Kaip ir pas švedus, nesimatė nei vienos plastikinės gėlės ar kapo puošmenos. Antkapiai buvo nedideli ir santūrūs, iš šlifuoto granito arba tiesiog iš paprastų laukų akmenų. Kapinaitėse akmenys naudojami plačiai – tiek antkapiams, takelių dangai, mulčiui ar apdailai. Nemažai kapų buvo išvis nepuošti jokiais augalais, o tik antkapiu ir vejos lopinėliu ar akmenėlių mulčiu.
Augalai paprasti (bet ne prasti), ištvermingi, daugelis iš jų neryškių spalvų ar žydintys kukliais žiedeliais. Iš gėlių dažniausiai kapuose sodinamos melsvės (Hosta), skaistažiedės (Chryzantemum) (jas anksčiau vadinome chrizantemomis), pelargonijos (Pelargonium), puošniosios vilkpupės (Hylotelephium spectabile) bei kt. Nemažai kapų puošė dekoratyviniai kopūstai (Brassica oleracea), kurie mums neatrodo kaip tinkamos gėlės kapams, bet skandinavai jas vertina praktiškai, nes šie augalai atsparūs šalnoms, tad ilgai išlieka dekoratyvūs.
Iš sumedėjusių augalų patys populiariausi buvo viržių (Calluna) krūmeliai, kurie vis dažniau auga ir ant lietuviškų kapų, nes iš tiesų tai vienas nedaugelio rudenį žydinčių ir žemų augalų, atsparių šalčiui, ilgai išliekančių dekoratyvių ir mėgstančių smėlingas dirvas (o juk daugelis kapinaičių ir įkurdintos smėlio kalneliuose). Taip pat pastebėjome auginamus žemaūgius kadagius (Juniperus chinensis, J.x media bei kitus), vijoklinius ožekšnius (Euonymus fortunei), hortenzijas (Hydrangea), rododendrus (Rhododendron), paprastosios karaganos (Caragana arborenscens) svyrančias formas, plaštakiškuosius klevus (Acer palmatum), formuojamas tujas (Thuja), buksmedžius (Buxus), kukmedžius (Taxus), puskiparisius (Chamaecyparis) ir kitus.
Visi pasirinkti augalai yra žemaūgiai, daugelį iš jų galima karpyti norima forma, jie genėtinai nereiklūs (išskyrus puskiparisius, plaštakiškuosius klevus bei rododendrus), gerai žiemoja, puošniai atrodo ir žiemą, tad žemaūges jų veisles verta sodinti ir pas mus. Tad praktiškai visi augalai auginami ir mūsų kapinėse, gal tik plaštakiškasis klevas sunkiau peržiemotų, nebent būtų auginamas pamario krašte arba drėgnesnėje ir nuo šaltų vėjų apsaugotoje bei derlingoje vietoje.
Danijoje yra įdomi ir mums neįprasta laidojimo tvarka. Dauguma kapinių yra šalia vietinių bažnyčių ir jas paprastai prižiūri ne artimieji, o bažnyčios samdomi žmonės, tad kapai dažniausiai lankomi ne tam, kad juos ravėti ar kaip kitaip rūpintis, o tiesiog kad prisiminti ir pagerbti mirusiuosius. Už kapo priežiūrą bažnyčiai per metus mokama apie 200–300 eurų. Tai nemaži pinigai ir danams, tad paskutiniu metu vis daugiau šeimų, neišgalinčių kasmet tiek mokėti, su išankstiniu velionio sutikimu pelenus išsklaido, pvz., prie jūros ar kur kitur. Nors viena populiariausių tendencijų yra palaikų deginimas, bet nemažai laidojama ir įprastai.
Kapinaitėse laidojimo ploteliai nedideli, jie atskirti žemutėmis gyvatvorėmis ir saikingai papuošti augalais. Nemažai yra ir tokių, kur nėra jokių ribų, o kapą žymi tik nedidukas antkapis ir žolės lopinėlis arba akmenėlių mulčias. Kol už kapą yra kas moka, tol kapas yra prižiūrimas, bet kai nebelieka kam mokėti, tada viskas iškasama kartu su kelių metrų gylio gruntu ir išvežama į bendras kapines, kurios paprastai būna toliau už miesto.
Iškastoji kapo vieta vėl užpildoma naujomis žemėmis ir joje vėl galima laidoti. Gal mums tai atrodo žiauroka, bet danai yra ne tik praktiški, bet ir žvelgia į aplinką ekologiškai, stengdamiesi kuo mažiau teršti gamtą.
Žinoma, lietuviai turi nuo gilios senovės susiformavusius įdomius ir vertingus laidojimo papročius, bet šiais laikais, kai viskas nuolat kinta ir vieni papročiai keičia kitus, norėdami išlaikyti vertingas senąsias ir formuodami naujas tradicijas, mums, santūriems šiauriečiams, priimtinesnė ne slavų tautų patirtis, o skandinavų, iš kurių galime pasimokyti natūralumo, paprastumo, santūrumo ir ekologiškumo.
R. Peterson ir A. Vareikaitės nuotraukos.
