1. Kokiu metų laiku norite turėti daugiau obuolių?
2. Ar turite tinkamas sąlygas jiems laikyti rudenį ir žiemą?
3. Ar turite pakankamai laiko ir žinių įveistam sodui prižiūrėti visus metus?
4. Ar žinote, kaip apsaugoti vaismedžius nuo ligų?
Kai veislės pasirenkamos pagal sunokimo laiką, sodininkai dažnai klysta sodindami per daug rudeninių veislių obelų. Vyrauja klaidinga nuomonė, kad neturint gerų sąlygų vaisiams laikyti geriau auginti rudenines obelis ir neveisti žieminių, nes obuoliai vis tiek ilgai neišsilaikys. Atvirkščiai – daugiau reikėtų sodinti žieminių obelų. žinoma, jeigu laikymo sąlygos prastos, žieminių veislių obuoliai per žiemą išsilaikys trumpiau negu būdinga konkrečiai veislei, bet žymiai geriau ir ilgiau negu rudeninių obelų vaisiai. Todėl vasarinių ir rudeninių veislių obelų patariama sodinti tik tiek, kad vaisių užtektų rugpjūčio-spalio mėnesiais. Vėliau jau galima valgyti šiuolaikinių žieminių obelų vaisius, kurie palyginti anksti subręsta ir būna skanūs.
Labai svarbu tinkamai pasirinkti obelų veisles ir poskiepius. Nepamirškite, šiuolaikinių veislių žemaūges ir pusiau žemaūges obelis reikia laiku ir tinkamai genėti bei formuoti. Jeigu užuomazgų per daug, jas reikia išretinti. Tik atlikę šiuos darbus, kasmet skinsite gausų ir kokybišką derlių.
Prieš rinkdamiesi obelų veisles, nuspręskite, kaip sode naikinsite ligas. Jeigu neplanuojate naudoti cheminių apsaugos priemonių, rekomenduojama auginti tik rauplėms atsparias obelis.
Iš vasarinių obelų raulėms atsparios `Orlovim`, `Izbranica`, iš rudeninių `Freedom`, `Sava`, `Vitos`, `Novamac`, iš žieminių - `Skaistis`, `štaris`, `Liberty`, `Aldas`, `Florina`, `Topaz`. Jeigu sodą prieš ligas keletą kartų tinkamu laiku nupurkšite, galite auginti `Popierinį`, `Persikinį`, `Avenarijų`, `Konfetnoje` (vasarinės obelys), `Auksį`, `Delikates`, `Beržininkų ananasą`, `Katja`, `Rudens dryžuotąjį`, `Summered`, `Paprastąjį antaninį` (rudeninės obelys), taip pat `šampion`, `Rubin`, `Alva`, `Antej`, `Arlet`, `Connel red`, `Bogatyr`, `Kulono renetą`, `Sinap Orlovskij`, `Redkroft`, `Rubinete`, `Lodel`, `Pilot`, `Pinova`, `Melrose`, `Telissare` (žieminės obelys). Jeigu planuojate auginti rauplėms jautrių veislių obelis - `Geneva Early`, `Jerseymac`, `Rubin` (Kazachija), `Orlovskoje polosatoje`, `Paulared`, `Slava peremožcam`, `Lobo`, `Norį`, `Ligol`, `Jonagold`, `Gloster`, jas reikia reguliariai purkšti nuo ligų. Tik tuomet galima tikėtis išauginti gražius ir skanius obuolius.
Kokio augumo vaismedžiai tinka jūsų sodui? Vaismedžiai su M.26, o ypač su žemaūgiais B.396, P 60, M.9, P 22 poskiepiais tinka tuomet, jeigu esatę tinkamai paruošę vietą ir žemę, o sodas aptvertas arba suplanuota kita apsauga nuo kiškių. Medeliams reikės palaikomųjų kuolų ar kitų atramų, juos reikės tinkamai ir laiku formuoti (iki 2-2,5 m aukščio, nedidelės apimties vainikais). Nelygu veislės ir poskiepio derinio augumas bei vainiko forma, juos galima sodinti tankiai – 0,5-1,5 m atstumu tarp augalų ir 3-4 m tarp tarp eilių. Jeigu sodinate vejoje gojeliais, atstumai tarp augalų turi būti didesni, kad prie vaismedžio galima būtų prieiti iš visų pusių.
Nerekomenduojama žemaūgį sodą sodinti vietoje seno obelų sodo, nes žemaūgiai vaismedžiai dėl dirvos gentinio nualinimo per silpnai augs, toks sodas skurs ir ves mažus obuolius. Jeigu naują sodą sodinsite vietoje senojo, rinkitės stipresnius, augesnius augumo vaismedžius, nes jie vis tiek augs šiek tiek silpniau. Tinka vaismedžiai su vidutinio augumo B.118, MM.106 ar pusiau žemaūgiais P 14, M.26 poskiepiais.
Jeigu norite šiek tiek didesnio - 2,5-2,8 m aukščio sodo, sodinkite obelis su vidutinio augumo B.118, MM.106 poskiepiais. Joms nereikės atraminių kuolų. Labai augių veislių vaismedžius galima sodinti su pusiau žemaūgiais P14, M.26 ir žemaūgiais B.396, P60, M.9 poskiepiais. Tokios obelys sodinamos kas 2-2,5 ar net 3 m tarp augalų ir 4-5 m tarp eilių. šie vidutinio augumo ar pusiau žemaūgiai vaismedžiai dažniausiai formuojami paprastos verpstės formos vainikais. Atraminiai kuolai naudojami tik tuomet, vaismedžiai jauni.
Veisiant sodą labai svarbu tinkamas vaismedžių išdėstymas. Pagal įstatymus vaismedžiai gali būti sodinami ne arčiau kaip 3 m nuo kaimyninio sklypo ribos. Biologiniu atžvilgiu geriau, kai vaismedžių eilės išdėstytos šiaurės-pietų kryptimi, tačiau sode vaismedžius geriausia sodinti ta kryptimi, iš kur jis bus dažniausiai stebimas. Sodas visada geriau atrodo žiūrint eilių kryptimi.
Mėgėjiškuose soduose obelis geriausia grupuoti pagal vaisių skynimo laiką. Jeigu naudosite chemines apsaugos priemones, nepamirškite, kad vasariniai obuoliai skinami, kai vėlyvų žieminių veislių vaismedžius kartais dar reikia purkšti.
Anksti skinamų vasarinių ar rudeninių veislių vaismedžius rekomenduojama sodinami toliau, mažiau matomoje sodo vietoje. Vėlyvų žieminių veislių vaismedžiai sodinami arčiau. Taip išdėstę, visą rudenį galėsite gėrėtis augančiais ir nokstančiais vaisiais. Vyšnias, trešnes ir slyvas taip pat galima sodinti tolimesnėje sodo vietoje prie vasarinių obelų, nes jos dekoratyvios trumpai. Derančios žieminės obelys gražiai atrodo beveik visą rudenį.
Kaip parinkti sodui tinkamą vietą?
Vaismedžių būklę, derlingumą ir ilgaamžiškumą lemia sodo vieta. Tinkamai parinkus sodui vietą, galima sumažinti neigiamą klimato veiksnių poveikį. Sodams veisti tinkamiausi sklypai su nedideliu nuolydžiu. Apačioje nuolydis turėtų būti atviras, kad nesitelktų šaltas oras.
Lygumos, kuriose vyrauja sunkesni dirvožemiai, dažnai būna per šlapios. Jose užsitęsia vaismedžių vegetacija, jie ne taip gerai subręsta, labiau nukenčia šaltą žiemą. Ypač pavojingos lomelės su telkšančiu vandeniu. Lygumose prasta oro apykaita - ilgiau neišsisklaido šaltas oras, laikosi rūkas. Dėl to vaismedžiai labiau serga.
Blogiausia vieta sodams yra slėniai, ypač uždari arba priaugę medžių bei krūmų. Juose telkiasi šaltesnis oras, žiemą sušąla vaismedžiai, pavasarį nušąla žiedai, tvyro rūkas. Kai rūkas ilgai neišsisklaido, greičiau plinta ligos. Slėniai sodams netinka. Jei neturite geresnės vietos sodui ir vaismedžius tenka sodinti slėnyje, sodinkite šalčiui ir ligoms atsparias veisles, skiepytas į ištvermingus vidutinio augumo ar net aukštaūgius poskiepius.
Sodo dirvožemis turi būti laidus vandeniui, negludus. Svarbios ne tik viršutinių sluoksnių savybės, bet ir podirvio. Pasitaiko, kad po sukultūrintu viršutiniu sluoksniu yra gludus dirvožemis. Sodui ypač kenkia, kai šis sluoksnis susiformavęs iš skirtingo dydžio dirvožemio dalelių. Tokios dirvos dažnai taip sutankėja, kad pro jas neprasiskverbia augalų šaknys.
Tinkamiausi sodams yra priesmėliai ant priemolių ir priemoliai. Purusis sluoksnis turėtų būti ne plonesnis kaip 1 m. Tokius dirvožemius turi būti nesunku kasti kastuvu. Obelys su augesniais poskiepiais neblogai auga ir molio dirvožemiuose, tačiau žemaūgiams ir pusiau žemaūgiams vaismedžiams jie tinka mažiau. Kai podirvyje yra gilusis smėlio arba žvyro sluoksnis, vaismedžiams gali pritrūkti drėgmės.
Obelys maisto medžagoms nereiklios. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute ištirta, kad obelys gerai auga, kai iki 40-50 cm dirvožemio sluoksnyje būna ne mažiau kaip 100 mg/kg fosforo (P2O5) ir 150-200 mg/kg kalio (K2O). Augalų mitybą veikia ir dirvožemio rūgštumas (pH). Obelims tinkamiausias pH 6-6,5.
Sodui skirtą sklypą reikia tinkamai paruošti - išlyginti žemės paviršių, kad lomelėse nesitelktų paviršinis vanduo, patręšti, pagerinti fizines savybes (pakalkinti, patręšti organinėmis trąšomis), išnaikinti piktžoles. Rūgščios dirvos kalkinamos 1-2 metai iki sodo įveisimo. Negalima kalkinti tręšiant mineralinėmis ir organinėmis trąšomis, nes galima patirti maisto medžiagų nuostolių. Obelims skirtus plotus siūloma kalkinti 100-500 g/m2 kalkinių trąšų (pagal CaO+MgO). Mažiausiai kalkinių trąšų reikia silpnai rūgščiose priemolio dirvose, daugiausiai – rūgščiuose moliuose ir priemoliuose. Trąšos išberiamos ant išlygintos dirvos, paskui dirva suariama arba perkasama bent 25 cm gyliu.
Vaismedžiai maisto medžiagoms nereiklūs, bet prastesnius dirvožemius prieš sodo įveisimą rekomenduojama patręšti 50-150 g/m2 paprastojo superfosfato ir 20-50 g/m2 kalio chlorido. Lengvuose dirvožemiuose neretai trūksta magnio. Tuomet tręšiama magnio turinčiomis trąšomis, pavyzdžiui, kalio magnezija. Jeigu dirva buvo pakalkinta magnio turinčiomis kalkinėmis trąšomis, magnio trąšų naudoti nereikia. Sodo dirvai tręšti galima naudoti ir kitas trąšas.
Lengvesni dirvožemiai sugeria mažiau mitybinių elementų, todėl jie tręšiami mažesnėmis kalio ir magnio trąšų normomis (nurodyto intervalo mažiausioji riba). Gausiau patręšus, nemažai maisto medžiagų vanduo išplauna į gilesnius dirvožemio sluoksnius, ir augalai jų nepasisavina. Lengvi dirvožemiai tręšiami po mažiau, bet dažniau.
Rekomenduojama įterpti ne tik mineralinių, bet ir organinių trąšų. Tinka mėšlas ( 6-8 kg/m2). Vietoje mėšlo galima auginti ir užarti žaliąjai trąšai skirtus augalus (vikių ir avižų mišinį, baltąsias garstyčias, rapsus). Jie ne tik papildo dirvą maisto medžiagomis, bet ir pagerina jos fizines savybes (struktūrą, vandens laidumą bei imlumą). Su mėšlu į dirvą patenka daug piktžolių, todėl juo tręšiama anksčiau, kad užtektų laiko joms sunaikinti. Pastaruoju metu vaismedžiai sodinami palyginti tankiai, todėl rekomenduojama patręšti ne tik vaismedžių sodinimo vietas, bet visą sodui skirtą sklypą.
Piktžolės naikinamos dirbant dirvą ir herbicidais. Jeigu piktžolės naikinamos prie sodo įveisimą ir sklype daugiau nieko vertinga neauga, galima naudoti raundapą ar kitą sisteminį herbicidą, kurio veiklioji medžiaga yra glifosatas. Raundapo į 10 l purkštuvą pilama 150-200 ml. Arui nupurkšti sunaudojama apie 2-4 l vandens.
Informaciją parengė dr. Nobertas Uselis, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodininkystės technologijų skyriaus vedėjas dr. Juozas Lanauskas ir Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto vyr. mokslo darbuotojas.
