Abrikosai vertingi skaniais vaisiais ir itin ankstyvo žydėjimo žiedų nertomis skraistėmis puošia mūsų sodybas. Pasak LAMCC SDI medelyno vedėjo Česlovo Paulausko ir UAB „Žagarės sodai“ medelyno direktoriaus Artūro Rozenbergo, geriausia abrikosų sodinukus rinktis, išaugintus Lietuvoje. Jie geriau prisitaikę prie mūsų klimato, nei atvežtiniai iš užsienio. Taip pat svarbu pasodinti užuovėjoje, pietinėje sodo pusėje, aukštesnėje vietoje, kad ilgai pavasarį nestovėtų vanduo, nepertręšti trąšomis, ypač azotinėmis. Jei netinkamoje vietoje pasodinsite, jokia pasodinta abrikosų veislė negalės augti – iššals.
Abrikosai (Armeniaca Mill.) erškėtinių (Rosaceae) šeimos iki 5-7 m aukščio medžiai arba krūmai paprastais lapais ir pūkuotais vaisiais. Gentyje 8 rūšys, išplitusios Kaukaze, Vidurinėje Azijoje ir Mažojoje Azijoje.
Paprastasis abrikosas. Kultūrinės abrikoso veislės yra kilusios iš paprastojo abrikoso (Prunus armeniaca L., syn. Armeniaca vulgaris Lam.). Tai vidutinio dydžio (iki 8 m aukščio) medis su plačia ir tankia lapija, išplitęs Vidurinėje Azijoje ir Kinijoje. Lapai 6-9 cm ilgio, elipsiški arba kiaušiniški, ilgomis, staigiai arba palaipsniui ištęstomis viršūnėmis ir smulkiai pjūkliškais kraštais, pliki arba tik su plaukelių kuokšteliais gyslų kampuose.
Pumpurai išsivysto lapų pažastyse, grupėmis po 2-3. Dviejų pumpurų grupėje būna po vieną žiedinį ir vegetatyvinį, trijų – vidurinysis vegetatyvinis, kraštiniai – žiediniai. Žiedai pavieniai, beveik bekočiai, pradėję skleistis rožiniai, išsiskleidę – beveik balti arba balti, 20-40 mm skersmens. Taurėlapiai raudoni arba žalsvai raudoni. Žydi anksti pavasarį.
Vaisiai – 2,5-5,5 cm ilgio ir 2-5 cm pločio, kaulavaisiai, dažniausiai rutuliški, su išilgine vagute vienoje pusėje. Vaisių paviršius paprastai lygus, bet gali būti lyg su spuogeliais. Odelė geltona, gelsvai oranžinė, saulėtoje pusėje rausva, raudona ar net purpurinė, dažnai padengta trumpais, tarsi aksomas plaukeliais. Minkštimas geltonas, standus, sultingas. Kauliukas 1,5-3 cm ilgio, 1-2 pločio, gelsvai rudas, lengvai atsiskiriantis nuo minkštimo arba kiek suaugęs su juo, paviršius lygus, kartais šiurkštus, raukšlėtas. Vaisiai prinoksta rugpjūčio mėnesį. Sėklos yra panašios į migdolo sėklas, tačiau nuodingos.
Kilmė ir paplitimas. Paprastasis abrikosas pradėtas auginti Kinijoje prieš 4000 metų, nuo Tianšanio kalnyno iki Pekino. Manoma, kad iš čia plito į Vidurinę Aziją ir kitas sritis. Persai dėl auksinės spalvos juos vadino „saulės kiaušiniais“. Buvo auginami kabančiuose soduose Babilone. Senovės Romoje laikytas brangiu skanėstu ir iš ten paplito po pietų Europą. Dabar pasaulyje žinomos 3 atskiros klimato sritys – Rytų Azija, Vidurinė Azija ir Kaukazas su Viduržemio jūros pakrantėmis.
Pasak LAMCC SDI medelyno vedėjo Č. Paulausko, Lietuvoje abrikosai pradėti auginti XX a. pradžioje. Iš pradžių šiltnamiuose ir oranžerijose, vėliau – sodinant lauke prie pietinės pastato sienos. Lietuvoje didžiausią darbą atliko selekcininkas doc. A. Urbonas, Vilniaus ir Kauno botanikos soduose tyrinėjęs ir propagavęs abrikosų auginimą, parengęs auginimo technologijas. Iš A. Urbono selekcionuotų abrikosų palikuonių dabar auginama veislė ‘Kaunas‘, atrinktas Babtuose paprastasis abrikosas, ir kiti „vaikai“ paplitę mūsų šalyje. Lietuvos žemės ūkio (ASU) pomologiniame sode yra išlikusi ir toliau dauginama doc. V. Paukštės atrinkta paprastojo abrikoso forma Nr. 27-27-10. Daugiau ar mažiau derlingų vietinių ir įvairių įvežtinių užsienio selekcijos veislių auginama dabartiniu metu.
Biologinės savybės. „Abrikosai žydi anksti pavasarį, prieš lapams skleidžiantis, balandžio antroje pusėje – gegužės pradžioje, priklausomai nuo oro sąlygų. Abrikosai pradeda žydėti anksčiausiai už visus kaulavaisius, kai orai būna dar vėsūs, o neretai ir lietingi, tad bičių ar kitų vabzdžių žiedų apdulkintojų skraido mažai ar visiškai neskraido. Tačiau žiedus šiek tiek apdulkina vėjas. Kad žiedai geriau apsidulkintų, žydinčius medelius ar jų šakas patartina papurtyti“, – sako Č. Paulauskas.
Abrikosai labai nukenčia, Č. Paulausko teigimu, permainingomis žiemomis, kai žiediniai pumpurai po atodrėkių prabunda (trumpas ramybės periodas), tampa jautresni vėl sugrįžtantiems šalčiams, o kai kurie vaismedžiai ir iššąla. Anksti pavasarį pražydę abrikosų medeliai, dažnai nukenčia nuo pavasarinių šalnų. Tuo metu, gali žūti ir pradėjusios formuotis jaunos vaisių užuomazgos. Vėsūs ir lietingi orai padeda plisti grybinėms ligoms.
Žiemą žiediniai pumpurai -30 laipsnių temperatūroje žūva per 4-6 val. Tačiau mažesni šalčiai, iki -8-10 laipsnių, kovo mėnesį gali nušaldyti žiedinius pumpurus. Jaunos vaisių užuomazgos gali žūti, esat -3-4 laipsnių šalnoms. Jeigu žiema nelabai šalta arba nebūna dažnų atodrėkių, abrikosai dera normaliai.
Auginami tinkamomis sąlygomis – šiltesnėse užuovėjose, prie pastatų pietinėje pusėje, aukštesnėse sodo vietose, išgyvena abrikosai. Beje, ne kasmet žiemą šaltis siekia iki -30 laipsnių šalčio.
Auginimas ir priežiūra
Pasak A. Rozenbergo, savo gimtinėje, abrikosai daugiausiai paplitę sausringose vietovėse ir kalnų šlaituose. Ten gruntinis vanduo yra gilesniuose sluoksniuose, o dirvožemis niekados neužmirksta net po didžiausių liūčių. Tai rodo, kad abrikosams reikalingos pakilios ir nuolaidžios vietos, kuriose nėra vandens pertekliaus. Abrikosams sodinti tinka ir šlaitai, ypač pietrytinės, pietvakarinės ir vakarinės krypties, reiktų parinkti šiltesnes sodo vietas, sodinti sode tarp aukštesnių medžių, arba arčiau pastatų (pietinėje pusėje). Slėnesnėse vietose jie skursta, daugiau serga ir mažiau dera.
Antra sąlyga – vietos saulėtumas. Abrikosai nepakenčia paunksmės. Dar labiau juos reikia apsaugoti nuo stiprių šiaurės ir rytų vėjų, nors už persikus jie labiau ištveria vėjuotas vietas.
Abrikosams tinka vidutinio sunkumo dirvos: gausiai dera nerūgščiose derlingose priemolio ir priesmėlio su laidžiu podirviu dirvose. Smėlio ir molio dirvose turi būti atitinkamai sukultūrintos (pagerintos), pirmiausiai gausiai patręštos organinėmis (ypač mėšlu) bei mineralinėmis trąšomis, o jeigu reikia ir pakalkintos.
Sodinimas. Ruošiant dirvą sodinimui, reikia išnaikinti piktžoles, supurenti iki 30-40 cm gylio. Į nuolatinę vietą sode abrikosus geriausia sodinti anksti pavasarį, kad per vasarą spėtų gerai įsišaknyti ir pasiruošti žiemai. Vaismedžiai su skėstašakės slyvos poskiepiu sodinami tarp eilių paliekant -5-6 m ir 3-4 m eilėje. Pasodintus pavasarį, reikia gausiai laistyti. Sodinami vienmečiai ir dvimečiai medeliai. Būtina atkreipti dėmesį ne tik į vainiką, kad jis būtų nepažeistas ir gerai išsivystęs, bet kad ir šaknys būtų gerai išsivysčiusios, nepadžiūvusios. Jokiu būdu nereikėtų žavėtis ir pirkti labai didelius sodinukus – kuo medelis didesnis, tuo sunkiau jis prigyja. Duobė sodinimui turi būti pakankamai plati, kad augalo šaknys joje laisvai pasiskleistų. Visiškai nebūtina ruošti duobes sodinimui prieš pusę metų ar pan. Jei žemė nederlinga, galima pasiruošti mišinį, pridedant geros žemės, komposto, gerai perpuvusio mėšlo. Jokiu būdu negalima dėti neperpuvusio mėšlo, mineralinių trąšų – nudeginsite šaknis. Sodinimo gylis irgi svarbu – sodinama taip, kad skiepijimo vieta būtų lygiai su žemės paviršiumi.
Formavimas. Abrikosus patariama auginti su vainiku, artimu natūraliam, t.y. karpyti juos kuo mažiau anksti pavasarį ir tik trumpinti stipriai augančius ūglius, kad išlaikyti medžius normalaus aukštumo. Tam, kad kuo mažiau sužadinti naujų ūglių augimą, kirpti reikia ne bet kur, o stengtis, kad, patrumpinus šaką ar viršūnę, gale liktų silpnai augantis ūglis, kuris ir taps nauja, bet ne taip smarkiai augančia šaka ar viršūne. Nusipirkus vienametį nešakotą medelį, prasidėjus vegetacijai, būtina jį patrumpinti maždaug 1-1,20 m aukštyje, virš stipresnio pumpuro. Apatiniai pumpurai iki 60-70 cm aukščio nubraukiami. Iš likusių 6-7 pumpurų išaugs skeletinės šakos, kurios ir taps būsimo medžio vainiku. Tam, kad vėliau nuo derliaus neišlūžtų šakos, jos turi būti suaugusios su kamienu 90 laipsnių kampu. Stipriau formuoti ir žeminti abrikosų vaismedžius reikia nuo 3-4 metų amžiaus, nes vėliau bus sunku suvaldyti jų augimą.
Dauginimas. „Abrikosai dauginami vegetatyviškai – skiepijimu ir sėklomis, - sako Č. Paulauskas. - Kai kurie sodininkai mėgėjai abrikosus daugina sėklomis. Sėja rudenį šviežiai surinktas sėklas arba anksti pavasarį 4 mėnesius stratifikuotos (su smėliu ar durpėmis) abrikosų sėklas. Abrikosai auginami iš sėklų pražysta 6-8 auginimo metais.
Pasak Č. Paulausko, tačiau atrinktas labai vertingas formas ar veisles tikslingiausia dauginti vegetatyviniu būdu – skiepijant akute, tuomet perduodamos visos skiepijamo augalo savybės. Akiuojama vasarą nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio kaip ir visus kitus vaismedžius. Abrikosai gerai prigyja įskiepyti į skėstašakės (kaukazinės) slyvos sėjinukus. Vaismedžiai užauga žemesni, nei abrikosų sėjinukai padauginti sėklomis. Derėti pradeda 3-4 metais. Poskiepiams taip pat galima naudoti vietinius abrikosų sėjinukus, kurie būtų prisitaikę prie vietinių klimato sąlygų. Norint auginti žemesnius vaismedžius, verta rinktis su ‘Vangenhaimo vengrinės‘ slyvos poskiepiu. Veda vaisius jau antrais metais. Tačiau tokie vaismedžiai mažiau ištvermingi žiemą“.
Vaisių skynimas. Abrikosų vaisiai prinoksta liepos pabaigoje arba rugpjūčio mėnesio priklausomai nuo veislės ankstyvumo ir esamų metereologinių sąlygų. Šviežiam vartojimui vaisiai skinami visiškai prinokę, įgavę jiems būdingą spalvą. Abrikosų vaisius, skirtus perdirbti, reikia skinti truputį anksčiau, kol dar yra jie standūs ir ryški spalva. Jei vaismedis aukštas ir vaisiai bus skirti perdirbti, galima tiesiog juos nupurtyti ant po medžiu patiestos sodo plėvelės.
Vaisių vertė ir panaudojimas. Abrikosų vaisiuose yra cukraus, organinių rūgščių, kalio, geležies bei kitų mikroelementų, A, B grupės, PP, K, E vitaminų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Vaisiai vartojami švieži, džiovinti arba perdirbti. Verdamos uogienės, džemai, marmeladas, labai skanus iš šviežių vaisių kompotas, taip pat vaisiai konservuojami. Džiovintuose vaisiuose išsilaiko
daug vertingų medžiagų, jie tinkami vartoti ilgesnį laiką. Švieži vaisiai šaldytuve gali išsilaikyti tik apie 10 dienų.
Tinkamiausios abrikosų veislės
„Pas mus Lietuvoje įprasta, kai po šaltų žiemų iššąla kai kurios slyvų, trešnių, vyšnių, kriaušių arba net kartais ir obelų lepesnės veislės. Tačiau, jeigu iššąlo abrikosai, persikai ar nektarinai – tai šie retesni sodų augalai tampa rizikingi auginti mūsų klimate. Kad Lietuvoje jų auginti tiesiog neverta,- teigia UAB „Žagarės sodai“ medelyno direktorius A. Rozenbergas. - Tačiau, kaip minėjome pasirinkus ištvermingas abrikosų veisles, parinkus jiems tinkamą vietą augti ir stropiai prižiūrint pasodintus sodinukus, galime juos auginti ir mūsų krašte. Iš mūsų medelyno įsigyti abrikosai sėkmingai auga Skuodo, Raseinių, Kauno rajonuose bei kituose Lietuvos vietovėse sodininkų mėgėjų soduose“. Vaismedžių prekyba, A. Rozenbergo teigimu, šį pavasarį prasidėjo gana anksti, kovo pabaigoje. Dabar jau baigiame išparduoti abrikosų sodinukus. Tad manone, kad sodininkų noras juos auginti tikrai yra.
Anot UAB „Žagarės sodai“ medelyno direktoriaus A. Rozenbergo, yra įvairių nuomonių ir apie iš Lenkijos atgabentus sodinukus. Lenkijos teritorija didžiulė palyginus su Lietuva, pavyzdžiui, Suvalkai – tai Lenkijos šiaurinė dalis, o su ja ribojasi Lietuvos pietinė teritorija. Svarbu kokioje zonoje tam tikros veislės sėkmingai gali augti, koks jų ištvermingumas žiemą.
„Per daugelį metų savo medelyne mes dauginome ir auginome įvairias užsienines abrikosų veisles, tačiau ne visos jos ištvėrė mūsų šalčiausias žiemas, - patirtimi dalinasi A. Rozenbergas. – Tiesiog gavosi natūrali atranka, savaime veislės atsisijojo ir pasilikome tolimesniam dauginimui tik ištvermingiausias ir geriausiai prisitaikiusias prie mūsų klimato sąlygų".
Lietuvos klimatui geriausiai tinka auginti abrikosų vietinės lietuviškos selekcijos veisles ir paprastojo abrikoso atmainas, latviškas, rusiškas, ukrainietiškas ar kanadietiškas veisles.
‘Mordeno ankstyvasis‘ – labai vertinga ankstyva kanadietiška abrikosų veislė. Vaisiai stambūs, apie 50-60 g, specifinės formos su smailėjančia galūne, odelė oranžinė, dalinai nusispalvinusi raudonais taškeliais. Minkštimas oranžinis, gana tvirtas, sultingas, saldus, labai skanus, nuo kauliuko atsiskiria gerai. Vaisiai prinoksta liepos pirmoje pusėje. Medis augus, atsparus šalčiui ir ligoms, dera gausiai, kasmet, savidulkis.
‘Kaunas‘ – Lietuvoje atrinkta derlinga veislė. Vaisiai stambūs, apie 50-60 g, odelė šviesiai oranžinė, didžioji dalis nusispalvinusi išsiliejančiais raudonais taškeliais. Minkštimas tvirtas, vidutiniškai sultingas, skanus, nuo kauliuko atsiskiria labai gerai. Vaisiai sunoksta liepos antroje pusėje. Vaismedžiai vidutinio augumo, labai atsparūs šalčiui, atsparūs ligoms, dera gausiai, savidulkiai.
‘Maskvos didieji‘ – vaisiai stambūs, apie 50-60 g, odelė oranžinė, dalinai nusispalvinusi išsiliejančiu raudoniu. Minkštimas tvirtas, vidutiniškai sultingas, skanus, nuo kauliuko atsiskiria gerai. Vaisiai sunoksta liepos antroje pusėje. Medis vidutinio augumo, atsparus šalčiui ir ligoms, dera gausiai, savidulkis.
‘Early Orange‘ – ankstyva, derlinga veislė, sukurta JAV. Vaisiai gana stambūs 40-60 g, labai gražūs, intensyviai raudonu šonu, sultingi, aromatingi, labai skanūs. Vaisiai sunoksta liepos pabaigoje. Veislė atspari šalčiui ir ligoms. Savidulkė.
‘Raudonskruostis‘ – ukrainietiška derlinga veislė. Vaisiai gana stambūs 50-60 g, odelė oranžinė, dalinai padengta raudonais taškeliais, minkštimas oranžinis, gana tvirtas, sultingas, gero saldžiarūgščio skonio, gerai atsiskiria nuo kauliuko. Vaisiai sunoksta rugpjūčio pirmoje pusėje, tinka desertui ir perdirbimui. Veislė atspari šalčiui ir ligoms. Savidulkė.
Paprastasis abrikosas – Babtuose atrinktas abrikosas. Vaisiai gana stambūs, geltoni, rausvu šonu, saldūs. Vaisiai sunoksta rugpjūčio viduryje. Medis labai derlingas, atsparus šalčiui ir ligoms.
Derlingos, tačiau nepasiteisino šios abrikosų veislės – ‘Harcot‘, ‘Hargrand‘, kiek lepesnė – ‘Early Orange‘.
Ar jau turite ManoNamai.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųskite ją ir pirmieji skaitykite portalo naujienas: „iOS“ versija; „Android“ versija Be to, galite sekti visas mūsų naujienas socialiniame tinkle Facebook!
