Kodėl jie laikomi invaziniais ir nepageidaujamais mūsų gėlynuose ir gamtoje? Dažnai sodininkai apie tai nesusimąsto ir galvoja, kad tai jų neliečia ir jie nieko blogo nedaro augindami tokias gėles. Bet iš tiesų viskas yra kur kas rimčiau nei atrodo. Vieną iš invazinių augalų – Sosnovskio barštį,– greičiausiai žino kiekvienas, nes jis žmogui yra pavojingas, galintis rimtai susargdinti. Kitų gi gėlių pavojus nėra toks akivaizdus, bet tai nereiškia, kad mažesnis.
Visi šie augalai nėra lietuviški, juos prieš kelias dešimtis metų įvežė žmonės, norėdami auginti kaip dekoratyvinius, kaip medingus augalus bitėms ar kaip pašarą gyvuliams. Vėliau jie „pabėgo“ į laukus bei miškus ir niekas nenumanė, kad atsidūrę tarsi šiltnamio sąlygose ir nesutikę natūralių priešų jie taip suvešės ir paplis natūralioje gamtoje, kad grėsmingai pradės užgošti mūsų lietuviškas gėles. Turime gausybę pavyzdžių aplinkui, apsidairykite, kai pievose ar pamiškėse pradeda vyrauti vien tik šitie atėjūnai, nepalikdami erdvės vietinėms rūšims.
Daugelis galbūt paprieštaraus, kad gamtoje juk nuolat vyksta kaita, kai augalai atkeliauja sėklomis į naujas vietas arba išnyksta. Taip, tai tiesa, bet tai vyksta natūraliai, lėtais gamtiniais žingsniais, t. y. per tūkstančius ir milijonus metų, kai augalai konkuruoja ir prisitaiko vieni prie kitų pamažu, kai atsiranda jų natūralūs kenkėjai, ligos, o gamta pati viską sureguliuoja. Invazinius augalus perneša žmogus ir tai staigus šokas vietinei augmenijai, kuri būna tiesiog nepasiruošusi atėjūnams. Invaziniai augalai užima vietinių augavietes, juos išstumdami ir naikindami.
O juk gamtoje viskas yra labai susiję: jeigu išnyksta kažkokios gėlės, tada gali prasidėti grandininė reakcija: išnyksta ir vabzdžiai, kurie minta tik šių gėlių nektaru. Galbūt kažkokie paukščiai lesė šiuos vabzdžius, tad pritrūkę maisto, jie išskrido į kitus kraštus. Juos lesdavo, paukščiai sulesdavo ir medžių kenkėjus, kuriems ateina rojaus dienos, nes niekas jų nebelesa, tad netrukdomi nusiaubia medžius, dėl ko šie nudžiūsta.
Tokių istorijų būtų galima išvardinti daugybę, nemažai jų yra įrodytos ir moksliškai, kai staiga pakitus tik vienam mažam bioįvairovės grandinės varžteliui, prasideda dideli virsmai, kai išnyksta ne tik vadinamoji smulkmė, bet ir stambūs gyvūnai, tai vadinama drugelio efektu. Mokslininkai yra paskaičiavę, kad vien tik Europoje invazinių augalų žala jau padarė dešimtis milijardus eurų nuostolių, tad manoma, kad ir Lietuvoje, nors dar niekas to neskaičiavo, žala yra nemaža ir nuolat didės. Tad susipažinkite su šiomis gėlėmis, kurių ps mus nereikėtų auginti ir platinti.
KANADINĖ RYKŠTENĖ būtų tikrai graži ir įspūdinga gėlė, jei nebūtų agresyvi užkariautoja. Šiuo metu ji kaip tik žydi pakelėse, laukuose, ir deja, gėlynuose. Aukšta, ryškiai geltonais žiedynais, yra mėgiama gėlių darželiuose ar skintose puokštėse. Pakanti nederlingoms ir sausoms dirvoms, savaime auga Š.Amerikoje. Invaziniu augalu paskelbta daugelyje šalių. Nužydėję žiedynai subrandina sėklas su „parašiutu“, kuris padeda sėkloms nuskristi didelius atstumus nuo motininio augalo, plačiai užgrobdamos naujas teritorijas. Neseniai buvo paskelbta invazine dar viena jos giminaitė – didžioji rykštenė, kuri gali užaugti iki 2 m aukščio.
BITINĖ SPRIGĖ taip pat šiuo metu žydi visu gražumu. Tikrai aukšta ir galinti pasiekti net 2,5–3 metrų aukštį gėlė. Stiebai stori ir mėsingi, žydi rožiškai violetiniais ir gausiais žiedeliais. Nužydėjusi gėlė subrandina vaisiukus, kurie nuo prisilietimo sprogsta kaip mini petardos, išsviedamos sėklas kuo toliau. Ši gėlė yra vienmetė, bet tokiu būdu šaudydama sėklas ji sėkmingai plinta į aplinką, savo ūgiu ir greitu augimu užstelbdama kitus augalus. Ji geriausiai jaučiasi daliniame pavėsyje, drėgnesnėse vietose, ypač šalia vandens telkinių. Savaime auga Himalajuose, kur ne itin palankiomis sąlygomis užauga visai nedidelė ir nėra itin išplitusi, bet patekusi į naujas vietas, kur neturi konkurentų, ji karaliauja nevaržomai. Invazine paskelbta ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Šiaurės pusrutulio šalių. Taip pat ir smulkiažiedė sprigė, nors nėra tokia graži kaip bitinė, bet vis agresyviau plinta mūsų krašte, tad taip pat paskelbta invazine ir nepageidaujama.
GAUSIALAPIS LUBINAS žydi birželio mėnesį. Tuomet laukai ir palaukės nusidažo mėlynai nuo jų žiedų. Bet kad ir koks tai būtų gražus augalas, jis vis agresyviau skriaudžia mūsų florą, tad jam nuosprendis turėtų būti tik vienas: naikintinas. Kažkada lubinai buvo atvežti į Lietuvą kaip nektaringi augalai, skirti bitėms. Taip pat buvo planuojama juos auginti kaip pašarą gyvuliams bei kaip žaliąją trąšą (sideratus). Deja, per vėlai susigriebta, kad jie atneša daugiau žalos nei naudos, agresyviai plėsdamiesi laukuose, tad šiuo metu daugelyje Lietuvos vietų galima pamatyti ištisus jų sąžalynus. Jie subrandina juodas sėklas, kuriomis bei savo atžalomis aktyviai plinta aplinkoje. Gali augti įvairiuose dirvožemiuose, net ir nederlinguose, nes šaknys pačios sugeba pasigaminti azotą. Nepirkite lubinų sėklų, net ir tų spalvingųjų, nesėkite ir neplatinkite šio augalo.
VIENMETĖ ŠIUŠELĖ atrodo tokia miela ir nekalta gėlytė, kaip tik šiuo metu rugpjūtį žydinti baltais žiedeliais. Užauga iki 1 m aukščio, gerai jaučiasi įvairiose vietose: derlingose ir nederlingose, sausose ir drėgnose, saulėje ir pavėsyje. Nužydėjusi ji subrandina pūkuotas sėklytes, kurios su vėjo pagalba išskraido tolyn, taip užskėsdamos vis didesnius plotus. Šiušeles reikėtų šienauti, kol jos dar nesubrandino sėklų, tuomet bus galima riboti nevaldomą jų plėtimąsi.
Iš invazinių augalų, kurie yra dekoratyvūs ir kartais iš nežinojimo auginami sodybose, dar būtų galima paminėti
raukšlėtalapį erškėtį, muilinę guboją, baltažiedę robiniją (anksčiau vadintą akacija), šluotinį sausakrūmį, vėlyvąją ievą, dygliavaisį virkštenį bei kitus. Visi jie paprastai pasižymi nereiklumu, gajumu bei sugebėjimu greitai daugintis. Tad būkime sąmoningi – neauginkite ir neplatinkite šių augalų, perspėkite to nežinančius, pagal galimybes juos skinkite, raukite ir naikinkite. Tegul mūsų gražios gamtos pokyčiai ir virsmai vyksta kiek įmanoma natūraliai.
