalpoms patariama rinktis tokias hidroizoliavimo medžiagas, kurios būtų elastingos ir atlaikytų skirtingų konstrukcijų, pavyzdžiui, šildomų grindų ir sienos, deformacijas. Tokios medžiagos dažniausia būna poliuretaninės, nes jos elastingiausios (iki 600 proc. pailgėjimas), arba iš cemento ir akrilo mišinio (pailgėjimas iki 150 proc.). Pats prasčiausias pasirinkimas vonios kambariui būtų kietos ir mažesnį nei 150 procentų pailgėjimą turinčios medžiagos. Tokia hidroizoliacinė danga įtrūkus hidroizoliuojamam paviršiui trūktų kartu su juo.
UAB „Altis LTD" direktorės Deimantės Didrikienės teigimu, šiuo metu hidroizoliacinių medžiagų asortimentas rinkoje yra labai platus, be to, jos nuolatos tobulinamos. Svarbiausia, kad hidroizoliacinė danga būtų suderinta su pasirinktomis apdailos medžiagomis. Vienos medžiagos naudojamos tuo atveju, kai planuojama klijuoti plyteles, iš kitų hidroizoliacinių medžiagų galima formuoti paviršinę apdailinę dangą.
„Vienas svarbiausių drėgnų patalpų hidroizoliavimui naudojamos medžiagos požymių – elastingumas. Elastinga danga neskeldėja esant temperatūrų svyravimams, būdingiems vonios kambariams. Be to, medžiaga turi gerai sukibti su paviršiumi ir plytelių klijais, būti ilgaamžė“, – pabrėžia D. Didrikienė.
Įrengus hidroizolaiciją svarbu užtikrinti ir tinkamą patalpos vėdinimą, kad drėgmė ant paviršių laikytųsi kuo trumpiau.
Kaip teisingai įrengti hidroizoliaciją?
Prieš klojant hidroizoliacinę medžiagą reikia nuvalyti nuo pagrindo statybines medžiagas, dulkes. Pagrindas turi būti stiprus, švarus, lygus, be ertmių ar įskilimų. Priešingu atveju, hidroizoliacinė medžiaga gali būti pažeista, tad bet kokie defektai turi būti laiku ištaisyti. Jei paviršius silpnas, porėtas ir dulkantis, jį reikia nugruntuoti. Gruntavimas sustiprina paviršių ir pagerina sankibą su hidroizoliacine danga.
Plokštumų (sienų ar sienų su grindimis) sandūrų, trapų ir vamzdžių įvadų hidroizoliavimui naudojami specialūs manžetai arba hidroizoliacija formuojama iš specialios juostos. Hidroizoliacinė medžiaga pirmiausia tepama ant kampų ir plokštumų sandūrų, kur bus klijuojama juosta. Kol hidroizoliacijos sluoksnis dar šviežias, į kampus įklijuojama speciali hidroizoliacinė juosta ir specialūs hidroizoliaciniai kampai. Vamzdžių įvadams sandarinti naudojami manžetai, parenkami pagal vamzdžio diametrą.
Įklijavus juostą, visi paviršiai – įskaitant užklijuotas juostas ir manžetus – tolygiai ištepami pirmuoju hidroizoliacijos sluoksniu. Tam naudojamas teptukas, volelis arba mentelė.
Kai pirmasis sluoksnis išdžiūsta tiek, kad jo nebegalima pažeisti, tepamas antrasis sluoksnis. Poliuretaninės dangos atveju, esant 20 ºC temperaturai, tepti antrąjį sluoksnį galima tik po 12 valandų. Kitu atveju apatinis sluoksnis gali neišdžiūti arba viršutiniame sluoksnyje gali susidaryti burbuliukai. Antrojo sluoksnio tepimo kryptis – statmena pirmajam sluoksniui. Gaminio aprašyme visuomet nurodomas laikas, turintis praeiti iki antrojo sluoksnio tepimo. Tai priklauso ir nuo aplinkos temperatūros, drėgmės. Esant poreikiui, galima tepti ir daugiau sluoksnių. Išdžiūvusios dangos storis priklauso nuo naudojamos hidroizoliacinės medžiagos: vienkomponentės poliuretaninės ar akrilinės dangos storis siekia 0,6–1,5 mm, dvikomponentės lateksinės-cementinės – 1–2 mm.
Hidroizoliacinei medžiagai išdžiūvus, tepami plytelių klijai. Plyteles ant paviršiaus galima klijuoti ne anksčiau kaip praėjus pusei paros, nors kiekvienu atveju džiūvimo trukmę būtina pasitikrinti medžiagos aprašyme. Tarpus tarp plytelių reikia užglaistyti specialiu glaistu, skirtu drėgnoms patalpoms, o kampus – elastingu glaistu.
Dažniausios klaidos ir būdai jų išvengti
D. Didrikienė sako, kad klaidų gali pasitaikyti visiems – ne tik pirmą kartą hidroizoliaciją įsirengiantiems gyventojams, bei ir patyrusiems statybininkams: „Nors su elastingomis po plytelėmis įrengiamomis hidroizoliacinėmis medžiagomis dirbti gana paprasta, klaidų išvengti ne visuomet pavyksta. Norėdami tinkamai įrengti hidroizoliaciją, būtinai laikykitės gamintojo instrukcijų – tiek ruošdami paviršių, tiek dengdami dangą. Kiekviena medžiaga yra specifinė, todėl čia netinka principas: „Su panašia medžiaga jau dirbau, ši – niekuo ne kitokia.“
Pirmiausia, elastingų dangų negalima skiesti vandeniu. Antra, reikia tiksliai apskaičiuoti išeigą, kad būtų suformuotas reikiamas dengiamo sluoksnio storis. Jei hidroizoliacinė danga užtepama per plonai, nesusidaro pakankamai atsparus sluoksnis. Jeigu danga vienu sluoksniu per stora, džiūdama ji gali pradėti skeldėti, ilgainiui atsivers trūkiai ir pro juos skverbsis drėgmė.
Kita jau minėta klaida – tepti tik dušo kabinos grindis ir sieneles. Hidroizoliacinę dangą reikia įrengti visame vonios kambaryje – ne tik grindyse, bet ir ant sienų, lubų – kad garai nesiskverbtų į konstrukcijas, o išsiliejęs vanduo neatneštų didelių nuostolių ir neužlietų apačioje esančių kaimynų.
Pasak V. Tamošaičio, įrengiant hidroizoliaciją labai svarbu kreiptis į patikimą gamintoją ir naudoti aukštos kokybės medžiagas. „Būtina naudoti to paties gamintojo hidroizoliacinę sistemą. Nepatarčiau rinktis vienos sistemos komponento kampams, kitos – trapams, ir trečios – vamzdžių sandūroms su siena.“
Dar vienas patarimas – neimti pačių pigiausių medžiagų ir apskritai joms netaupyti, o prieš imantis kokių nors darbų būtinai pasikonsultuoti su šioje srityje besispecializuojančių įmonių atstovais, kurie atvykę į jūsų namus pasiūlys optimalų hidroizoliacijos sprendimą. Įrengiant hidroizoliaciją pirmą kartą geriausia patikėti darbus patyrusiems meistrams, nes darant patiems gali kainuoti brangiau.
