Taigi štai kaip atrodė senosios kėdės – gobelenas per 30 metų gerokai nublukęs ir dėmėtas.

Pirmiausiai teko atsukti varžtus apačioje ir nuimti visą sėdimąją dalį. Paskui nukrapštyti seną gobeleną, kuris buvo labai rūpestingai prikaltas vinutėmis. Minkštumo kadaise suteikęs parolonas viduje jau buvo virtęs dulkių ir kažkokios košės mišiniu.

Naujam paminkštinimui nusipirkau parolono ritinį. Norėjau storesnio, bet jo negavau, tad sumaniau panaudoti 3 sluoksnius plonesnio. Taip pat įsigijau naujo gobeleno ir iš stebuklingos auksarankio vyro spintos išsitraukiau „pistoletą“ – prišaudytoją, su kuriuo prie rėmo tvirtinau audinį.

Pirmiausia pagal kėdės sėdimosios dalies rėmą iškirpau 2 sluoksnius, atitinkančius jo dydį ir vieną didesnį, kad apgaubtų ir nesijaustų rėmo.

Tuomet iškirpau gobeleną, gerokai užleisdama kraštus.

Štai kaip atrodė visi sluoksniai.

Dabar beliko „šaudyti“. Prisipažinsiu, dariau tai pirmą kartą. Pasirodo, tam reikia ir jėgos.

Bet pamažu įveikiau visą teritoriją, stengdamasi gražiai užlankstyti kraštelius. Aišku, pirmas blynas šiek tiek gal ir prisvilęs.

Tokiu pat principu atnaujinau ir kitą kėdę bei 2 mažas kėdutes.

Štai kaip dabar atrodo mano visa kompanija. Tiesa, kadangi kėdžių atramos medinės, kad būtų minkščiau nugarai, pasiuvau pagalvėles. Jos paslepia dalį elegantiškų kėdžių formų, bet taip patogiau.