Namas Kaune: iš avarinės būklės mūrinuko tapo šiuolaikišku būstu

Architektūroje, ypač privačioje, daugiau monologo su supančia aplinka, urbanistiniu ir istoriniu pavyzdžių kontekstu. Šis architektų Mariaus ir Aurėjos Šlančių gyvenamojo namo projektas Kauno Žaliakalnio rajone išsiskiria skirtingomis dialogo formomis.

Dialogas su užsakovais

Kai savininkas architektams pirmą kartą parodė tarpukariu projektuotą, greičiausiai tik po Antrojo pasaulinio karo baigtą statyti, o dabar – jau avarinės būklės mūrinuką, greičiausiai jo pirminis noras buvo paprasčiausiai nugriauti ir jo vietoje pastatyti naują šiuolaikiškos architektūros statinį.

Structum nuotr.

Užsakovas su projekto autoriais – architektais Mariumi ir Aurėja Šlančiais – daug diskutavo, kol galiausiai buvo priimtas kitas sprendimas – išsaugoti charakteringą pastato fasadą su frontonu iš gatvės pusės ir pačią pastato formą.

Structum nuotr.

Dialogas su praeitimi

Sprendimui dėl šio pastato likimo jokios įtakos nedarė paveldo apribojimai (projektavimas ir derinimas vyko 2007–2008 m., kai šis Žaliakalnio kvartalas dar nebuvo įteisintas kaip saugoma paveldo teritorija), nei gerokai vėliau iškelta prielaida, kad galbūt šį namą projektavo žinomas tarpukario architektas Edmundas Frykas.

Structum nuotr.

Architektai atkreipė dėmesį, kad net ir kritinės būklės pastatui buvo būdingas istorinis vizualinis išskirtinumas, todėl ir norėjosi pastatą išsaugoti.

Structum nuotr.

Nepaisant to, kad renovuojant teko spręsti nemažai specifinių problemų – pavyzdžiui, šiltinant fasadą, išoriškai langai galėjo atrodyti įgilinti.

Structum nuotr.

Dėl to juos teko permontuoti ir gerokai praplatinti vidines palanges. Kad būtų išlaikytos mūrinės dekoro detalės, apsispręsta jas „aprengti“ putų polistirenu. Architektams tai pasirodė mažesnė blogybė, nei šias dekoro detales paprasčiausiai panaikinti.

Architektūrinis dialogas

Akivaizdu, kad komfortiškam ir šiuolaikinius poreikius atitinkančiam gyvenimui net ir renovuotas mūrinukas bus per mažas. Dėl to pietinėje sklypo dalyje, nuo kurios atsiveria nuostabaus grožio panorama, buvo nuspręsta suprojektuoti naują priestatą su papildomomis funkcinėmis erdvėmis – svetaine, šiuolaikiška virtuve, miegamuoju, namų kino sale, pirtimi.

Structum nuotr.

Iš M. Valančiaus gatvės pusės šio priestato net nesimato – taip išvengta net ir išgalvotų spekuliacijų apie konfrontaciją su kitais šiame rajone stovinčiais laikotarpiui būdingos architektūros pastatais.

Structum nuotr.

Tačiau tūris net nebando slėpti savo modernios prigimties, o architektūrinė stilistika sąmoningai neturi jokių tarpukario architektūros užuominų. Tai ir padėjo užmegzti lygiavertį dviejų tūrių architektūrinį dialogą, kurį palaiko tarp jų įrengtas stiklinis perėjimas.

Nuotraukos: Gintaro Česonio, Mariaus Šlančiaus

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis