Šis virš uolų ir krioklio „sklendžiantis“ namas – modernizmo architektūros klasika, vienas iš garsiausių XX amžiaus statinių ir geriausias F. L. Wrighto darbas. Visą gyvenimą architektas siekė kurti organišką architektūrą, kuri susilieja su aplinka. Ir tik čia, ant Lokio upelio (Bear Run) krioklio, jam pavyko visapusiškai įgyvendinti savo sumanymą. „Namas virš krioklio“ stovi ant uolų ir tarsi iš jų išdygsta, horizontalios jo betoninių terasų plokštumos atkartoja sluoksniuotą vietinio akmens struktūrą. Šis namas nemėgdžioja gamtos, bet vis vien atrodo kaip jos dalis – natūrali, galinga ir amžina. Tačiau šis neginčijamas architektūros šedevras slepia konstrukcinę klaidą, kuri gali nulemti jo griūtį.
„Namo virš krioklio“ istorija glaudžiai susijusi su jo savininkais. O jų istorija prasideda Pitsburgo miesto, esančio už daugiau nei šimto kilometrų į šiaurę, parduotuvėje, kuri iki šiol vadinasi „Kaufmann“. Tai ambicijų, išdavysčių ir mirties istorija.
Verslininkas Edgaras Kaufmannas vedė savo pusseserę Lillianą siekdamas palaikyti šeimos verslą. Kaufmanno parduotuvė buvo laikoma viena iš Amerikos rinkos gigančių. Ji buvo puiki – juodu marmuru dekoruotos sienos ir art deco stiliumi puoštos vitrinos. Edgaras buvo talentingas verslininkas: kai 1927 m. Charlesas Lindbergas perskrido per Atlanto vandenyną, Kaufmannai savo parduotuvėje išeksponavo tikrą lėktuvą – vos per vieną savaitę jo pažiūrėti atėjo penkiasdešimt tūkstančių pirkėjų. Lilliana buvo patraukli blondinė, turėjusi ne mažiau ambicijų, nei jos gražuolis vyras. Nuostolingą damų skyrių parduotuvės 10-ajame aukšte ji sugebėjo paversti prestižiniu, antikvariniais europietiškais baldais apstatytu butiku „Vendôme“.
Edgaras ir Lilliana sudarė ne tik darnią verslo komandą, bet ir kitais atžvilgiais puikiai derėjo. Jie jodinėdavo, augino orchidėjas, vykdė labdaringą veiklą, organizuodavo ištaigingus pokylius. Ir pasistatė įstabiausią namą Amerikos architektūros istorijoje.
E. Kaufmanas ir F. L. Wrightas susipažino 1934 m., kai E. Kaufmano sūnus Edgaras jaunesnysis tapo garsiojo architekto mokiniu. Netrukus verslininkas užsisakė užmiesčio vilos projektą. Tris mėnesius F. L. Wrigtas vedžiojo klientą už nosies, nieko nedarydamas, ir galiausiai nubraižė eskizą per tris valandas, kol E. Kaufmanas važiavo į jo studiją Viskonsine.
Projektas Kaufmanną sužavėjo, bet tuo pačiu jis buvo nusiteikęs skeptiškai. Jis kreipėsi į inžinierių bendrovę, kad specialistai patikrintų techninius architekto apskaičiavimus. Atlikę patikrinimą, inžinieriai rekomendavo ne mažiau nei dvigubai padidinti metalo kiekį betoninėse konstrukcijose.
F. L. Wrightas įniršo ir pavadino Kaufmanną ribota boba: „Aš tiek įdėjau į jūsų namą, kiek nei jūs, nei joks kitas klientas negalėtų tikėtis. Toliau dirbsiu tik jei manim bus absoliučiai pasitikima. Priešingu atveju – velniop!“ Išpuikėlis F. L. Wrightas, visada įsitikinęs savo teisumu, nuolat įsiveldavo į tokius konfliktus su užsakovais. Jam reikėjo priešų, kad galėtų jiems suversti galimas savo klaidas ir charakterio ydas.
„Namas virš krioklio“ buvo plačiai aprašytas Amerikos spaudoje. Ant 1938 m. sausio mėn. žurnalo „Time“ viršelio puikavosi F. L. Wrighto portretas ir Kaufmannų namo eskizas. Namui buvo skirti žurnalų „Architectural Forum“ ir „St. Louis Post-Dispatch“ numeriai, taip pat paroda Niujorko MOMA muziejuje.
Kaip paaiškėjo vėliau, F. L. Wrightas gana rimtai suklydo, projektuodamas „Namą virš krioklio“. E. Kaufmannui pavyko numaldyti architekto pyktį, ir betoninė terasos konsolė vis dėlto buvo sutvirtinta papildomai. Jei ne tai, namas jau seniai būtų gulėjęs upelyje – betonas pradėjo sėsti praktiškai iškart po statybų, priešais miegamąjį esančioje terasoje atsirado įtrūkimas. Per visą savo egzistavimo laiką name buvo atlikti keli kapitaliniai remontai (paskutinis – 2001 m.), ir visais atvejais pagrindinė inžinerinė užduotis buvo laikančiųjų konstrukcijų sutvirtinimas.
