Autentika su pagražinimais
Visai be liūdesio prisimename sovietinius laikus, kai nuosavom sodybom galėjo puikuotis tik valdžios nomenklatūra ir prakutę menininkai. Jei ne Atgimimas, gausybė kaimo trobų, tvartų ir kluonų būtų tikrai sunykę, nusinešdami į užmarštį visą agrarinės kultūros klodą. O dabar Lietuvoje apstu gražių kaimiškų sodybų, kurias naujam gyvenimui prikėlė miestiečiai. Atrankos kriterijų galima prikurti keliasdešimt. Šįkart rėmėmės sodybos šeimininkų mėginimu išsaugoti tai, kas buvo iki jų.
Pastaraisiais metais tarp miestiečių paplito savotiška mada apkrauti sodybų interjerus ir aplinką senosios kaimo buities rakandais. Juolab tai padaryti ne taip jau ir sunku: didžiuosiuose miestuose klesti „blusų“ turgūs, kur galima įsigyti beveik visko – nuo verpstės iki surūdijusio norago. Visas šis turtas ir tempiamas į sodybas. Sutikite, kad šie „naujieji muziejai“ šiek kiek dirbtinoki. Sodybos, kurioje šįkart svečiuojamės, šeimininkai išvengė panašaus lazdos perlenkimo: visi čia eksponuojami daiktai yra neatsiejami nuo šių namų – čia jie atrasti ir prikelti naujam gyvenimui. Gal todėl sodybos pastatų ir rakandų auros nedisonuoja, nenustelbia viena kitos, o tik papildo. Šeimininkai teigia, kad tokią aplinkos formavimo strategiją padiktavo pati sodyba, statyta XIX amžiau pabaigoje ir išsaugojusi daugumą savo etnografinių bruožų.
Kartu su sodyba šeimininkai įsigijo tik keletą baldų – ąžuolinį suolą, virtuvės spintą ir stalą. Tad jų buvo nedaug. Padėtį išgelbėjo šeimininkės močiutės palikimas. Čia buvo perkelti praėjusio amžiaus pradžios lovos, stalai, etažerės, lentynos, baldai gėlėms statyti, Žemaitijoje vadinami žolininkais. Ir jie čia „prilipo“. Aišku, dėl funkcijos teko kiek suardyti šį vientisumą: senųjų lovų pritrūko. Tačiau ir naująsias stengtasi maksimaliai „neutralizuoti“, užmaskuojant liaudiško rašto užtiesalais ir pledais.
Šios sodybos kiemas gana didelis – kone 20 arų, natūraliai įrėmintas gyvenamojo namo, tvarto, kluono ir seno sodo. Gana didelį plyšį tarp tvarto ir kluono tarytum užrakina keturi dideli seni medžiai: uosis, liepa, drebulė ir eglė. Bet visa tai – duotybė, kuri jau egzistavo perkant sodybą. Kuo ją papildė naujieji šeimininkai? Trimis gėlių linijomis palei tvartą, kluoną ir namą. Pastarasis netaisyklingo ovalo formos gėlynas įrėmintas lauko akmenimis. Čia klesti tirštas formų barokas. Įvairūs, įvairaus aukščio augalai užpildo visą darželio plotą. Toks užsodinimo principas primena senuosius kaimo gėlynus, kuriuos vis dažniau išstumia dabar ypač madingi alpinariumai.
Nuotraukos Augio Narmonto ir Kęstučio Kurieniaus, tekstas Emilijos Šilgalytės.
Provansas kaimo sodyboje
Kaunietė menininkė Regina Selickaitė iš senelių paveldėtą sodybą nuošaliame Ignalinos rajono kaime prikėlė naujam gyvenimui ir sukūrė joje subtilią prancūziško Provanso atmosferą. „Kiekvienas šio namo kampelis man sukelia vaikystės prisiminimus, galbūt todėl čia sklando romantiška dvasia. Man smagu, kad galiu atgaivinti seną namą, kurį pokario laikais pats statė mano senelis, ir taip tarsi išsaugoti bei tęsti savo šeimos istoriją“, – sako Regina. Ji neslepia – sodyba buvo išties apleista, bet, pasitelkusi kūrybingumą bei menininkės intuiciją, naujoji jos šeimininkė mėgina minimaliomis priemonėmis pasiekti maksimalų rezultatą.
Nedidelis kambarys dvelkia prancūzišku subtilumu ir romantika bei primena bajoraitės miegamąjį. Kaip tikina šeimininkė, tokiam įspūdžiui sukurti didelių pastangų nereikėjo – sodyboje buvusią seną metalinę lovą ji uždengė balta antklode ir papuošė dekoratyvinėmis siuvinėtomis pagalvėlėmis. Norimą nuotaiką padėjo kurti virš lovos pakabintas baltas lengvo peršviečiamo audinio tinklelis nuo uodų – tokių gan nebrangiai galima įsigyti daugelyje prekybos centrų. Šiame kambaryje puikiai dera ne tik sena medinė komoda su veidrodžiu virš jos, bet ir greta pastatyta gėlėtu audiniu „aprengta“ paprasta kėdė.
Gana erdvią virtuvę šeimininkė įrengė taip, kad čia būtų ne tik estetiška, bet ir patogu. Palei vienintelį langą, pro kurį matyti vidinis sodybos kiemas, pastatytas didelis senas sodyboje rastas valgomasis stalas – prie jo sėdint smagu paganyti akis į vaizdus, atsiveriančius kitapus stiklo.
Įvairiausios dėžutės bei buteliukai prieskoniams ir biriems produktams laikyti čia sudėti ant nedidelės lentynėlės, sukonstruotos palei visą sieną virš durų. Senoms virtuvinėms spintelėms šeimininkė suteikė naują gyvenimą labai paprastu, bet išradingu būdu – ji tiesiog nudažė jas ta pačia kaip ir sienos spalva, kad jos tarsi susilietų su aplinka ir jų neišvaizdi „senatvė“ nekristų į akis.
Virtuvės koloritą padiktavo dekoratyvinė tapetų juostelė. Prie subtilaus jos rašto su floristiniais elementais ji priderino ir sienų spalvą – nudažė jas pasteliniu, beveik baltu melsvos spalvos atspalviu. Mėlyną virtuvės gamą papildo ir kitos detalės: kad paprastos sodyboje buvusios kėdės derėtų prie interjero ir gražiau atrodytų, Regina sumanė jas „pervilkti“ nauju gobelenu su švelniu žydros spalvos raštu. Prie dekoratyvinės juostelės dera net indai – sudėtos į specialų sieninį dėklą, mėlynais raštais dekoruotos lėkštės tapo elegantišku virtuvės akcentu.
Nuotraukos Sauliaus Serapino, tekstas Kristinos Pečiukonienės.
Dėmesio!
Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 3 mėnesių žurnalo „Mano Namai“ prenumeratą.
