Būdai, kaip apsaugoti rožes nuo kenkėjų

Auginantys rožes ir kitas gėles, dažnai susiduria ne tik su maloniais potyriais, bet ir su kenkėjų keliamais išbandymais. Per šiuos kelerius metus sodo ekosistemoje įvyko labai įdomūs pokyčiai: sode atsirado gerokai daugiau ir įvairesnių vabzdžių. Bene akivaizdžiausias skirtumas – gerokai padaugėjo visokiausių kamanių ir pavienių laukinių bičių, intensyviai lankančių rožių žiedus. Kai kurie iš vabzdžių – rožių kenkėjai, o kai kurie – naudingi rožėms. Keletą iš jų, kuriuos šiandien pavyko nufotografuoti, čia ir pristatysiu.

Amarai

Štai vaizdas, kurį pamatę rožių augintojai griebiasi už širdies (arba purkštuvo, nelygu kas arčiau). Jei auginate pirmąsias savo rožes ar apie jas dar tik svajojate – susipažinkite: šie baisūs žali (ar rožiniai) padarai, bandantys suryti jūsų mylimus augalus, yra amarai – bene labiausiai paplitę rožių kenkėjai. Jie taip plačiai paplitę ir tokie dažni, jog galite neabejoti – net jei ką tik įsigijote vos keletą rožių, anksčiau ar vėliau ant jų rasite ir šiuos neprašytus svečius.

Rožes „ėda“ keletas amarų rūšių, kurie skiriasi savo atspalviu ar kitais sunkiai plika akimi matomais požymiais, tačiau visi jie rožėms kenkia vienodai – siurbia jaunų ūglių sultis. Pas mus dažniausiai pasitaiko didysis rausvasis amaras (Macrosiphum rosae L.).

Amarų biologija yra išskirtinė. Rožių augintojams bene svarbiausia savybė yra ta, kad šiltuoju metų laiku amarai nededa kiaušinių, o veda jau judančias lervas. Be to, geba daugintis net ir galutinai nesubrendę individai. Dėl to amarai labai greitai dauginasi ir greitai sudaro gausias kolonijas. Vasaros pradžioje pasirodo sparnuoti individai, kurie skraido ir ieško naujų augalų, taip suteikdami pradžią naujoms kolonijoms. Rudenį amarai prie augalų pumpurų ir žemėje deda kiaušinius, kurie ir žiemoja.

Be to, kad siurbia augalų sultis, amarai taip pat gali ir pernešti kai kurias virusines augalų ligas, jie išskiria lipnias, cukraus turinčias išskyras (lipčių), kurios aplimpa rožių lapus. Esant dideliems amarų kiekiams amarų lipčiaus susidaro daug ir ant jo gali apsigyventi tamsūs pelėsiai. Lipčius vilioja skruzdėles. Jei kenkėjų itin daug – deformuojasi jaunų ūglių lapai ir žiedai, gali nukristi dar neišsiskleidę pumpurai.

Kaip kariauti? Jei augalų nedaug – labai efektyviai amarus galima kontroliuoti su paprasčiausia vandens srove – iš laistymo žarnos pilama vandens srove nublokšite amarus tolyn nuo rožių. Amarai – specifiniai kenkėjai ir maitinasi tik jiems tinkamais augalais, o atsidūrę ant kitų augalų badauja. Tik nedaugelis jų ras kelią atgal ant rožių. Amarai – gležni padarai. Juos efektyviai veikia labai įvairios priemonės – nuo tabako užpiltinės ar žaliojo muilo iki bet kokių cheminių insekticidų. Tačiau prieš griebdamiesi purkštuvo perskaitykite šį straipsnį iki galo.

Skruzdėlės

Skruzdėlės – nors šie vabzdžiai ir galabija visokius vikšrelius – jie globoja amarus. Sode aptinkamos įvairios skruzdėlių rūšys. Daugelis iš jų maitinasi amarų išskiriamu lipčiumi, todėl amarus saugo ir globoja. Žemėje rausiami skruzdėlynai kenkia rožių šaknims. Jei toks skruzdėlynas įsimeta į vazoną (konteinerį), kur pasodinta rožėaugalas skursta ir gali žūti nuo išdžiūvimo. Žemėje augančioms ir jau įsitvirtinusioms rožėms tiesioginės žalos skruzdėlės nedaro, tačiau jos aktyviai platina amarus – juos perneša nuo vienos šakos ant kitos. Manoma, kad skruzdėlės kai kuriems amarams padeda peržiemoti. Vienareikšmiškai pasakyti, kad skruzdės yra tik kenkiantys vabzdžiai – negalima. Jie naikina tokius rožių kenkėjus kaip pjūklelių lervos, kurios turi nedaug kitų natūralių priešų.

Kaip kariauti? Kadangi skruzdėlių veikla sode yra ne tik žalinga, bet šiek tiek ir naudinga – verta pasvarstyti ar su jomis iš viso verta kariauti. Tačiau jei skruzdėlių daug ar jos daro akivaizdžią žalą – reikia imtis priemonių. Įprasti insekticidai skruzdėlių praktiškai neveikia, tačiau yra nemažai specifinių preparatų (boro rūgšties pagrindu), kurie tinkamai naudojami veikia tik skruzdėles. Šių preparatų gausu visose ūkinėse parduotuvėse. Tačiau kontroliuokite, kad preparatas nepatektų į dirvožemį ir nesiliestų su augalais, nes kartu su skruzdėlėmis pakenksite ir rožėms.

Pjūkleliai

Tai labai įvairi augalų kenkėjų grupė. Suaugę vabzdžiai atrodo panašiai. Tai įvairaus dydžio, dažniausiai nedideli vabzdžiai, panašūs į vapsvas ir didelės žalos rožėms nedaro, tačiau jų lervos priklausomai nuo vabzdžio rūšies skiriasi ir kenkia įvairiems laukiniams ir kultūriniams augalams. Pjūkleliai bene labiausiai paplitę rožių kenkėjai po amarų, tačiau už amarus jie daro žymiai didesnę žalą. Pjūklelių suaugėliai skraido gegužės antroje pusėje ar birželio pradžioje ir ant augalų ar į juos deda kiaušinius, o išsiritę lervos aktyviai maitinasi ir žaloja augalus. Kai kurie pjūkleliai dėdami kiaušinius į padarytą žaizdą išskiria specialių medžiagų, dėl ko jauni lapai ar ištisi stiebai deformuojasi ir susisuka į vamzdelius, taip apsaugodami jaunas pjūklelio lervas, kurios netrukdomai maitinasi vamzdelio viduje.

Mūsų platumose rožėms kenkia daugiau nei 10 pjūkleliais vadinamų vabzdžių rūšių, čia nufotografuoti tik keletas iš jų.

Rožių stiebų kenkėjai - Ardis brunniventris Hartig ir Cladardis elongatula Klug

Abiejų šių pjūklelio rūšių pažeidimai yra identiški: staiga pradeda vysti jaunų ūglių viršūnėlės (ne visas ūglys, bet tik jo viršūnė, kiti žemiau esantys lapai nevysta). Vėliau viršūnė išlinksta kabliu ir džiūdama pajuoduoja. Pažeidžiama 5-10 cm stiebo dalis. Nuskynus tokią viršūnę stiebe pamatome ertmę – pažeista stiebo dalis tuščiavidurė, lyg šiaudas. Jei pažeidimą pastebėjome pakankamai anksti – ertmės dugne rasime ir patį kenkėją. Jei pavėlavote – kenkėjo viduje jau neberasite – jis prasigraužęs stiebą nukrenta į dirvą ir ten lėliukės stadijoje laukia kito pavasario.

Nuskynus pajuodusią stiebo dalį matoma lervos palikta ertmė

Gera žinia rožių augintojams yra ta, kad šie kenkėjai yra labai sezoniški – padarę savo juodą darbą kenkėjai nebepasirodo iki kito pavasario. Pažeisti augalai atauga ir žydi, tik pirmoji (paprastai gausiausia) žydėjimo banga būna sumažinta, tačiau ji persikelia į vėlesnį žydėjimą. Pažeisti augalai kiek gausiau žydi vasaros viduryje. Tačiau, jei auginate vieną kart per sezoną žydinčias rožių veisles – žydėjimas bus mažu mažiausiai apgadintas. Jei kenkėjų itin daug – žiedų gali tekti laukti iki kitų metų.

Stiebo skerspjūvyje žemiau randame ir patį kenkėją

Kaip kariauti? Pažeistus stiebus reikia kuo skubiau nukirpti iki sveikos stiebo vietos (iki pilnavidurės jo vietos) ir sunaikinti jame esančią lervą. Paprasčiausia tai padaryti – nukirptus stiebus sudeginti ar juos gerai sutrinti. Neleiskite, kad lerva patektų į dirvožemį ir taptų lėliuke ir taip pasaugosite kitų metų pirmuosius žiedus. Jei naudojate chemines priemones – gegužės antroje pusėje purkškite sisteminiu insekticidu ir purškimą pakartokite po dviejų savaičių.

Endelomyia aethiops Fabricius

Vabzdžio lervos primena mažus šliužus, pusiau skaidrius, gleivėtus. Lervos intensyviai maitinasi apatinėje rožių lapų pusėje, lapo nepergraužia kiaurai, bet palieka viršutinę kietą odelę. Ilgainiui iš lapų lieka tik skeletas. Panašiai lapus išėda ir vyšninis gleivėtasis pjūklelis (Caliroa cerasi L.), tik jo lervos tamsios spalvos, primenančios mažą dėlę.

Kaip kovoti: naikinti rankomis, arba naudoti pesticidus.

Blennocampa phyllocolpa Viitsaari et Vikber

Šio pjūklelio patelės, dėdamos į rožių lapus kiaušinius, pažeidžia jaunų rožių lapų centrinę gyslą taip, kad lapai toliau augdami deformuojasi ir susisuka į vamzdelius. Išsiritę lervos yra dalinai apsaugotos. Tokio tipo lapų pažeidimai bent jau pas mus retai pasitaiko ir yra negausūs.

Kaip kovoti: nuskinti pažeistus lapus ir juos sunaikinti.

Grambuoliai

Tai gana stambūs vabalai. Rožėms kenkia ir suaugę vabzdžiai ir jų lervos, kurios kelerius metus (vystymosi trukmė priklauso nuo rūšies) gyvena dirvožemyje ir graužia viską pakeliui. Tai nėra specifiniai rožių kenkėjai – jie ėda daugelio augalų šaknis, tačiau jei grambuolių lervų daug, jos gali ne visiškai įsitvirtinusį rožės krūmą visiškai pribaigti per keletą dienų.

Paprastasis grambuolys (lot. Melolontha melolontha) – neretai vadinamas karkvabaliu yra vienas stambiausių šios grupės vabalų (yra ir stambesnių, tačiau Lietuvoje jie labai reti) šiuo metu suaugę vabzdžiai jau neskraido, todėl suaugę vabalai rožėms kenkia mažai. Tačiau jų lervos itin stambios ir rajos, maitinasi augalų šaknimis. Kartu su paprastuoju kurkliu (Gryllotalpa gryllotalpa) yra vieni baisiausių visų sodo augalų šaknų kenkėjų.

Šiuo metu pirmuosius rožių žiedus gadina Grikinukas (sodinis grambuoliukas) (Phyllopertha horticola) ir Paprastasis auksavabalis arba bronzinukas (Cetonia aurata L.) ir dar keletas giminingų vabalų, tačiau kai kurie jų reti, tai neverta ir minėti. Vasarai įpusėjus žiedus pradės gadinti kita panaši rūšis - Vasarinis grambuoliukas (Amphimallon solstitiale)

Nuo grambuoliukų ir auksavabalio daugiausia kenčia ankstyviausių veislių rožių žiedai. Vabalai kartais paskanauja ir jaunus lapus. Labiausiai mėgsta šviesių atspalvių žiedus. Jei vabalų daug – kai kurių veislių žiedus jie gali visai sugadinti.

Gera žinia yra ta, kad šie vabalai aptinkami nevienodai gausiai: bronzinukų yra gausiau prie šlapių vietų ir pelkių, kur gausu jiems maitintis tinkamų augalų, o į stambesnes gyvenvietes jie užsuka kur kas rečiau.

Kaip kovoti? Su grambuolių lervomis kovos priemonių praktiškai nėra. Jei kasant duobes ar dirbant žemę pastebėsite stambias baltas lanku išsirietusias „riebias kirmėles“ – jas sunaikinkite. Augalus pasodinus galime tik tikėtis šių kenkėjų geros valios. Žiedų kenkėjus (bronzinukus ir grambuoliukus) galime rinkti rankomis ir naikinti. Sisteminiai insekticidai prieš juos neefektyvūs, nes dideliam vabalui reikia didelės chemikalo dozės, kurią jis gautų tik suėdęs ne vieną žiedą. Kontaktiniai insekticidai juos veikia, tačiau ant kiekvieno vabalo reiktų užpurkšti individualiai. Šie vabalai gali nuskristi gana didelius atstumus, todėl jau kitą dieną atsiras naujų.

Galima bandyti naudoti biologinius preparatus, tokius kaip „Bacilon“ (Bacillus thuringiensis bakterijos pagrindu paruoštas preparatas), nuo kurio, anot platintojų, lapus ėdantiems vabzdžiams „suskausta ir ima pūsti pilvuką“, tačiau mano galva – šiuo atveju reikia save tiesiog įtikinti, kad pvz., bronzinukai yra labai gražūs ir rožių pasodinti tiek, kad žiedų užtektų ir jiems ir žmonėms.

Kiti vabalai

Spragšiai – gana didelė vabalų gentis. Suaugę vabalai augalams beveik nekenkia, tačiau jų lervos gyvena dirvožemyje ir ėda augalų šaknis. Kažkokių labai efektyvių kovos priemonių, tinkamų rožių augintojams nėra, tačiau neteko girdėti, jog būtent šie vabalai padarytų itin didelę žalą rožėms.

Straubliukai – didelė augalus kenkiančių vabalų grupė, tarp kurių yra ir dažniau rožes aplankančių kenkėjų. Bene didžiausią iš visų straubliukų žalą rožėms daro avietinis žiedgraužis (Anthonomus rubi) – pavasarį vabalai maitinasi jaunais lapais, išgrauždami juose skyles, vėliau kenkia rožių pumpurams. Vabalai kiaušinėlius deda į žiedpumpurius. Padėjusi kiaušinėlį, patelė pagraužia žiedkotį, ir po kurio laiko žiedpumpuris nukrenta ant žemės. Tokiame žiedpumpuryje iš kiaušinėlio išsirita lerva. Vėliau dirvoje lerva virsta lėliuke, vasaros antroje pusėje iš lėliukių išsirita vabalai, kurie maitinasi rožių, žemuogių, aviečių ir kt. augalų lapais. Po to vabalai pereina į žiemojimo vietas.

Rožinė cikadėlė (Typhlocyba rosae L.)

Daugeliui Rosaceae šeimos augalų kenkiantis vabzdys. Augalams kenkia tiek suaugę vabzdžiai, tiek ir jų lervos. Vabzdžiai gyvena apatinėje lapo pusėje ir yra labai judrūs, gerai šokinėja. Čiulpia augalo sultis. Pažeistose vietose viršutinėje lapo pusėje atsiranda keleto mm skersmens balta dėmė. Jei kenkėjų daug – dėmelės susilieja ir susidaro balkšvos dėmės, kurios vėliau gali paruduoti. Suaugę vabzdžiai turi sparnelius ir yra kiek panašūs į baltasparnius.

Kaip kovoti: pas mus rožyne šie kenkėjai nebūna labai gausūs, nors pažeidimų galima aptikti įvairiose kolekcijos vietose. Jei kenkėjų nedaug, galima surinkti ir sunaikinti lapus su kenkėjais, ar apvertus lapą surasti pačius vabzdžius. Vis tik teko matyti atvejų (dažniausiai – miestuose, karštose vietose, prie asfaltuotų kelių, betoninių sienų ir pan.), kai augalai buvo labai apnikti šio vabzdžio. Labai apniktus augalus reikėtų purkšti insekticidais.

Drugeliai

Suaugę drugeliai augalams žalos nedaro – atvirkščiai, nemaža dalis jų yra sodo puošmena. Tačiau drugelių lervos – vikšrai maitinasi augalais.

Kai kurių genčių drugelių vikšrai maitinasi ir rožių lapais. Bene daugiausiai žalos rožėms pridaro lapsukiai – smulkūs naktiniai kandis primenantys vabzdžiai. Jų vikšrai susuka jaunų rožių stiebų viršūnes ir juos suklijuoja voratinkliniais siūlais. Tokio susukto darinio viduje slepiasi vikšras, kuris maitinasi viduje esančia viršūne, o naktimis išlindęs iš savo būsto apgraužia ir aplinkinius lapus. Vėliau vikšras tarp suklijuotų lapų virsta lėliuke.

Kaip kovoti? Lapsukių susuktas rožių viršūnes ištiesinkite rankomis ir sunaikinkite jame esantį vikšrą. Kitų drugelių vikšrai pasitaiko rečiau. Jei tokį aptikote – Jums spręsti ką su juo daryti. Vis tik jei aptikote kokį nors nematytą vikšrą – neskubėkite jo sunaikinti. Galbūt iš jo išsiris graži peteliškė.

Jei kenkėjų itin daug – naudokite sisteminius ar kontaktinius insekticidus.

Strėliukės vikšras

Kaip kovoti? Lapsukių susuktas rožių viršūnes ištiesinkite rankomis ir sunaikinkite jame esantį vikšrą. Kitų drugelių vikšrai pasitaiko rečiau. Jei tokį aptikote – Jums spręsti ką su juo daryti. Vis tik jei aptikote kokį nors nematytą vikšrą – neskubėkite jo sunaikinti. Galbūt iš jo išsiris graži peteliškė. Jei kenkėjų itin daug – naudokite sisteminius ar kontaktinius insekticidus.

Naudingi vabzdžiai

Šio vabalo pristatinėti tikriausiai niekam nereikia – septyntaškę boružę (Coccinella septempunctata) pažįsta net ir vaikai. Bet boružių ir joms artimų vabalų yra įvairių. Pas mus sode darbuojasi bent 4 rūšių boružės (tikriausiai ir daugiau, labai neieškojau). Šie vabzdžiai ėda amarus, tačiau jų lervos yra tikros rajūnės.

Teko stebėti stipriai padidintą sceną, kaip boružės lerva ėda amarus: vos per kelias minutes amaras buvo iščiulptas, o boružės lerva numetusi tuščią vis dar krutančiais ūsais „nuograužą“, nulėkė ieškoti naujos aukos. Jei ant krūmo, kuriame darbuojasi boružės lervos, staiga „baigiasi“ amarai – jos užkanda ir smulkesniais vikšrais ar pjūklelių lervomis.

Skorpionmusė (Panorpa communis) maitinasi negyvais vabzdžiais, aktyviai puola ir ėda kitus vabzdžius. Dažniausiai – augalų kenkėjų lervas.

Vyčiai – įvairi vabzdžių grupė, parazituojanti kitus vabzdžius. Vyčio patelė per savo „geluonį“ į pasirinktą auką padeda kiaušinėlius. Priklausomai nuo rūšies vyčiai parazituoja arba vikšrus arba amarus. Parazituojamas vabzdys apmiršta ir tampa mumija, o jo viduje vystosi vyčio lervos. Iš tokio vikšro ar amaro išsirita ne tai, kas priklauso, bet nauji vyčiai, kurie ieško naujų aukų.

Dar neaprašyta liko daug svarbių naudingų sodo vabzdžių, tokių kaip auksaakės, plėšriosios blakės, plėšrios erkutės, žiedmusės, laumžirgiai plėšriosios musės ir kiti vabzdžiai. Visi jie minta sodo kenkėjais, o vikšrus lesa paukščiai, tačiau apie tai plačiau kituose straipsniuose.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis