Botaninis aprašymas
Vienametis 20-50 cm aukščio augalas. Stiebas status, šakotas, prie pagrindo sumedėjęs, rausvas. Lapai trumpakočiai, kiaušiniški arba elipsiški, apie 2,5 cm ilgio, lygiakraščiai, iš abiejų pusių plaukuoti. Žiedynai – tankios, apskritai ovališkos varpos. Žiedeliai smulkūs, balti arba rausvi. Žydi liepos-rugsėjo mėnesiais. Sėklos subręsta retai ir dažnai būna nedaigios. Dekoratyvinis, prieskoninis, medingas ir vaistinis augalas.
Paplitimas
Seniai žinomas kultūrinis augalas. Kilęs nuo Viduržemio jūros pakrančių, kur auga kaip daugiametis puskrūmis arba dvimetis augalas. Auginamas visoje Europoje, Šiaurės Afrikoje, Prancūzijoje, JAV, Vokietijoje. Lietuvoje auginamas soduose, daržuose.
Auginimas
Gerai auga šiltoje, saulėtoje vietoje, humusingoje, gerai įdirbtoje, lengvo priemolio ar priesmėlio dirvoje. Jo sėklos kovo pabaigoje sėjamos į dėžutes arba šiltadaržius. Sudygsta per 15-20 dienų. Daigai persodinami į kitas dėžutes arba praėjus pavasario šalnoms (alyvoms sužydėjus) tiesiog į dirvą, 20x20 cm atstumu po 2 daigus. Per vegetaciją kelis kartus ravima, purenami tarpueiliai ir prireikus laistoma. Mairūnas ypač gerai dauginamas vegetatyviškai, prilenkus prie žemės šakutes, kurios labai greitai įsišaknija. Kvapųjį mairūną galima auginti ir virtuvėje ant palangės ar balkone.
* * *
Vaistinė žaliava – antžeminė dalis (žolė). Mairūno žolė džiovinti pjaunama prieš pat žydėjimą arba žydėjimo pradžioje, paliekant nuo žemės 5 cm aukščio stiebus, kurie iki rudens spėja atželti. Nupjauta žolė džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje arba apšildomoje džiovykloje ne aukštesnėje kaip 40°C temperatūroje. Lapeliai ir žiedai nubraukiami nuo stiebelių, supakuojami ir laikomi sausoje vietoje. Tinka vartoti metus. Mairūno žolėje yra 0,50-0,90 % eterinio aliejaus, kurio pagrindinę dalį sudaro terpinenas (apie 40%), taip pat kamparas, borneolis, terpineolis; be to, juose yra apie 9,5% rauginių medžiagų, cukraus, organinių rūgščių, vitamino C, karčiųjų bei mineralinių medžiagų.
Vartojimas medicinoje
Kaip vaistinį augalą senovės egiptiečiai, graikai ir romėnai mairūną vartojo nuo daugelio ligų, ypač persišaldžius. Mairūno žolės nuoviras ir antpilas gerina apetitą, virškinimą, mažina spazmus, dujų kaupimąsi žarnose, skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą. Gali būti vartojamas nuo skrandžio ir žarnyno ligų, kurios pasireiškia vidurių pūtimu, viduriavimu, diegliais.
Liaudies medicinoje
Mairūno preparatai ramina, mažina depresiją, galvos skausmus, slogą. Sergantieji podagra, reumatu gydomi mairūno žolės voniomis, eteriniu aliejumi trinami sąnariai. Jo aliejumi daromi įtrynimai nuo mazginio venų išsiplėtimo. Mairūno užpilo vonios ramina nervus, šalina miego sutrikimus. Kaip vaistinė žaliava plačiai vartojama Italijoje, Olandijoje, Rumunijoje.
Aromaterapija
❖ Įlašinti 5-10 lašų mairūno etninio aliejaus į dubenėlį arba aromatinę lemputę, kuri laikoma miegamajame. Šis kvapas slopina skausmą ir, veikdamas vegetacinę nervų sistemą, atpalaiduoja raumenis.
Gydo kosulį, naikina virusus
❖ Į arbatinį šaukštelį alyvų aliejaus įlašinti mairūno eterinio aliejaus ir mišiniu įtrinti krūtinę bei nugarą. Procesą kartoti 2 kartus per dieną.
Maistui
Kvapusis mairūnas yra vienas iš seniausiai vartojamų prieskoninių augalų. Juo skaninami padažai, varškė, kiaušinienė. Labai tinka dėti į koldūnus ir vėdarus. Aromatizuoti vartojamas raugiant agurkus bei pomidorus.
- Anksčiau mairūnas buvo naudojamas alaus ir net vyno gamyboje.
- Eterinis aliejus vartojamas gaivinamųjų gėrimų bei likerių gamyboje.
- Mairūnas vartojamas gaminant labai kvapų actą.
Kepti mairūno pumpurai ir lapai
❖ Lapus ir pumpurus nuplauti, padžiovinti, sudėti į keptuvę su išlydytu sviestu ir pakepinti. Tai pikantiškas svieste pakepintų lapų skonis.
Kitos panaudojimo sritys
- Viduramžiais buvo auginamas dėl malonaus aromato ir dekoratyvumo.
- Mairūno eterinis aliejus vartojamas kvepalų bei muilo gamyboje.
- Augalas medingas, nektaras lengvai pasiekiamas bičių.
- Tačiau mairūno nepatartina vartoti sergantiems opalige, nėščioms moterims.
