Pusiausvyra džiugina akį, be jos kraštovaizdis nieko vertas... Kai ji yra – tarsi nepastebime, bet, jei nėra, – akivaizdžiai pajuntame. Sode darniai kompozicijai sukurti būtina mažesnė ar didesnė atvira veja, kontrastuojanti su vešliais želdiniais. Žalia spalva – puikus žydinčių gėlių, vandens, sodo statinių fonas: šie gali suspindėti spalvomis. Vejos plokštuma ir lakoniškumas atsveria išraiškingų siluetų bei faktūrų augalų puošnumą – ir įsivyrauja harmonija... Kraštovaizdžio specialistai mano, kad priešais namą augančios „paradinės“ vejos plotis turėtų būti ne mažesnis nei paties pastato, o ilgis – 2–5 kartus už jį didesnis. Žinoma, tai tik keli skaičiai: vargu ar jie gali būti laikomi aksioma. Vis dėlto reikėtų atminti, kad idealiu atveju sklypo plotas turi būti proporcingas namui, vejos – sklypui, gėlynų – vejai.
Keletas gudrybių:
Atvira veja geriausiai padeda atsipalaiduoti: aptakios kraštų linijos raminamai veikia akis ir protą... Tokia veja turėtų užimti daugiau vietos nei gėlynai ar kiti elementai, kitaip bus sunku pajusti harmoniją, kompozicija atrodys išskaidyta, per marga.
Jei akmens plokštės sudėliotos tvarkingai, jos suteikia aplinkai oficialumo, o tarsi išmėtytos atsitiktine tvarka atrodo ne taip griežtai.
Takas, dalijantis veją, suskaido erdvę ir pakoreguoja jos vizualų suvokimą. Ryškiai apibrėžta riba tarp akmenų ir žolės kraštovaizdžiui suteikia griežtumo.
Darna
X Banguota ar taisyklinga? Paprastas būdas atnaujinti aplinką – pakeisti vejos formą. Galima sugriežtinti ir išryškinti kampus arba, atvirkščiai, formuoti banguotus vingius. Kampuota simetriška veja – tai klasikinė elegancija, tačiau jos forma turi būti nepriekaištingai taisyklinga ir tiksli, atitinkanti sodo proporcijas ir stilių. Suapvalinus kampus veja bus jaukesnė: lenktos linijos sukuria ramesnę nuotaiką, veikia atpalaiduojamai. Tiesa, jei vingiai labai staigūs, formą išsaugoti sunkiau, bet ji žavi savo paslaptingumu.
X Kur takelis pasuka... Vejos suvokimas labai priklauso nuo takelių išdėstymo. Jei takelis tiesus, atsiremia į veją, ją matome vienaip. Įspūdis gali būti labai netikėtas, kai takas daro vingį ir iš šono staiga atveda į žalią oazę. O juk takelį įkomponuoti gali būti gerokai paprasčiau, nei išpuoselėti naują veją, tad kodėl nepaeksperimentavus?
X Svorio kategorijos. Harmoningą perėjimą nuo vertikalaus namo horizontalios vejos link gali sukurti didelis medis ar augalų grupė – ji turėtų būti nemaža, nes pavienės gėlytės tik sustiprins disproporcijas. Dar vienas galimas neatitikimas – kai atviroje vejos erdvėje „pasimeta“ nedidukas alpinariumas ar baseinėlis. Galima juos sujungti su kitais sodo elementais, tarkim, vandens telkinį – su rožynu, prieskonių kalnelį – su veranda, pavėsinę – su vaismedžių sodeliu. Suformuosite stambesnę ir sodo proporcijas labiau atitinkančią kompoziciją.
Ir dar kelios gudrybės...
Pusiausvyra ir saiko jausmas – gamtai nežinomi terminai, bet meno kūriniams (o sodo kraštovaizdis jiems irgi priskirtinas) tai yra neišvengiama būtinybė.
Gėlės ne tik suteikia spalvingumo išskirtiniam akcentui, bet ir sulygina aukščių skirtumus, tad šulinys vejoje atrodo harmoningai.
Veja neatrodo per didelė, nes ją atsveria tvenkinio, grįstos aikštelės ir kelių dekoratyvių augalų kompozicija. Skirtingos medžiagos – akmenys, žvyras, plytelės ir tiesių bei lenktų linijų kontrastas atrodo netikėtai ir žaismingai.
Švelni žolė kiemui aplinkai suteikia elegantiškumo – be jos tiesios linijos, statūs kampai, griežtas kraštovaizdžio dizaino stilius atrodytų gan oficialiai.
Žemaūgiai krūmai ne tik dengia vejos kraštą, bet ir susieja horizontalią bei vertikalią plokštumas – šių nesibaiminkite pagyvinti skulptūriškais akcentais.
Netaisyklingos formos veja idealiai tinka dideliam sklypui, kuriame ji
sujungia skirtingas augalų „salas“. Kiekviena jų yra gerai matoma. Jei
ilgoji vejos ašis nukreipta iš rytų į vakarus, šiaurinė pusė nebūna
šešėlyje visą dieną. Taip gražiau, nes pavėsinga veja mažiau džiugina
akį.
Žolynai ir gėlynai
Veja nenuobodžiai atrodo tik tada, kai tampa margų gėlynų ar įdomių faktūrų bei atspalvių lapinių augalų fonu. Šių „invazija“ būtina, jei žalias plotas išties didelis: jis vizualiai sumažėja, kai viduryje įkomponuotas gėlynas. Svarbiausia, kad jis būtų pakankamai didelis ir akiai įdomus, bet neužgoštų vejos. Suformuokite gėlių saleles, tik neužmirškite saiko derindami kontrastingas spalvas ir į grupes sodindami ryškiaspalvius augalus.
Veją galima pagyvinti tik vienam metų laikui – pavasariui, pasodinus svogūninių gėlių. Jos žydi ne vienus metus nereikalaudamos didelės priežiūros, pačios ir pasidaugina. Svogūnines gėles reikėtų sodinti tarsi netvarkingai išmėtytomis didesnėmis ar mažesnėmis grupelėmis. Deja, tokios vejos negalima pjauti, kol nepagelsta augalų lapai, todėl, jei auginate vėlyvesnes gėles, žolė gali gerokai suželti.
Vejos pakraštys visada itin pastebimas. Mažiausią kontrastą sudaro žolė ir gėlyno augalai, tačiau riba gali būti ir gerokai ryškesnė. Dekoratyviai atrodo iš akmenų, keraminių plytelių ar žvyro sudėlioti apvadai. Jeigu jie platesni ir suformuoja grįstą aikštelę šalia vejos, čia tinka statyti sodo baldus ir įrengti poilsio vietą. Geriausia tam skirti pavėsingą vietą, kur žolė auga sunkiau.
