Įdomu: saldainiai, kurie auga ant medžio

Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama augalams, kurie vertingi savo chemine sudėtimi bei gydomosiomis savybėmis. Lietuvos sodininkystėje itin reikšmingos 2 aktinidijų rūšys: margalapė ir smailialapė, pasižyminčios skaniais ir ypač vitamino C turinčiais vaisiais. Aktinijos tuo pačiu ir dekoratyvūs augalai. Nuskynus anksčiau derančių margalapių aktinidijų uogas, rugsėjo pabaigoje – spalio mėnesį mėgaujamės smailialapių aktinidijų nokstančiais saldžiarūgščiais vaisiais.

Sodo retų augalų augintojas Jonas Matelis, jau 30 metų auginantis ir dauginantis aktinidijas, sutiko patirtimi pasidalinti su skaitytojais apie aktinidijų vertę, auginimą ir dauginimą.


Aktinidija (Actinidia Lindl.) priklauso aktinidinių (Actinidiacea) šeimai, aktinidijų (Actinidia) genčiai. Tai sumedėję vijokliniai, iki 8–10 m aukščio, dvinamiai (kryžmadulkiai) augalai (lianos), kilę iš Pietryčių Azijos tropinių miškų. Jų būna ir moteriškos, ir vyriškos giminės. Taigi norint, kad šie augalai derėtų, būtina pasisodinti ir vienų, ir kitų. Dabartiniu metu paplitusios tiek Šiaurės, tiek ir Pietų pusrutulyje, tačiau jų papilitimą riboja klimato sąlygos. Europoje pradėtos auginti XIX a. pradžioje, o Lietuvoje dekoratyviniuose želdynuose auginamos jau per šimtą metų. Gentyje yra 36 rūšys. Sodininkystei svarbios kininės, margalapės, smailialapės aktinidijų rūšys. Lietuvos vėsiam klimatui tinkamiausios: margalapė ir smailialapė aktinidijos.


Vertingos uogos. Pasak Jono Matelio, aktinidijos yra kilusios iš Tolimųjų Rytų. Vietiniai gyventojai jų uogas nuo seno naudoja ne tik maistui, bet ir gydymui. Vaisiuose yra daug organizmui reikalingų medžiagų: organinių rūgščių, pektino, karotino, vitaminų C, E, cukraus, kuris ir nulemia uogų skonį – jos saldžios arba saldžiarūgštės su švelniu ananasiniu aromatu. Pagal vitamino C kiekį aktinidijos, kaip jau minėta, pralenkia kitus augalus. Užtenka kasdien suvalgyti po 3-5 žalias, šaldytas arba džiovintas uogas, ir organizmas apsirūpina reikiamu ju kiekiu. Jų vaisiuose esantys vitaminai padidina atsparumą infekcinėms ligoms, gerina raumenų tonusą, apsaugo nuo aterosklerozės ir kitų širdies bei kraujagyslių sistemos ligų.


Asmeninio albumo nuotr.


Kuo panašios ir kuo skiriasi margalapė ir smailialapė aktinidijos?


Šalčiui atspariausia yra margalapė aktinidija. Ji pakenčia didesnį kaip – 30 laipsnių šaltį. Pakankamai ištverminga ir smailialapė (- 28-30 laipsnių). Aktinidijų žiedai nenukenčia nuo pavasarinių šalnų, nes jos žydi vėlai – birželio mėnesį, kai šalnų pavojus jau būna praėjęs. Anot sodininko, pagal vitamino C kiekį margalapės aktinidijos vaisiai neturi sau lygių. Tačiau uogų dydžiu, derlingumu ją pralenkia smailialapė aktinidija. Jos vaisiai sunoksta rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje, vėliau nei margalapės, tačiau nenubyra nuo krūmo kaip pastarosios.


Smailialapės aktinidijos pradeda derėti 4-5 auginimo metais po sodinimo, o margalapės – dar anksčiau.

Be to, aktinidijos kaip dekoratyvūs vijokliniai augalai, gali būti naudojamos pavėsinėms, arkoms, balkonams apželdinti. Margalapė aktinidija sugeba apsivyti iki 6 m aukščio atramą, o smailioji – dar aukštesnę. Didelis privalumas ir tas, kad jos gali augti net užpavėsintose sodo vietose, kur, trūkstant šviesos, skursta kiti augalai. Iš vijoklinių augalų tik aktinidijos tinka apželdinti šiaurinei namo pusei.


