Rudeninės liepsnelės sodo pavėsyje – blakėžudės ir jų auginimas

Blakėžudės išsiskiria bendrame sodo kraštovaizdyje – iki vasaros vidurio matyti tik lapijos kupolas, o vėliau užauga „liepsnelės“ arba žiedynų kuokos, kurių šviesi spalva gražiai išsiskiria tamsių lapų fone. Be to, šio augalo žiedai skleidžia malonų kvapą, kuriam sunku atsispirti. Papasakosime, kaip rūpintis šiuo augalu, kad kvapniomis žiedų „žvakėmis“ jis mus džiugintų kiekvieną sezoną.

Blakėžudė (lot. Cimicifuga) yra vėdrynų šeimai priskiriamas daugiametis augalas. Laukinėje gamtoje jis auga vidutinėje klimato juostoje – Rytų Europoje, Rytų Azijoje ir Šiaurės Amerikoje.
Aštuoniolikto amžiaus viduryje botanikos entuziastas iš Filadelfijos Johnas Bartramas supažindino Europą su ilgomis ir trumpomis šio augalo sidabrinėmis „žvakėmis“. Europoje blakėžudės išpopuliarėjo devyniolikto amžiaus antroje pusėje. Įdomu tai, kad XX-XXI a. po atliktų tyrinėjimų buvo pakeistas augalo lotyniškas pavadinimas, ir jis buvo pavadintas juodžole (lot. Actaea). Tačiau ne visiems šie pokyčiai patiko, todėl dabar šis augalas vadinamas abiem pavadinimais.

Shutterstock nuotr.

Blakėžudžių apibūdinimas

Blakėžudžių lapija paprastai būna 1,2 m aukščio, o žydėjimo metu jų statūs ilgi žiedkočiai gali siekti iki 2 metrų aukščio. Pagal savo struktūrą šie augalai primena astilbes, tik blakėžudžių žiedynai labiau panašūs į ilgas, tiesias žvakes, o kartais dar vadinami butelio šepečiais. Žiedyną sudaro daug mažų žiedelių, o pats žiedynas gali būti ir tvirtas, tiesus, ir kiek nulinkęs. Blakėžudžių lapai taip pat primena ugnies liepsnas, nes jie ilgi ir karpyti (kaip paparčių), ryškūs, tamsiai žali, kartais su violetiniu ar raudonu atspalviu. Pirmoje XX a. pusėje išvestos šio augalo variacijos su tamsiai violetine ir juoda lapija, tai iš esmės yra šakotosios blakėžudės (C. ramosa) atmaina. Blakėžudės su šviesiai žalia lapija yra jautriausios kaitriai saulei.

Shutterstock nuotr.

Vietos parinkimas ir sodinimas

Šis gracingasis, pavėsį mėgstantis augalas geriausiai auga drėgname, derlingame, puvenomis praturtintame dirvožemyje, kuris yra kiek rūgštinis (pH 5.0-6.0), gerai drenuojamas. Rinkitės tokią vietą, kuri visa ar iš dalies yra pavėsyje. Blakėžudių nereikėtų sodinti po dideliais suaugusiais medžiais, nes augalai konkuruos dėl jiems abiem reikalingos drėgmės. Tamsialapių blakėžudžių lapija ryškesnė būna labiau saulėtose vietose. Turėkite omenyje, kad jei bet kokios rūšies blakėžudėms neužtenka šviesos arba jos pasodintos į netinkamą dirvą, jos gali apskritai nežydėti.

Rudenį ar ankstyvą pavasarį, išrinkę šiems augalams tinkamiausią vietą, juos sodinkite apytikriai 0,5-0,8 m atstumu vieną nuo kito, o geriausia juos sodinti nedidelėmis grupelėmis. Blakėžudės auga gana lėtai, bet ilgainiui jų lapija gali pastebimai išsiplėsti. Sodinukus reikia sodinti 2,5 cm gylyje, kad jie ištvertų vietos kaitą ir nebūtų traumuoti. Apskritai blakėžudė yra gan ištvermingas augalas, ji gali ištverti ir palyginus sausą laikotarpį. Net jei sausuoju laikotarpiu augalas atrodo apvytęs, vos tik sąlygos pagerėja, jis labai greit pasitaiso, lapija vėl tampa vešli. Nepamirškite, kad pirmus dvejus metus, kol augalas pratinasi prie naujos vietos, jį reikia reguliariai laistyti.

Shutterstock nuotr.

Kaip rūpintis šiuo augalu

Augimo sezono metu nebūtina dažnai papildomai tręšti, užtenka vieną kartą sezono metu dirvą praturtinti organinėmis trąšomis. Reguliariai tikrinkite, ar augalui užtenka drėgmės, ar lapijos nepažeidė tiesioginiai karšti saulės spinduliai – nuo jų net gali atsirasti nudegimų. Turėkite omenyje, kad blakėžudės vystosi lėtai, pirmus dvejus metus jos gali nė nežydėti, nors kai kurių rūšių blakėžudės žydi jau pirmą sezoną.

Trečiąjį sezoną galbūt teks sunkesnėms žiedynų kekėms įrengti atramas. Žiedai džiugina iki rudens vidurio, o jiems nužydėjus pasirodo mezginės. Dėl jų augalo struktūra išlieka įdomi iki pat pavasario, kai seną lapiją reikės nupjauti iki pat žemės paviršiaus.

Persodinti nedidelį sodinuką yra palyginti lengva, sudėtingiau augalą dauginti padalinant jo šaknis. Jei norite padalyti turimą augalą, tai reikia daryti pavasarį ar rudenį: labai atsargiai iškaskite seną augalą ir padalykite jo šaknis į tris ar keturias dalis. Dauginimas padalijant atliekamas labai retai, nes blakėžudė panašiai kaip bijūnas vienoje vietoje gali augti daug metų. Blakėžudes galima dauginti ir sėklomis, bet tam, kad tai būtų veiksminga, reikia užtikrinti tinkamą temperatūrą.

Blakėžudės nebijo daugumos kenkėjų, be to, jei joms užtenka drėgmės, taip pat jei dirvoje vanduo neužsistovi, joms negresia net rūdys ar šaknų puvėsis.

Įdomūs faktai:
-lotyniškas augalo pavadinimas cimicifuga sudarytas iš dviejų žodžių – cimex reiškia „vabzdys“, o fugio reiškia „bėgti šalin“, todėl šio augalo pavadinimą galima versti kaip „atbaidantis vabzdžius“;
-blakėžudės ne tik gražiai atrodys pamerktos vazoje, bet ir skleis namuose savo ypatingą aromatą;
-sėklų dėžutes galima išdžiovinti – jos puikiai papuoš gėlių kompozicijas;
-blakėžudės labai patinka daugumos rūšių drugeliams;
-blakėžudės naudojamos gaminant grožio produktus bei alternatyvioje medicinoje.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis