Ar verta šiltinti daugiabučio sienas iš vidaus?

Šiuo metu vis daugiau dėmesio skiriama pastatų energetiniam efektyvumui didinti – atitinkami reikalavimai keliami ne tik naujos, bet ir senos statybos pastatams. Praktiškai tai pasiekiama apšiltinant senų pastatų sienas, pakeičiant langus, sutvarkant laiptinių duris ir atliekant kitus remonto darbus. Apšiltinant sienas įprastai taikomas išorinis sienų apšiltinimas – tai efektyviausias ir dažniausiai naudojamas metodas. Tačiau būna atvejų, kuomet taip apšiltinti pastato dėl tam tikrų specifinių priežasčių (architektūrinis paminklas ar išskirtinę architektūrinę išraišką turintis statinys) negalima, o šiltai gyventi vis tiek norisi. Tokioje situacijoje vienintelė išeitis – vidinis pastato sienų apšiltinimas.

Atkreiptinas dėmesys, kad statybos techninis reglamentas ir statybos taisyklės sienų šiltinimą iš vidaus rekomenduoja tik tuomet, kai nėra galimybės pastato apšiltinti iš išorės. Yra nustatyta, kad išorės sienų šiluminė ir drėgminė būsena yra geresnė, kai tankesni sluoksniai įrengiami iš vidaus, o retesni ir laidesni vandens garams – išorėje. Būtent dėl šio fakto dauguma pastatų apšiltinami iš išorės. Pastarasis būdas taikomas siekiant izoliuoti išorines pastato konstrukcijas nuo aplinkos veiksnių (šalčio, kritulių) bei išvengti neigiamo drėgmės poveikio. Šiuo atveju, kondensacinė drėgmė mūsų klimato sąlygomis yra lemiamas veiksnys – ji viena iš priežasčių, kodėl butuose drėksta sienos ar atsiranda pelėsis. Vandens garai keliauja per atitvarą iš vidaus į išorę ir priklausomai nuo vidaus ir išorės temperatūrų kondensuojasi tam tikrame konstrukciniame sluoksnyje, dėl to svarbu, pasirinkus atitinkamą šiltinimo būdą, naudoti ir tarpusavyje derančias statybines medžiagas.

Grįžtant prie praeitame šimtmetyje statytų daugiabučių, pastarieji nepasižymi geromis šilumos izoliacinėmis savybėmis, dėl to sienų apšiltinimo klausimas yra itin aktualus. Vienas iš didžiausių sienų apšiltinimo iš vidaus privalumų yra laisvė kiekvienam gyventojui individualiai apsišiltinti savo buto patalpas. Nemažiau svarbu ir tai, kad remontas gali vykti bet kuriuo metų laiku. Šiltinant iš vidaus, nesudarkomi pastato fasadai – Lietuvoje tai kol kas retas reiškinys, tačiau kitose buvusio sovietinio bloko šalyse dažnai galima išvysti vaizdą, kuomet vienas daugiabučio namo gyventojas nusprendžia individuliai apšiltinti savo buto sienas iš išorės ir, nepaisant to, dar ir nutinkuoti jas ryškia spalva.


Kalbant apie trūkumus, vienas iš jų yra patalpos naudingo ploto sumažėjimas. Kitas svarbus veiksnys, tai jau minėtas rasos taškas, kuomet apšiltinus sieną iš vidaus nulinės temperatūros zona pasislenka į vidinę atitvaros pusę ir dėl to gali prasidėti nepageidaujamas drėgmės kondensacijos procesas, nes didesnė sienos dalis atsiduria neigiamų temperatūrų zonoje. Taip pat reikėtų žinoti, kad tinkamai neapšiltinus konstrukcijų atsiranda šalčio tiltai, todėl, norint jų išvengti, būtina apšiltinti perdangų ir pertvarų jungimo su išorinėmis sienomis vietas, elektros lizdų, radiatorių vietas. Nereikėtų pamiršti užsandarinti plyšių ir siūlių, pro kurias gali skverbtis drėgmė, tai ypač aktualu stambiaplokščiams daugiabučiams. Pelėsio atsiradimo rizikos galima išvengti, prieš imantis šiltinimo darbų, specialiomis medžiagomis išnaikinus pelėsinius grybus, nuplovus sienas fungicidais ir jas išdžiovinus.

Kokią konkrečią šiltinimo medžiagą pasirinkti – polistireninį putplastį, mineralinę vatą, o gal ekovatą ar poliuretano putas, didelės įtakos komfortui patalpose nėra. Svarbiau nustatyti, tinkamą izoliacinės medžiagos storį, tikslingai panaudoti garo izoliacinę plėvelę ir apsaugoti sienas nuo vandens garų kondensacijos sienų konstrukcijose. Rekomenduojama, kad apšiltinimo sluoksnis neviršytų 5 cm, todėl, šiuo atveju, medžiagų kokybė ir tinkamas įrengimas turi itin didelę svarbą. Priešingu atveju, patalpose galima sukurti gyvenimui netinkamą mikroklimatą. Naudojant šiltinimą iš vidaus reikia suderinti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus – visi apšiltinimo sluoksniai turi būti pakankamai nelaidūs šilumai, bet laidūs vandens garams. Šiuo apšiltinimo būdu naudojamų medžiagų laidumas garams turi didėti iš vidaus į išorę, o laikančiosios konstrukcijos turi būti teigiamų temperatūrų zonoje. Įrengiant garui nelaidžias sienas, reikėtų atminti, kad efektyviai ekploatacijai užtikrinti, būtina pasirūpinti ir priverstiniu patalpų vėdinimu.

Pabaigai reikėtų pridurti, kad priešingai nei išorinių sienų šiltinime, kuris yra aiškiai reglamentuotas, pastatų šiltinimui iš vidaus jokie reikalavimai nekeliami. Tokio tipo šiltinimo sistemos kuriamos tik atskirų gamintojų iniciatyva. Šiuo atveju, rodos, gyventojams paliekama daugiau laisvės, tačiau norint gyventi sveikoje ir kokybiškoje aplinkoje šiltinimui geriausia naudoti tarpusavyje suderintus sistemos elementus, o ne atsitiktinai parinktus iš atskirų gamintojų ir tiekėjų.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis