Ne dėl sotumo, o akims paganyti
Bandelėms suminkiau gan tampią mielinę tešlą, iš jos formavau rutuliukus, o ausytes „kirpau“ nuo rutuliukų viršaus žirklėmis. Vietoj akių įstačiau gvazdikėlius, „nosytės“ pasmailinau. Deja, pusvalandžiui paliktos kilti bandelės pakeitė formą, o kepant sutrumpėjo ausytės, nes mielinė tešla traukiasi. Laimė, kad nors skoniui išvaizda neturi reikšmės.
Šalia keistų Velykų kiškučių ir kiaušiniai turėtų atrodyti netradiciškai. Ant iešmelių suvėriau mažus vyšninius pomidorus ir virtus putpelių kiaušinius, kuriuos prieš tai apvoliojau kiaušinio plakinyje ir džiūvėsėliuose, o tada apkepiau aliejuje.
Galėjau to ir nedaryti, jei būčiau rimčiau besirūpinusi sveikuoliška mityba, betgi norėjosi gražesnio vaizdo – visi žinome, kad paskrudinti valgiai gardžiau atrodo. Ne tik nuotraukose, bet ir ant vaišių stalo... Tik po laiko pagalvojau, kad čia būtų tikę ir mocarelos rutuliukai.
Ketinimai buvo kuo geriausi, tačiau mielinė tešla nelabai pakluso – kiškučiai labiau primena susirūpinusius paršelius (pelytes?), bet gal taip dar linksmiau... Kita vertus, nėra labai sudėtinga patobulinti mėgėjišką kulinarinį eksperimentą – jam „svorio“ gali suteikti stilingi aksesuarai. Todėl šalia bandelių įkurdinau labai nuotaikingą keramikės Giedrės Bardzilauskės keraminį zuikį – auksadantį.
Idėjos autorė – Danguolė Kiškienė.
