Tačiau pravėrus senovines buto duris mane ištinka lengvas šokas. Ilgas degančios spalvos prieškambaris palydi mane į erdvią svetainę, kurioje viena per kitą rangosi ryškios spalvos: oranžinė, turkio, raudona, žalia; pinasi rytietiški kvapai, kilimas ant kilimėlio, ornamentuotos pagalvės, stiklinės vazos, degančios žvakės. Tylėdama akimis ryju visą tą spalvų mišrainę ir suprantu, kad ji... gundančiai skani. Nes tai ne mišrainė – ją valgome Lietuvoje. Tai egzotiškas patiekalas iš Maroko su aštriais arabiškais prieskoniais ir subtiliu prancūzų kolonijos aromatu.
„Marokas buvo tapęs antraisiais mano namais. Ten nemažai gyvenau ir dirbau, net buvau pasiekusi ribą, kai, grįžtant į namus per nesibaigiančius turgaus labirintus, atkaklūs marokiečiai jau nebesiūlydavo man savo prekių, nors to jie nepaliauja daryti kiekvieno užsieniečio atžvilgiu“, – šypsosi Julija.
Dabar ir man šie namai pasidaro panašūs į Feso mediną – vieną klaidžiausių senamiesčių pasaulyje, kur tūkstančiai siaurų gatvelių, skersgatvių ir svaiginančių kvapų apsuka galvą kiekvienam užklydusiam... Kita vertus, kas nerizikuoja, tas negeria marokietiškos mėtų arbatos. Todėl pamiršusi atsargumą pasiduodu šių namų atmosferai ir leidžiuosi į trumpą kelionę po rytietišką pasaulį.
Julija dievina ne tik Maroką, bet ir maisto gaminimą, o jos vyras aktorius ir režisierius Stasys Baltakis – vyndarystės meną. Puikus derinys, pagalvoju. Stasys namie nokina rankų darbo vyną ir moko to kitus. „Pirminis fermenteris, kamštelis ir oro spyna („burbuliatorius“), drenavimo žarnelė su vamzdeliu, hidrometras, termometras, milteliai sterilizuojamajam skysčiui pasigaminti ir dar šis bei tas naminiam vynui išgauti“, – su užsidegimu pasakoja šeimininkas. Stasio vyno pasaulis primena nedidelę laboratoriją su savomis vidaus taisyklėmis.
Nesiginčiju, kai jie mane sodina prie apvalaus senovinio valgomojo stalo. Slapta tikiuosi viliojančio patiekalo lėkštėje ir taurės naminio vyno, bet gaunu tik aštrų peilį į rankas. Pasirodo, į šiuos namus užklydę svečiai yra įtraukiami į vakarienės ruošimą. Tai tampa smagiu procesu ir man – išmokstu gaminti nepakartojamo įvairiaspalvio skonio mangų ir agurkų padažą. Paragavusi suprantu, kad šis egzotiškas padažas yra būtent toks kaip Julijos namai! Viskas viename: saldu, gaivu, aštru, pikantiška, egzotiška. Norisi dar ir dar...
Julija neprisiriša prie konkrečios gyvenamosios vietos, bet jaučia gilų prieraišumą mėgstamiems daiktams. Ji tvirtai žino, jog kaskart – kad ir kur sugalvotų kraustytis – senoji komoda, puikusis stalas, autentiškų veidrodžių rėmų kolekcija keliaus drauge. Niekuomet nepaliktų ir sapnų gaudyklės, kuri, pasak jautrios ir romantiškos Julijos, pildo visus norus. Pasirodo, tai populiariausias daiktas Julijos ir Stasio namuose – nuolat įdarbintas pačių namiškių ar svečių. Pasinaudoju proga ir aš. Išsipildžiusį mano norą jūs kaip tik dabar laikote savo rankose...
Patenku į Julijos miegamąjį ir pasijuntu kaip po klimato kaitos – per sekundę iš Maroko smėlynų į Laplandijos sniegynus. „Poilsiui man reikia baltojo šokolado ir Šekspyro soneto prieš miegą...“ – atskleidžia drabužių kūrėja. Tą sonetą Julija skaito gulėdama lovoje tiesiai nuo sienos. O baltasis šokoladas prieš sapną – juk tai tik jo spalva ant sienų – nuodėmė, nekenkianti figūrai.
Daugiau interjerų ir gilesnių įžvalgų rasite Birutės Lavickienės ir Lavijos Šurnaitės knygoje „Interjero receptai“. Fotografijų autoriai – Leonas Garbačauskas ir Diana Garbačauskienė.