1939 m. statybų darbai buvo baigti. Kaufmannai su entuziazmu įžengė į savo valdas. Jie čia atvažiuodavo, norėdami „sugrįžti į gamtą“ – šokiruodavo svečius degindamiesi nuogi, klaidžiojo miške ir važinėjosi dviračiais. Noriai kviesdavosi svečius, tarp kurių buvo Albertas Einsteinas, Diego Rivera ir Frida Kahlo, į pokylius-karnavalus, ir pasitikdavo juos, persirengę vokiečiais, meksikiečiais ar japonais. Per Naujuosius metus šampano taurės lėkdavo tiesiai į krioklį. Per pietus niekada nebuvo tiekiami tie patys patiekalai, staltiesės buvo keičiamos kasdien, o vakarais prie kiekvienos lovos būdavo padėta šviežių vaisių.
Svečiams tai darė įspūdį. Taip pat jiems darė įspūdį ir namo interjeras, kuriam F. L. Wrightas, „švaraus stiliaus“ šalininkas, periodiškai tikrindavęs savo klientus, ar šie tinkamai gyvena jo suprojektuotuose namuose, sukūrė beveik visus baldus – lovas, stalus, lentynas. Kaufmannai nepriėmė visų F. L. Wrighto pasiūlymų – jiems nepatiko jo lempos, kėdės ir svetainės kilimas. Kilimas Lillianai pasirodė pernelyg oficialus, ir vietoj jo natūralaus akmens grindis ji užklojo vietos medžiotojų nušautų meškėnų ir bebrų kailiais. Lilliana derino Florencijos baro kėdes, F. L. Wrighto nekenčiamus konsolinius staliukus iš rąstų, japoniškas drožinėtas statulėles bei P. Piccasso ir D. Riveros paveikslus. Garsusis „Namo virš krioklio“ židinys įrengtas uoloje, ant kurios stovi namas.
Daug kas pavydėjo stilingo gyvenimo „Name virš krioklio“, tačiau bėgant laikui, kambariuose kaupėsi drėgmė, o vasarą miegamuosiuose buvo per karšta. Nutikdavo ir kitų siurprizų. Kartą, netikėtai atvykusi į užmiesčio namą žiemą, Lilliana užtiko nelauktų svečių: išradingasis jos liokajus, kuris buvo įpareigotas palaikyti tvarką, įrengė namuose viešnamį verslininkams iš Pitsburgo.
Šis incidentas paradoksaliai atspindėjo nelinksmas asmeninio Kaufmannų gyvenimo detales. Išsilavinęs ir elegantiškas Edgaras visada buvo moterų numylėtinis. Damos tirpdavo nuo jo tamsių akių žvilgsnio, atletiškos figūros, gražių rankų ir skruostą vagojančio rando, kurį jis „užsitarnavo“ per žvejybą. 1929 m. nuo jo pastojo viena iš jo parduotuvėje modeliu dirbančių merginų, o 1933 m. įvyko dar vienas skandalas. Konkuruojančiose parduotuvėse eilinei meilužei E. Kaufmannas pripirko papuošalų ir skrybėlaičių už kelis tūkstančius dolerių. Kai jausmai užgeso, jis norėjo atiduoti prekes. Bet parduotuvių darbuotojai pinigų jam negrąžino pareiškę, kad daiktai dėvėti. E. Kaufmannas padavė parduotuves į teismą, ir svarstant bylą į viešumą iškilo daug negražių dalykų, kuriuos pasičiupo laikraščiai. Tai, žinoma, nepagerino atmosferos šeimoje.
Lilliana nebuvo laiminga. Panašu, kad paskutinis Edgaro romanas – su medicinos sesele Grace Stoops – perpildė jos kantrybės taurę. 1952 m. rugsėjo 7 d. „Name virš krioklio“ Lilliana nenusileido pietų. Kai Edgaras išlaužė jos miegamojo duris, rado ją gulinčią lovoje be sąmonės – vaistų perdozavimas. Edgaras nevežė žmonos į artimiausią ligoninę, nes nepasitikėjo vietos gydytojais, jis ją gabeno į Pitsburgą. Pakeliui moteris mirė. Ar tai buvo savižudybė, iki šiol neaišku. Abu daug gėrė, ir namie turėjo daug vaistų. Jos sūnus Edgaras jaunesnysis, kaip ir dauguma šeimos draugų ir pažįstamų, buvo tikras, kad Lilliana nusižudė. Juo labiau, kad jau po dvejų metų 68 m. sulaukęs E. Kaufmannas vedė Grace Stoops, kuri buvo dvigubai už jį jaunesnė. Naujojoje santuokoje Edgaras gyveno neilgai – praėjus septyniems mėnesiams po vestuvių jis mirė.
1955 m. „Namą virš krioklio“ paveldėjo Edgaras Kaufmannas jaunesnysis. Nesugebėjęs sutaikyti tėvų gyvų, jis pamėgino sujungti juos po mirties – palaidojo juos kartu, pervežęs motinos palaikus iš Pitsburgo. Pats Edgaras jaunesnysis mirė 1989 m., ir jo pageidavimo jo pelenai buvo išbarstyti „Namo virš krioklio“ apylinkėse.
1963 m. Edgaras Kaufmannas jaunesnysis savo namą perrašė Vakarų Pensilvanijos paminklosaugos organizacijai. Jau penkiasdešimt metų „Name virš krioklio“ veikia muziejus, kurį per šį laiką aplankė apie du milijonus žmonių. Turistų srautas nesenka – visi nori savo akimis išvysti legendinį architektūros šedevrą ir žmogiškų dramų areną.