Asmeninio albumo nuotr.


Margalapė aktinidija


Margalapė aktinidija (Actinidia kolomikta (Rupr.) Maxim.) – tai krūmas arba liana 5-7 m ilgio, plonais, iki 2-5 cm skersmens stiebais. Savaime paplitusi Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje, Tolimuosiuose Rytuose , ypač Usurijos taigoje ir pietų Sachaline. Tolimuosiuose Rytuose aktinidijos vadinamos kišmiš arba amūriniu agrastu. Margalapės aktinidijos uogos sunoksta praėjus maždaug 60 dienų po žydėjimo, liepos pabaigoje iki rugsėjo vidurio. Vienas krūmas gali užauginti kelis kilogramus uogų. Nokdamos patamsėja, suminkštėja ir pasidaro malonaus saldžiarūgščio skonio. Pernokusios ima byrėti. Noksta ne vienu metu. Todėl uogas, skirtas perdirbimui, reikia skinti nepilnai sunokusias, kuomet vaisiuose yra didžiausias vitamino C kiekis.


Smailialapė aktinidija


Smailialapė aktinidija (A. arguta Siebold et Zucc.). Tai labai augūs dekoratyviniai vijokliai (lianos), kurių stiebai užauga iki 30 m ilgio ir iki 10 cm storio, su plonomis, ilgomis šakomis. Savaime paplitusi Južno – Sachalinsko krašte Tolimuosiuose Rytuose. Lapai tankūs, žali, blizgantys, beveik odiški. Jauni stiebai pilki, senstančių žievė suskeldėja ir supleišėja. Žiedai vienalyčiai, iki 2 cm skersmens, žalsvai baltos spalvos, silpno aromato, susitelkę po 3 ir daugiau. Žydi birželį ir liepą. Žiedus lanko bitės, juose randa nektaro ir žiedadulkių. Vaisiai – uogos stambios, cilindriškos, kartais rutuliškos, apie 2,5 cm ilgio ir 1,5 cm pločio. Jų vaisių skonis panašus į kivių, tik išorė neplaukuota. Kultūrinių veislių sveria 4-6 g. Išsirpusios kvapios, labai saldžios. Uogų spalva žalsvai geltona, aromatas panašus į ananasų.


Jose yra 12,2 proc. cukrų ir 2,6 proc. organinių rūgščių. Uogos skoniu ir derlingumu pranoksta margalapę aktinidiją, be to, jos išsirpsta labiau vienu metu. Prinokusios uogos nenubyra, todėl lengva sudoroti derlių. Smailialapių aktinidijų uogos dažnai vadinamos saldainiais, augančiais ant medžio. Jas mėgsta daugelis dėl gero skonio. Uogos skinamos rugsėjo antroje pusėje – spalio pradžioje. Nuskynus nesunokusius vaisius, juos galima išlaikyti vėsioje patalpoje virš mėnesio. Augalai pradeda derėti 4-5 metais po sodinimo. Smailialapė aktinidija žiemą yra jautresnė už margalapę, tačiau vyresni negu trejų metų augalai žiemoja neblogai, ištveria žiemą (-28-30 laipsnių šalčio). Jas patartina auginti šiltesnėse užuovėjose, prie namo.


Asmeninio albumo nuotr.


Veislės. Pasak J. Matelio, Lietuvoje auginamos ir platinamos Kijevo Botanikos sode sukurtos veislės: ‘Kiivska krupnoplidna‘, ‘Figurna‘,‘Sentiabrska‘, ‘Purpurova sadova‘,‘Kiivska hibridna‘. Jų vaisiai žymiai didesni nei rūšinių augalų.


‘Kiivska krupnoplidna‘ – dvinamis augalas. Moteriški žiedai balti, itin dideli. Uogos stambios, sveria iki 18-25 g. Minkštimas šviesiai žalias, turi stiprų ananasų skonį. Iš vieno augalo surenkama 16-20 kg uogų.

‘Figurna‘ – stambiomis, kūgiškomis, 10-12 g svorio uogomis šviesiai žaliu minkštimu. Vieno augalo derlingumas 12-16 kg.


Auginimas ir priežiūra


Vieta. Nors aktinidijos savo gimtinėje auga paunksnėje apsivijusios aukštų medžių kamienus ir gauna tik išsklaidytą, tačiau gausiau dera augdamos saulėtoje šiltoje vietoje, apsaugotoje nuo vėjų. Tinkamiausi purūs, derlingi, turtingi humusu, laidūs, giliai suarti ir perpuvusiu mėšlu patręšti (30-40 t/ha) priemoliai arba priesmėliai. Pageidautina neutrali arba silpnai rūgšti dirvožemio reakcija. Joms netinka lengvos, greitai džiūstančios smėlio, taip pat ir sunkios molio dirvos, kuriose ilgai užsistovi vanduo. Netoli esantis miškas ar specialiai užsodinta užuovėjinė juosta, vandens telkinys ar upelis padėtų susidaryti palankiam mikroklimatui.


Asmeninio albumo nuotr.


Sodinimas. Sodinti aktinidijas galima tiek rudenį, tiek pavasarį. Sodinama pavasarį kuo anksčiau, kad iki vegetacijos pradžios spėtų įsišaknyti. Iš anksto prieš sodinimą dirva suariama 25-30 cm gyliu. Jų sodinimui iškasamos 0,5x 0,5x 0,5 m duobės. Jei dirva sunkesnė, į duobės dugną pripilamas 10 cm skaldos, nerišlaus žvyro arba rupaus smėlio sluoksnis, netgi plytų duženų ir pan. Jei sodinama drėgnoje vietoje, prieš sodinimą supilamas 20-30 cm kalnelis ir rekomenduojamas drenuojamas sluoksnis. Margalapės aktinidijos sodinamos 1,5-2 m, o smilialapės – 2,2,5 m atstumais eilėje ir 3-4 m tarp eilių. Sodybose auginamas aktinijas galima sodinti 0,5-1 m atstumu nuo pastato sienos. Pietinėje namo pusėje augalus reikėtų sodinti toliau nuo sienos, kad jų neperkaitintų saulė.


Būtini ir vyriški augalai. Sodinimo schemoje turi būti numatomos ir vyriškų augalų vietos. Moteriškų aktinidijų žiedai savomis žiedadulkėmis beveik neapsidulkina (užmezga vos 2-3 proc.), o jei ir apsivaisina, tai dažniausiai išaugina blogai išsivysčiusias uogas. Todėl aktinidyne būtini vyriški augalai visoms šiuo metu žinomoms veislėms. Vyriškus augalus reikia išdėstyti taip, kad iki kiekvieno moteriško augalo būtų ne didesnis kaip 10 m atstumas.


Reikalingos atramos. Antrais auginimo metais išilgai eilių kas 4-5 m iki 0,5-0,7 m gylio įkalami 2,5 m aukščio plieninio vamzdžio 60-80 mm skersmens stulpeliai, prie jų tvirtinamos įtemptos vielos (špaleriai) 0,6 ir 1,2 bei 1,8 m aukštyje. Viela turėtų būti cinkuotu paviršiumi, bent 3 mm skersmens. Nedengta plieninė viela ilgainiui aprūdija ir, vėjui judinant aktinidijas, pjauna jų šakas savo gruoblėtu, šiurkščiu paviršiumi. Sužeidimų vietoje šakos neretai nulūžta. Galiniai vertikalūs stulpeliai turi turėti įstrižą atramą, kad įtemptos vielos, o vėliau ir nuolat didėjanti aktinidijų šakų apkrova neišlenktų stulpų į vidų ir neleistų atsipalaiduoti vieloms. Tarpueiliuose patartina įveisti daugiametį žolyną. Prie pastato atramas ir špalierus reikia tvrtinti ne arčiau kaip 10 cm nuo sienos. Pietinėje namo pusėje augalus reikėtų sodinti toliau nuo sienos, kad jų neperkaitintų saulė.


Asmeninio albumo nuotr.


Augalų priežiūra


Margalapių aktinidijų priežiūra šiek tiek sudėtingesnė tol, kol augalai yra jauni. Jei augalai pasodinti eilėmis, aplink juos reikia nuolat ravėti. Paprastai ravima rankomis, kauptuku kaupiama labai atsargiai, nes aktinidijų šaknys išsidėsčiusios paviršiuje. Kai augalai suauga, piktžolių sumažėja savaime, nes jos atsiduria pavėsyje. Tarpueiliai paprastai šienaujami.


Mulčiavimas. Augalai mulčuojami nupjauta žole, perpuvusiu mėšlu, šiaudais, smulkinta medžio žieve, durpėmis, agroplėvele.


Tręšimas. Aktinidijų šaknys yra labai jautrios trąšoms, todėl būtina parinkti tikslias jų normas pagal elementų kiekį lapuose ir dirvožemyje. Ypač svarbu nepertręšti azoto trąšomis, kurios skatina ūglių augimą, ir jie prieš žiemą nebesumedėja. Rekomenduojama tręšti pavasarį kompleksinėmis trąšomis (N:P:K 1:0,5:1,2). Vienam augalui išbarstoma 50-60 g trąšos.


Genėjimas. Aktinidijos genimos 2 kartus per metus: ramybės laikotarpiu ir vasarą. Genėti galima pradėti lapams nukritus ir tęsti iki vasario mėnesio. Svarbu, kad žaizdos iki vegetacijos atsinaujinimo spėtų apdžiūti ir pavasarį „neverktų“.


Augalų apsauga nuo ligų ir kenkėjų. Aktinidijos turi dar vieną išskirtinę savybę – tarp sodo augalų išsiskiria atsparumu ligoms ir kenkėjams. Tai rodo, kad šis augalas tinkamas ekologinei sodininkystei, nes visai nesudėtinga užauginti uogų derlių nenaudojant pesticidų.


Asmeninio albumo nuotr.


Dauginimas


Aktinidijos gerai dauginasi įvairiais vegetatyvinio dauginimo būdais: horizontaliomis atlankomis, žaliaisiais ir sumedėjusiais auginiais, skiepijant, ir sėklomis. Aktinidijos sėklomis dauginasi lengvai, tačiau sėjinukai neišlaiko motininio krūmo savybių. Be to, augalo lytis sužinoma tik po kelerių metų, jam pradėjus žydėti.


Atlankomis. „Pats paprasčiausias – dauginimas horizontaliomis atlankomis, - sako sodininkas J. Matelis. - Pavasarį reikia prilenkti ir apkasti keletą suaugusio krūmo pirmamečių stiebų, paliekant kyšoti tik jų viršūnes. Iki rudens drėgnoje dirvoje esantys stiebai įsišaknija ir gali būti atskirti nuo motininio augalo“.


Anot sodininko, galima prilenkto stiebo iš karto neapkasti, o palaukti, kol jis sužels. Pirmą kartą apkaupiama arba užpilama kompostu, durpėmis, kai ūgliai užauga 15 cm aukščio. Jiems augant tai reikia pakartoti keletą kartų, kad susidarytų 20-30 cm aukščio kaupas. Per visą vegetaciją prižiūrima, kad dirva būtų drėgna. Rudenį stiebas atkaupiamas ir sukarpomas į keletą dalių – naujų krūmelių.


Dauginimas žaliaisiais auginiais. „Norint užsiauginti didesnį augalų kiekį, dauginama žaliaisiais arba sumedėjusiais auginiais, - pataria sodininkas. Dauginimas žaliaisiais ūgliais yra pats efektyviausias, bet ir pats sudėtingiausias ir brangiausias būdas“. Dauginimui reikalingi specialūs įrenginiai: šiltnamiai, inspektai ar kitos priedangos, kuriose būtų nuolat palaikoma pastovi temperatūra ir drėgmė. Įšaknydinama specialiai paruoštame substrate. Optimali oro temperatūra įšaknydinimo metu – 23-27 laipsnių šilumos. Pakilus temperatūrai virš 30 laipsnių, ūgliai gali perkaisti. Be to, juose sulėtėja procesai, skatinantys šaknų susidarymą. Tačiau per žema temperatūra irgi žalinga. Atvėsus substratui iki 20 laipsnių šilumos, jame esantys auginiai gali pradėti pūti. Puvimą skatina ir per didelė drėgmė. Oro santykinis drėgnis turi būti 90-100 proc., o substrato – 70 proc. (suspaudus jį saujoje, neturi lašėti vanduo). Tokią drėgmę padeda palaikyti dirbtinio rūko įrenginys, veikiantis automatiniu režimu. Per aukšta temperatūra sumažinama vėdinant ir tuo pačiu palaikant pakankamą drėgmę. Idealu, kai oro temperatūra 2-3 laipsnių žemesnė už substrato temperatūrą. Tai skatina greitesnį šaknų susidarymą.


Geriausias dauginimo žaliaisiais auginiais laikas – nuo birželio pradžios iki liepos vidurio. Šiuo metu pirmamečiai ūgliai jau būna pakankamai subrendę. Dauginant vėliau, jie gali nespėti iki rudens gerai įsišaknyti. Dauginimui tinkamiausia vidurinė ūglio dalis, nes viršūnė būna nesubrendusi, o pagrinde – nevisiškai susiformavusios akutės. Jei lenkiamas ūglis lūžta, tai jis jau pakankamai subrendęs, ir jį galima naudoti įšaknydinimui.


Ūgliai paruošiami dauginimui juos supjaustant į 10-15 cm auginius, turinčius 2-3 lapus su gerai subrendusiomis akutėmis. Apatinis pjūvis daromas įstrižai po pačia akute, o viršutinis – tiesus, 0,5 cm virš akutės. Apatinis lapas pašalinamas, o kiti gali būti sutrumpinami per pusę.


Substratas ruošiamas iš durpių arba durpių, komposto ir derlingos žemės mišinio (1:1:1). Ant 15-20 cm subtstrato storio užpilamas 4-5 cm storio švaraus upės smėlio sluoksnis. Auginiai susmaigomi į smėlį statmenai 3-4 cm gylyje, 5 cm atstumu vienas nuo kito. Tinkamai prižiūrint – drėkinant, vėdinant, šildant, po mėnesio pjūvio vietoje užsideda kaliusas, pradeda augti šaknys. Iki rudens jauni augalai tiek subręsta, kad gali peržiemoti po 5-10 cm storio sausų durpių ar lapų sluoksniu. Pavasarį juos reikia persodinti 15 cm atstumu vieną nuo kito ir dar metus laiko auginti.


Dauginamas sumedėjusiais auginiais. Sumedėjusiais ūgliais (auginiais) dauginti paprasčiau, tačiau jie prasčiau prigyja. Ūgliai dauginimui pjaunami rudenį, per žiemą laikomi drėgname smėlyje 0 laipsnių temperatūroje ir šaknydinami anksti pavasarį inspekte ar lauke. Auginiai paruošiami 15-20 cm ilgio, sodinami įstrižai, paliekant viršuje tik vieną akutę. Per vasarą nuolat drėkinant, apsaugant nuo tiesioginių saulės spindulių, dalis auginių suformuoja šaknis ir užauga iki 50 cm ilgio (aukščio).


Asmeninio albumo nuotr.


Skiepijimas. Aktinidijos gali būti skiepijamos, kai norima viename krūme auginti abiejų lyčių augalus.


Derliaus nuėmimas, laikymas ir perdirbimas


Margalapių aktinidijų uogos Lietuvoje noksta nuo liepos pabaigos iki rugsėjo vidurio. Nokdamos patamsėja, suminkštėja ir pasidaro malonaus saldžiarūgščio skonio. Pernokusios ima byrėti. Noksta ne vienu metu. Todėl uogas, skirtas perdirbimui, reikia skinti nepilnai sunokusias, kuomet vaisiuose yra didžiausias vitamino C kiekis.

Smailialapės aktinidijos dera vėliau, rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje. Jų sunokusios uogos laikosi ant krūmo iki šalnų. Nuskintos ir padėtos šaltai gali išsilaikyti apie mėnesį. Nuskynus dar ne visai sunokusias uogas galima laikyti dar ilgiau. Tai suteikia galimybę pervežti dideliais atstumais, taip pat prailgina perdirbimo laiką.


Uogos valgomos šviežios. Jų švelnus, burnoje tirpsaantis minkštimas turi malonų aromatą. Skanios ir džiovintos, primena razinas. Džiovinamos 50-60 laipsnių temperatūroje. Kadangi šviežias margalapių aktinidijų uogas galima išlaikyti neilgai, jos daugiausia perdirbamos – uogienėms (galima maišyti ir su kitais vaisiais arba uogomis), tyrėms, džemams, kompotams, tinka saldainiams virti, spausti sultims, vynui gaminti, šaldyti. Svarbu yra tai, kad aktinidijų, ypač margalapės, perdirbtuose produktuose askorbo rūgštis labai gerai išsilaiko ir gali papildyti valgiaraštį natūraliu vitaminu tuomet, kai trūksta šviežių vaisių ir daržovių.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis