Minimalus biudžetas
Sodybą prie Kupiškio marių įsigiję Solveiga ir Paulius laikui bėgant suprato, kad norėtų joje leisti ne tik vasaros savaitgalius. Kadangi rąstinę trobą reanimuoti pasirodė netikslinga, o naujam namui trūko lėšų, šeimininkai rekonstravo ūkinį mūro pastatą ir pavertė jį jaukiu 37 m² gyvenamuoju nameliu. Pasak Solveigos, įsirengė jį labai mažomis sąnaudomis: „Tiesą sakant, nebuvo taip, kad mes rašėmės darbą po darbo ir pirkinį po pirkinio, bet suskaičiavome, jog su šiltinimu, visomis medžiagomis ir darbu namelio įrengimas kainavo gal kokius 8 tūkstančius eurų.“
Pasigrožėkite sumaniais sprendimais:
Ūkinio pastato sienos buvo sumūrytos iš raudonų tuščiavidurių plytų. Šeimininkai užlygino tarpus ir nudažė plytas – Solveiga visada žinojo, kad nori tik baltos spalvos sienų. Neįkyriai išryškėjanti plytų faktūra – puikus fonas tiek farmhouse, tiek Provanso, tiek industrinio stiliaus elementams, kuriuos derina interjero autorė.
Ilgokai svarstyta, išgriauti ar palikti stiklo blokelių langą ūkiniame pastate. Nors vyresni giminaičiai įtikinėjo, jog tai sovietinis reliktas, pora sugalvojo, kaip langą įkomponuoti, kad tas sovietiškumas nekristų į akis. Ir dabar sprendimu džiaugiasi – juk šiuolaikiniuose interjeruose toks akcentas vėl madingas.
„Man labai patinka Provanso stilius ir prancūziški interjerai, todėl seniai norėjau dekoratyvinio langelio su langinėmis. Bet Kalėdų Senelis rado tokį veidrodį ir šįmet man padovanojo – kad šiek tiek Provansą primintų“, – džiaugiasi Solveiga.
Kad netektų pusryčiauti atsistojus prie virtuvės darbastalio, Paulius sukonstravo atlenkiamą ir labai mažai vietos užimantį stalelį, mechanizmą nusižiūrėjęs internete.
PRIEŠ. Ūkinį pastatą sudarė garažas, vištidė, sena pirtis ir lauko virtuvėlė. Namelis mažas, todėl dėl erdvių paskirstymo galvos sukti nereikėjo: iš dalies išgriovus sieną tarp buvusios vištidės ir garažo suformuota visai padoraus dydžio bendra svetainės ir miegamojo erdvė. Buvusioje pirtelėje įrengta virtuvė, o lauko virtuvėje – vonios kambarys su dušo kabina.
Daiktai su istorija
Daug baldų, daiktų buvo atiduota, kiti įsigyti sendaikčių parduotuvėse, prekybos centruose ar pačių pasidaryti. „Mes miksavome ir stilius, ir vietas, iš kurių baldus gavome, – paaiškina Solveiga. – Pianiną atsivežiau iš vaikystės namų – nors jis tokio dydžio name yra prabanga, jį tik čia mačiau. O pats mylimiausias daiktas namuose – plokštelių grotuvas iš sendaikčių turgaus (jis drauge yra ir spintelė): patinka tiek jo išvaizda, tiek funkcija, apie jį svajojau, kai buvau studentė, ir visiškai tokį patį prieš pusmetį aptikau.
Iš anksto svajojusi prie lango įkomponuoti minkštą sėdimąjį baldą, Solveiga planų nepakeitė net kai paaiškėjo, kad langas didelis, vos ne iki žemės, – plačią ąžuolinę palangę ji vis tiek pritaikė sėdėjimui ir mėgsta čia gerti kavą ar skaityti knygą. O labiausiai tokią smagią vietą, ant kurios nesunku užlipti, mėgsta šuniukas.
Kaip matome iš nuotraukos, vizualiai zonas atskiria lubos – tiesą sakant, tokį sprendimą padiktavo realybė. Kur buvo įmanoma, paliktos autentiškos sijos ir lentos, bet virtuvėje jas teko apkalti naujai, nes senosios lentos buvo prastos būklės.
„Grindims dėl finansinių sumetimų pasirinkome laminatą. Pilką jo spalvą derinome prie virtuvės ir vonios kambario grindų plytelių – atrodė rizikinga kaitalioti jas su ruda... Vis dėlto galvojame, kad ateityje čia bus parketas – jis ne toks kičinis, geriau atitinkantis interjero koncepciją“, – įsitikinusi Solveiga.
Šviestuvus Solveiga pirko dar nė neprasidėjus remontui: „Tuo metu tokie industrinio stiliaus šviestuvai buvo ant bangos, o kai atėjo laikas pakabinti, jau atrodė šiek tiek nuvalkioti. Bet buvau įdėjusi daug pastangų jų ieškodama, todėl pasilikau, o dabar džiaugiuosi, nes industrinio ir kaimiškojo stiliaus derinys labai smagus“.
Stalelį iš medžio, augusio prie Solveigos vaikystės namų, jai padarė tėtis ir padovanojo gimtadienio proga – simbolinis akcentas rado vietą interjere, kaip ir kiti moteriai mieli ir reikšmingi daiktai.
Interjero koloritas ramus, vyrauja gamtos spalvos – balta, pilka, rusva. Ryškių spalvų šeimininkė vengė, tik akcentams pasirinko savo mėgstamą sodrią žalią, kuria suspindi pagalvėlės, kilimėliai ir kambariniai augalai.
Palikus dalį sienos tarp svetainės ir miegamojo, šiam suteikta jaukaus privatumo: lova atskirta nuo bendrosios kambario erdvės. Prie sienos iš miegamojo pusės suprojektuota spinta. „Spinta be durų, kad dar labiau nesumažintume erdvės, tačiau tai ne visai pasiteisino – net sutvarkyta ji sustiprina buitiškumo įspūdį, todėl galvojame lentynas pridengti užuolaidėle ar bambukų žaliuzėmis“, – pripažįsta šeimininkė.
Originalų baldą praustuvui šeimininkai padarė iš akmeninio stalviršio, išpjauto paminklų dirbtuvėse, uždėję jį ant seno nenaudojamo varstoto, kurį parsivežė iš kaimo ir nudažė baltai.
PRIEŠ. Kol ūkinis pastatas tapo jaukiais, džiaugsmo teikiančiais namais, teko atlikti nemaloniausią ir sunkiausią darbą – išvežti daugybę šiukšlių.
„Mėgstu tempti pasaulį į savo namus“, – tvirtina Solveiga, iš kelionių po įvairias šalis parsivežanti nemažai aksesuarų – kilimėlių, paveikslų, ir laikanti juos ne stalčiuose, bet kiekvienam randanti vietą savo jaukiuose namuose.
