3 kambarinės gėlės, turinčios grobuonišką prigimtį

Pavasaris atėjo: jau žvalgomės į kambarines gėles ir galvojame, kokių dar nematytų augalėlių norėtųsi namuose. O vabzdžiaėdžiai ir dekoratyvūs, ir labai įdomūs – tik reikia juos pažinti...

Rasos lašeliais spindinti saulašarė


Kuo įdomios saulašarės? Tai vienas dažniausiai namuose auginamų ir lengviausiai prižiūrimų vabzdžiaėdžių augalų. Saulašarės (Drosera) pavadinimas susijęs su dekoratyviausia savybe: ant jos lapų žiba lašeliai, labai panašūs į rasą. Tik skirti jie ne vien grožėtis, bet ir privilioti aukas, o paskui jas „suvirškinti“. (Vabzdžiaėdžiai tuo ir žavūs, kad labai įdomu stebėti jų medžiojimo ypatumus.)


Augdamos tinkamomis sąlygomis saulašarės pražysta simpatiškais žiedais, šie išsiskleidžia ant ilgų žiedynstiebių – saugiu atstumu nuo grobio tykančių lapų, kad žiedus apdulkinantys vabzdžiai netaptų aukomis.

Populiariausia yra vadinamoji Alisos saulašarė – jos lapams dekoratyvumo suteikia ne tik ant jų žvilgantys lašeliai, bet ir įspūdinga raudona plaukelių spalva.



Saulašarė
Saulašarė
Shutterstock nuotr.



Kaip gėlės medžioja? Švelnūs saulašarų lapeliai tankiai apaugę plaukeliais – jie išskiria lipnų skystį: troškulį norintys numalšinti vabzdžiai nutupia, prilimpa ir nebepakyla. Plaukeliai jį apsiveja, o lapas susisuka aplink grobį. Tada pradeda išsiskirti fermentai – „virškinimo“ procesas trunka keletą dienų, paskui lapas vėl išsitiesia. Taip augalas gauna azoto, magnio, fosforo ir kitų mineralinių medžiagų, būtinų išgyventi. Kai kurios saulašarės gaudo tik smulkius vabzdžius – uodus, vaisių museles – drozofilas, kitos įveikia ir drugelius ar žiogus. Beje, gėlė gali skirti valgomą ir nevalgomą grobį – koks nors šapelis neprivers jos reaguoti.


Kaip prižiūrėti? Saulašarės – atsparios gėlės. Puiku tai, kad jos ištveria žiemą namuose, nes ramybės periodas nebūtinas. Auginamos durpių ir smėlio (tinka ir kiminai arba perlitas) mišinyje. Substratas visada turi būti drėgnas (gamtoje saulašarės auga pelkėtose vietovėse). Laistyti galima tik minkštu vandeniu (geriausia – distiliuotu). Vasarą padėkliuke visada turėtų būti vandens, o žiemą pakaks, kad substratas būtų nuolat drėgnas. Šiaurinė palangė saulašarėms netinka, tačiau ir tiesioginių vasaros saulės spindulių geriau vengti, šviesa turėtų būti išsklaidyta. Geriausiai auga aukštame vazone, nes šaknys, nors silpnos, bet ilgos. Persodinus ant lapelių keletą dienų gali nebūti lašelių, o tada, gėlei prisitaikius, vėl viskas turėtų grįžti į vėžes.


Kokie išskirtiniai poreikiai? Drėgnas oras – būtina sąlyga, kad saulašarės gerai augtų. Kaip gėlė jaučiasi, susigaudyti nesunku: kai drėgmės pakanka, lašeliai būna stambūs, jei oras per sausas, jie tampa vos pastebimi. Augalą reikia dažnai – nors ir kelis kartus per dieną – nupurkšti minkštu kambario temperatūros vandeniu. Saulašarės gerai jaučiasi auginamos florariumuose – ten galima palaikyti didesnį oro drėgnumą.


Apgaulingai gležna tuklė


Kuo įdomios tuklės? Tuklės (Pinguicula) – dekoratyvios gėlės su elegantiška, prie žemės prigludusia lapų skrotele, apsipilanti violetiniais, raudonais, melsvais ar baltais žiedeliais. Nedideli, iš pažiūros gležni lapai nelygūs. Auga šios gėlės lėtai. Paprasčiausia auginti Morano ir Ehlers rūšies tukles: jos žydi kelis kartus per metus, netgi žiemą. Beje, prasidėjus ramybės periodui stambesni, medžioti skirti lapai džiūsta (juos reikia pašalinti) ir formuojasi kompaktiškesnės, labai gražios skrotelės. Nužydėjusios daugelio rūšių tuklės ima sparčiai auginti dukterines skroteles – jas galima atskirti. O ir šiaip padauginti paprasta: tereikia paimti apatinį skrotelės lapelį ir padėti ant drėgnų kiminų – taip pavyks užsiauginti naują gėlę.



Tuklė
Tuklė
Shutterstock nuotr.



Kaip gėlės medžioja? Tuklės medžioja panašiai kaip saulašarės, tik jų lapai nesusisuka. Visas lapų viršus padengtas liaukutėmis. Vienos išskiria lipnų skystį – atsigerti nutūpę vabzdžiai jame įklimpsta, tada kitos liaukutės pagamina fermentus, ir šie grobį „suvirškina“.


Kaip prižiūrėti? Geriausia auginti tas tukles, kurioms nereikia ramybės periodo ir kurios gali peržiemoti namuose – tai joms primena sausras Meksikoje (iš ten kilę daugelis tuklių). Šios gėlės ne tokios jautrios sausam orui, kaip kiti vabzdžiaėdžiai, tačiau, jei namuose karšta, turi būti ir drėgna. Laistyti būtina tik minkštu vandeniu ir pilti jį į padėkliuką, bet jokiu būdu ne į skrotelę. Dar svarbu nepamiršti užsistovėjusio vandens keisti. Tuklės nemėgsta tiesioginių saulės spindulių, tad vidurdienį gėlę gali tekti pridengti. Gerai auga durpėse.


Kokie išskirtiniai poreikiai? Kai vabzdžiaėdžiams trūksta maisto, šį jiems galima parūpinti – tuklėms (taip pat ir saulašarėms) tinka žuvytėms skirtos vabzdžių lervos. Laimei, žiemą gėlės smarkiai neauga, todėl ir grobio joms menkai tereikia. Substratas turi būti skurdus (kai kurių rūšių tuklės išgyvena prisitvirtinusios ant uolų), tad šių augalų jokiu būdu negalima tręšti: mineralinėmis medžiagomis jas aprūpina medžioklės grobis.


Egzotiškas saracėnijos grožis


Kuo įdomios saracėnijos? Saracėnijos (Sarracenia) – originaliai atrodantys augalai. Vabzdžiams vilioti skirtos „dangteliu“ pridengtos tūtos – jų būna įvairių spalvų, formų, nelygu, kokios rūšies augalas. Gėlės tokias tūtas išaugina pavasarį, o prieš ramybės metą jos nuvysta ir žiemoja tik šakniastiebis. Vasarą saracėjos pasipuošia geltonais, raudonais, rudais žiedais, jie išlieka dekoratyvūs gan ilgai. Lengviausia auginti purpurines ir gyslotąsias saracėnijas, o melsvalapės labai dekoratyvios – jų gaudyklės didelės ir spalvingos.



Saracėnija
Saracėnija
Shutterstock nuotr.



Kaip gėlės medžioja? Saracėnijos gaudo grobį tūtomis – šių viršuje išsiskiria saldus, vabzdžius pritraukiantis nektaras. Bandydami atsigerti jie įkrenta, o gaudyklės vidus padengtas žemyn nukreiptais ir slidžiais plaukeliais, tad net vikruoliai vorai ten pakliuvę nesugeba išsikapstyti. Tūtos viduje esančiame skystyje maistas „suvirškinamas“. Itin sėkmingai saracėnijos prisivilioja drozofilas. 


Kaip prižiūrėti? Saracėnijos labai mėgsta šviesą, gali augti saulėkaitoje. Joms svarbiausia ne tiek oro, kiek substrato drėgmė – padėkliuke nuolat turi būti vandens. Laistyti būtina gausiai, kaip ir visus vabzdžiaėdžius, minkštu vandeniu. Gerai auga durpiniame substrate: jis purus ir rūgštus. Tinkamas derinys – durpės arba kiminai su smėliu ar perlitu. Saracėnijų tūtos nemažos – pagavusios grobį jos dar labiau apsunksta, o šaknys menkos, tad gėlei gali prireikti ramsčių, kad neišvirstų iš vazono. Šis turi būti gilus. Nudžiūvusius lapus būtina pašalinti.


Kokie išskirtiniai poreikiai? Kartais reikia imituoti lietų ir saracėnijas gausiai aplieti vandeniu. Tai skatina jas augti ir pripildo tūtas vandens. Gamtoje joms pagelbėja lietus, o namuose kuo sausesnis ir karštesnis oras, tuo greičiau tūta ima tuštėti. Taigi periodiškai reikia patikrinti, ar taip neatsitiko, ir, jei reikia, įpilti minkšto vandens. Žiemą saracėnijos turi 3–4 mėnesius ilsėtis apie +5 ºC temperatūroje rūsyje ar šaldytuve. Tada laistomos mažiau, tačiau tenka prižiūrėti, kad substratas neperdžiūtų.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis