Trumpas Kalėdų eglutės pasirinkimo gidas

Rinktis gyvą ar plastikinę eglutę – atsakymas į šį klausimą yra visiškai paprastas, tiesiog pasveriame praktiškumą bei estetiką, tuomet ir pasirenkame tai, kas mums pasirodo tinkamiausia. Dirbtinių medelių mėgėjai renkantis eglę didelių problemų neturi, o štai gyvų eglučių entuziastams kartais tenka pasidomėti, kuo pasižymi kiekviena prekeivių siūloma rūšis, atsižvelgti į namų vietas, kuriose eglutės geriau nestatyti bei pagalvoti ar ją verta po švenčių persodinti kieme, ir jei taip, įsivaizduoti, kaip ji atrodys tarp kitų augalų. Kad turėtumėte daugiau laiko tuo pasidomėti ir įvertinti, pakalbinome prekybai skirtų eglučių augintojus, kurie atsakė į minėtus aktualius klausimus.

Eglutės aukštis. Jei kiekvienas Kalėdas švęstume bent jau savoje viloje ar pilyje, tikriausiai kiekvienas rinktumėmės didelę, kelių metrų aukščio eglutę. Vis dėlto, ne visi gyvename dideliuose butuose ar namuose, be to, didesniam medžiui natūraliai reikėtų ir didesnės priežiūros. Medžio aukštis dažnai priklauso ir nuo to, ar perkate kirstą, ar auginamą vazoninę eglę. Kirstos eglutės gali būti kur kas aukštesnės, tačiau jas reikėtų pirkti iki Kalėdų likus mažiau laiko, kadangi jos taip pat kur kas greičiau numes spyglius. 

„Vidutinio aukščio eglutė yra 140-150 cm, matuojant su vazonu. Tokias eglutes paprasta transportuoti. Kalėdinės eglutės, specialiai auginamos ir formuojamos visą auginimo laikotarpį, kad būtų gražios, simetriškos bei taisyklingų formų. Natūralios eglutės vazonėlyje paprastai auginamos iki 160 cm. Jei eglutė vazonėlyje yra aukštesnė – tikėtina, kad buvo iškasta iš žemės arba kirsta ir persodinta. Tokiu atveju didelė tikimybė, kad medelis nudžius, neprigis jūsų persodintoje vietoje. Medeliui vazonėlyje pakanka vietos formuotis šaknims tik iki tol, kol pasiekia maksimalų ūgį“,– pasakoja eglučių augintojas, Kaleduegle.lt įkūrėjas Lukas Litvinas.

Rūšis – eglutė, kėnis ar pušis? Kitas labai svarbus kriterijus – pati eglutė. Kokio atspalvio, kokio spyglių ilgio bei tankumo ji bus. Nereikia pamiršti ir praktiško kriterijaus – ar mes daug spyglių ir netgi, ar bus malonu ją liesti. Šiais laikais prieš Kalėdas pabundančioje eglučių rinkoje siūloma nemažai įvairių variantų. 

Paprastoji eglė (Picea abies). Tai antras pagal paplitimą medis Lietuvoje, tad greičiausiai ir dauguma eglučių, kurias puošėte vaikystėje, buvo būtent šis medelis. Tai labiausiai tradicinis Kalėdų medis, tačiau šiais laikais, kai yra su kuo palyginti, dar labiau išryškėja vienas jo trūkumas – palyginti gausus spyglių metimas, dėl ko eglutei reikės skirti daugiau priežiūros ir spyglius laikas nuo laiko sušluoti ar susiurbti. Taip pat, kaip teigia IĮ „E. ir A. Mačių medelynas“ atstovė Rūta Baltušienė, po švenčių sezono lauke persodinta paprastoji eglė daug kam neatrodo taip įdomiai kaip kiti šios rūšies augalai. Tiesa, jų privalumas – labai žema kaina.

Pašnekovės teigimu, pastaruoju metu viena populiariausių eglių, yra dygioji (sidabrinė) eglė (lot. Picea pungens glauca). „Apie dešimt metų sidabrinės eglutės buvo populiariausios, jas mėgstama pasisodinti ir sklypuose. Kartais žmonės pirkdami sidabrinę eglę sutrinka, nes ji gali būti sidabriška mėlyna, bet gali būti ir žalios spalvos. Jos būna įvairių spalvų, bet eglutė yra ta pati“, – pasakoja pašnekovė. Tiesa, nepaisant grožio, ši eglutė pateisina savo vardą – dygioji, nes jos spygliai iš tiesų gana dygūs, todėl gali būti mažiau malonu tokią eglutę puošti, o ypač – nupuošti. 

Šiurkščioji eglė (Picea Asperata) yra tarsi tarpinis variantas tarp sidabrinės ir paprastosios eglių – ji tanki, trumpais spygliukais. Savo spalva ji primena paparastąją eglę, tačiau yra dekoratyvesnė.
Kita lietuviškos eglutės alternatyva gali tapti serbinė eglė (Picea omorica), kuri spyglių smulkumu primena paprastąją eglę, tačiau yra už ją tankesnė. Be to, ji pasižymi įdomiu spalvingumu – eglutės apačia yra sidabriškai melsva, tarsi pašerkšnijusi, o viršus žalsvas. 

Baltoji eglė (Picea glauca), natūraliai auga Šiaurės Amerikoje, pasižymi žalsvai pilkšvomis šakelėmis. „Ji yra labai tanki, bet tačiau jos šakos – siauros, todėl iš šalies vaizdas atrodo tankus, bet tuo pačiu ir perregimas, todėl panaudojus žaisliukus, ji tampa labai elegantiška“, – pasakoja ji savo pačios įspūdžius, prisimindama pernai puoštą eglutę. 

Pašnekovės teigimu, tie, kam nesinori rinktis eglutės, renkasi kėnį. „Jo šakos kur kas minkštesnės už sidabrinės eglės šakas, jį malonu liesti, jis žalesnis, be to, kėnis labai gerai laiko spyglius. Medelis yra ir aromatingas, juk žinome, kad iš jo daromas eterinis aliejus. Pasisodinus kieme jis atrodo originaliau nei sidabrinė eglė, kurių prisisodinę kone visi. Tiesa, jį sunkiau užauginti, nes lauke jis kartais apšąla – yra daug jo rūšių, bet tik vieną kitą pavyksta užauginti, ir tai ne kiekvienais metais“, – pasakoja R. Baltušienė. 

Nepatinka kėnis? Tuomet galite puošti pušį (Pinus) – ji priklauso tai pačiai šeimai kaip ir eglutės ar kėniai, todėl bet kokiu atveju papuošiamas spygliuotis, o kasmetinė kalėdinė puošyba šiek tiek paįvairinama. Tiesa, tai nėra visiškai neįprastas pasirinkimas, kadangi Šiaurės Europoje ir JAV įvairios pušų rūšys, tokios kaip paprastoji pušis (Pinus sylvestris), kalninė pušis (Pinus mugo), italinė pušis (Pinus pinea) ar kedrinė pušis (Pinus cembra), namuose neretai tampa eglučių alternatyva. Pasirinkę mažaūges pušeles vėliau galėsite persisodinti pas save į sklypą.

Eglutės gyvybingumas. Nors ligoti medeliai prekyboje apskritai neturėtų pasirodyti, norėdami būti tikri, kad augalas atlaikys visą švenčių laikotarpį, dairykitės tik sveikų eglučių. „Pirmas požymis, medelis gali būti sergantis – krentantys spygliai, pakitusi jų spalva. Perkant gyvą medelį reikėtų patikrinti ar žemė vazonėlyje nėra išdžiūvusi, pardavėjo atsiklausus patikrinti, ar nepažeista šaknų sistema“, – pataria L. Litvinas.

Norint namuose ją išlaikyti žalią ir sveiką kuo ilgiau, pašnekovas taip pat pataria medelio jokiu būdu nelaikyti prie tiesioginių šilumos šaltinių, kurie gali išdžiovinti žemę bei medelio šaknis – tai radiatorius, židinys ar krosnelė, oro kondicionierius. Nepamirškite ir šildomų grindų – ant jų geriau eglutės nestatyti. Vis dėlto, saulės spinduliai, kurių šiuo metu laiku ir taip nėra daug, tiesioginės įtakos medelio būklei nedaro.

R. Baltušienė primena, kad turintys tikslą medelį persodinti, privalo jo „nepabudinti“, tad tręšti jo nerekomenduojama. Galima tik saikingai jį palaistyti. Dažniausiai augalas būtent ir pabunda dėl aukštesnės temperatūros ir ilgesnio buvimo šilumoje laikotarpio, o tai labai sumažina prigijimo tikimybę. Paprastai prigyja apie 50-70 % po Kalėdų persodinamų eglučių. 

Sausio 6 d. beveik visi nupuošia savo eglutes, o savivaldybės įstaigos ar privačios bendrovės organizuoja eglučių surinkimą, išvežimą, vėliau naudoja jas kaip biokurą. Tačiau jei turite laisvo žemės ploto, eglutę ar kitą savo kalėdinį augalą galite pasodinti. 

„Praėjus šventėms nereikėtų skubėti išnešti medelį į lauką – reikėtų vengti staigaus temperatūrų pokyčio. Iš kambario temperatūros rekomenduojama perkelti eglutę į vėsesnę patalpą, kurioje temperatūra siektų 0-10 laipsnių šilumos. Geriausia tam tiktų koridorius, rūsys, palėpė ar laiptinė. Jei nėra galimybės medelio išnešti į vėsesnę patalpą, reikėtų kasdien medelį lieti stikline vandens. Vėliau, atėjus pavasariui, maždaug kovo-balandžio mėnesį, kai oro temperatūra siekia 10 ir daugiau laipsnių eglutę galima persodinti lauke. Bet kuriuo atveju – svarbiausia vengti staigaus oro temperatūrų svyravimo“, – pataria L. Litvinas.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis