Grambuoliai
Grambuoliai – tai plokštėtaūsių šeimai priklausantys vabalai, daugelis iš jų stambūs arba vidutinio dydžio. Vienas svarbesnių suaugusių grambuolių požymių – trumpi ūseliai, besibaigiantys buožele, susidedančia iš plokštelių pavidalo vėduokliškai susiglaudusių narelių.
Kultūriniams augalams kenkia grambuolių lervos. Jos yra savitos išvaizdos ir nesunkiai atpažįstamos – storos, pakumpusios (riestos) „C“ raidės formos, baltos, minkštos. Galva ruda, gerai išsivysčiusios 3 poros krūtinės kojų. Lervos dažniausiai gyvena lengvesniuose smėlio, priesmėlio dirvožemiuose, kur apgraužia įvairių augalų šaknis. Šiek tiek kenkia ir kai kurių rūšių grambuolių suaugėliai, dažniausiai pavasarį apgrauždami lapuočių medžių lapus.
Paprastasis grambuolys (Melolontha melolontha L.) – vienas iš dažniausiai sutinkamų Lietuvoje grambuolių. Kūno ilgis – 20-25 mm. Pilvelio galas (pigidijus) gana platus, ataugos pavidalo. Pilvelo segmentų šonuose yra ryškios trikampiškos baltos dėmelės. Antsparniai, antenos ir kojos rudi, visas kūnas juodas.
Suaugę vabalai iš žemės išlenda pavasarį, gegužės mėnesį, ir telkiasi ant lapuočių medžių, apgrauždami jaunus lapelius ir ūglius. Vabalai skraido dažniausiai vakarais, dieną paprastai slepiasi. Labiausiai mėgsta ąžuolių,
vaismedžių lapus ir ūglius. Po susiporavimo patelės deda į žemę kiaušinius, įsirausdamos į 10-15 cm gylį. Pasirenka lengvas šiltas dirvas. Kiaušinėliai gelsvos spalvos, soros grūdelio dydžio, deda juos krūvelėmis po 20-30. Patelė gali sudėti apie 50 kiaušinėlių. Suaugusių vabalų gyvenimas baigiasi birželio mėnesį. Lervutės išsirita po 3-5 savaičių.
Lervų vystymasis trunka 3-4 metus, per tą laiką jos du kartus neriasi ir intensyviai maitinasi įvairiomis augalų požeminėmis dalimis. Ypatingu rajumu lervos pasižymi trečiaisiais ir ketvirtaisiais vystymosi metais. Baigdamos vystytis lervos pasiekia iki 5 cm ilgį ir maitinasi iki birželio, paskui virsta lėliukėmis, tūnodamos gilesniuose dirvos sluoksniuose. Rugpjūtį iš lėliukių virsta suaugėliais, kurie pasilieka žemėje iki pavasario. Toks vystymosi ciklas ir nulemia, kad gausus grambuolių suaugėlių pasirodymas būna kas ketveri metai.
Lietuvoje paprastasis grambuolys paplitęs nevienodai, dažniau sutinkamas ten, kur lengvi, neužmirkę dirvožemiai, ypač lapuočių miškuose. Grambuolių lervos kenkia įvairiausių augalų – daržovių, vaismedžių, miško, šakniagumbinių ir dekoratyvinių augalų šaknims. Labiausiai nukenčia jauni augalai, kurie nuo šaknų pagraužimo neretai žūva.
Senesni augalai, taip pat, nukenčia nes lervos išgraužia dideles šaknų žaizdas, augalai silpsta, per žaiždas patenka ligų sukėlėjai – bakterijos ir grybai.
Kitos grambuolių rūšys. Greta paprastojo grambuolio, Lietuvoje dažnai aptinkama ir kitų rūšių, kurių kenkimo pobūdis augalams yra panašus. Grambuoliai ir jų lervos skiriasi išvaizda, dydžiu, vystymosi ypatybėmis, tokiomis kaip skirtingas skraidymo ir poravimosi laikas, vystymosi trukmė. Paminėtinos kitos grambuolių rūšys: žiedinis grambuolys (Anomala dubia Scop.), grikinukas (sodinis grambuolys) (Phyllopertha horticola L.), vasarinis grambuolys (Amphimallon solstitialis L.).
Apsaugos priemonės
Naikinti galima suaugusius grambuolius – jų skaidymo ir poravimosi metu bei grambuolių lervas – per visą vystymosi laikotarpį. Suaugusius grambuolius galima naikinti juos renkant. Rinkti pradedama 10–12 dienų nuo skraidymo pradžios. Renkama apie 10 dienų, nes vėliau patelės įsirausia į dirvą dėti kiaušinių. Grambuolių vabalus galima nukratyti nuo lapuočių medžių, geriausiai tai pavyksta anksti ryte ar vėlai vakare, kai jie nejudrūs tupi ant medžių lapų ar šakų. Geriausia po medžiu patiesti audeklo ar polietileno gabalą, stipriai papurtyti medį, surinkti ant audeklo nukritusius vabzdžius ir sunaikinti.
Lervos naikinamos įvairiais būdais. Jų sumažinsime kuo dažniau ardami dirvą ar kitaip giliai įdirbdami. Noriai arimo metu išverstas lervas lesa stambieji laukiniai paukščiai – varnos, kirai, strazdai, varnėnai, kėkštai, taip pat ir naminiai.
Geriausia naikinti grambuolius, kai jų lervos būna pirmojo ūgio – tai yra, pirmaisiais metais po masinio skraidymo. Tada jos silpniausios ir labai jautrios. Maždaug birželio mėnesį, kai lervos pereina iš vieno ūgio į kitą, jeigu dirvą suarsi, ir pasitaikys karšta diena, nuo saulės spindulių jos žus.
Rudenį, nuėmus daržoves, dirvą reikia giliai suarti. Kai tik dirva pradeda vėsti (šalti), maždaug rugsėjo mėnesio gale, reikėtų dirvą išarti pasiekiant bent 20 cm gylį. Lervos išverčiamos, jos nesuspėja sulįsti į žemę, daugelis minkštų lervų sužalojamos mechaniškai, todėl arba žūva pačios arba jas išrankioja paukščiai. Rudeninio arimo negalima suvėlinti, nes lervos paprastai žiemoti įsirausia į 1 m gylį ar net giliau.
Šiuo atveju gali būti naudingi kurmiai, kuruos daugelis daržininkų ar kitų ūkininkų stengiasi išvyti iš dirbamo lauko, kurmiams bus kur kas lengviau pasiekti po žemių sluoksniu gyvenančias lervas. Tad prieš naikindami kurmius, gerai pamąstykite ir apie jų naudą, naikinant sunkiai įveikiamus daržo, sodo ir miškų kenkėjus – grambuolius.
Gilią žiemą naikinti grambuolių lervas gali padėti ir pati gamta, jei žiemą žemė gerai įšala – taip žiemojančios grambuolio lervos žūsta.
Grambuolių lervos nemėgsta vietų, kur auga grikiai, kryžmažiedžiai augalai, lubinai, šeivamedžiai. Sumažinant grambuolių lervų skaičių dalinai padeda ir giliašaknių piktžolių, tokių kaip varpučio ir lendrūno naikinimas, taip pat rūgščių dirvų kalkinimas, nes lervos mėgsta rūgštesnes dirvas.
Ruošiant žemę ypač naujam braškynui, patartina gerai ją perkasti ir išrinkti visus kirminus, išravėti daugiametes piktžoles.
Grambuolius naikinti chemikalais Lietuvoje nedraudžiama, tačiau kol kas nėra registruotų chemikalų, kuriais naikinamos žemėje užsiveisusios lervos.
