Tai liudija ir pirmasis žinomas piešinys su rože, kuris datuojamas 1700 m. prieš Kristų. Tai garsios freskos ornamentas karaliaus Mino rūmuose Kretos saloje. Gėlių karalienės titulą rožės gavo antikos poetės Sapfo dėka ir tapo meilės deivės Afroditės simboliu. Vėliau rožės paplito Egipte, Romos imperijoje, dar vėliau – Persijoje. Romėnai ypač išplėtė rožės kultą – jos tapo romėnų meilės deivės Veneros simboliu, iš jų buvo gaminamas rožių vanduo voniai, o žiedlapiai naudojami papuošimams ir arbatai. Iki XVI a. geografinių atradimų rožės buvo baltos ir rausvos spalvos.
Tada į Europą atkeliavo raudonų ir geltonų rožių, taip pat buvo atvežta paatogrąžių, visad žaliuojančių rožių. Jų žiedai buvo stambūs, gėlės žydėdavo pakartotinai, tačiau buvo neatsparios šalčiams. Dėl arbatos kvapo šios rožės buvo pavadintos arbatinėmis. Selekcininkai jas sukryžmino su vietiniais erškėčiais ir gavo naują rožių veislę. Pavadino ją Burbono, miesto, kuriame ji buvo išvesta, vardu. Šios stambiažiedės raudonos rožės buvo atsparios šalčiams ir žydėjo pakartotinai. Išvedus daugiau tokių rožių veislių jos buvo pavadintos remontantinėmis.
Reikšmingiausi rožių selekcijos darbai tuo metu vyko Prancūzijoje. XIX a. kryžminant arbatines rožes su remontantinėmis, buvo gautos arbatinės hibridinės rožės. Kryžminant gausiažiedžius erškėčius su žemaūgiais kininiais erškėčiais, buvo išvestos poliantinės rožės. Šias kryžminant su arbatinėmis hibridinėmis, XX a. Pradžioje buvo išvestos poliantinės hibridinės rožės, o jas toliau kryžminant su arbatinėmis hibridinėmis atsirado floribundinės rožės. Floribundines kryžminant su arbatinėmis hibridinėmis, buvo gautos stambiažiedės rožės. Kasmet pasaulyje išvedama naujų rožių veislių.
Jos būna stambiais žiedais, aromatingos, atsparios šalčiams, grybinėms ligoms ir nepalankioms klimato sąlygoms. Lietuvoje rožės pradėtos auginti XIX a. pradžioje. Tarpukariu jos augintos dvarų parkuose, pradėtos auginti botanikos soduose, o kai kur – ir darželiuose. Dabar žinoma daugiau kaip 350–400 rūšių ir daugiau kaip 10 000 rožių veislių. Paprastai rožės auginamos vienos, bet gali derėti ir su kitais augalais.
Tik rožės!
Rožės puikiai jaučiasi saulėtoje, nuo vėjo apsaugotoje vietoje rytinėje, pietinėje arba vakarinėje sklypo pusėje. Sodindami rožyną parinkite tokią vietą, kad ji būtų gerai matoma, arti tako ar terasos, kur lengvas oro judėjimas, kad nuolat galėtumėte džiaugtis gėlių spalvomis, užuosti jų aromatą. Dažniausiai rožynai daromi taisyklingų formų. Rožės sodinamos atskirais spalvų ploteliais. Floribundinės – po 2–4, poliantinės – po 1–2, stambiažiedės – po 2–4, modernios – po 2, parko – po 1 krūmą viename kvadratiniame metre. Jei turite nedaug vietos, rožyną galite sodinti ir iš vienos spalvos rožių. Pasirinkite tą, kuri labiausiai dera prie jau turimų augalų. Jei formuojate didesnį rožyną, rinkitės kelių spalvų rožes. Gražiausiai atrodo rožynai iš 2–3 skirtingų spalvų rožių.
Nepersistenkite! Spalvas rinkitės kontrasto principu arba derinkite skirtingus tos pačios spalvos atspalvius: pvz., balta, raudona, rožinė; raudona, rausva; geltona, oranžinė. Rožyne turėtų augti to paties aukščio rožės, ypač jei jis nedidelis. Jei rožynas didesnis, matomas iš visų pusių, aukštas rožes sodinkite centre. Jei rožynas yra prie sienos, tvoros, kitų augalų fone, aukštesnes rožes sodinkite prie atramos, iš krašto – žemesnes. Tamsių spalvų gėles komponuokite viduryje, šviesesnes – iš kraštų.
Rožėms tinka spygliuočiai ir kiti augalai
Kaip fonas rožėms labiausiai tinka visžaliai spygliuočiai. Gėlynuose auginamos rožės gali būti derinamos su kitomis gėlėmis: levandomis, juozažolėmis, šiliniais šalavijais ‘Blauhugel’, veronikomis, linais, katilėliais, dirktais ‘Blue Ice’, pentiniais, įvairiomis rusmenių veislėmis, astrantijomis, vingiriais, rasakilomis, buožainėmis, šilokais, puošnių lapų kiečiais, trigysliais šlamainiais, vilnotomis notromis, įdomios faktūros viksvomis ir daugeliu kitų augalų.
Kaip sodinti rožes
Rožės nemėgsta smarkiai perpučiamų vietų, nepakenčia įmirkusios žemės, mėgsta saulę ir tyrą orą, joms netinka pavėsis, didelių medžių draugija, todėl šias gėles reikia sodinti rytų, pietų ar vakarų pusėje. Rožės nemėgsta kilnojimo iš vienos vietos į kitą. Todėl jei reikia persodinti, tai darykite anksti pavasarį, rinkitės ūkanotą, lietingą dieną. Persodinamos rožės neturi būti vyresnės kaip 2–4 metų.
Rožių negalima sodinti tankiai – joms reikia erdvės. Arbatines hibridines ir floribundines rožes patartina sodinti kas 40–45 cm, stambiažiedes – kas 45–50 cm, parko – kas 1–2 m, miniatiūrines ir poliantines – kas 20–25 cm, vijoklines – kas 2–3 m. Rožes galima sodinti nuo balandžio iki rugsėjo pabaigos arba spalio vidurio. Pirmamečių sodinukų (su siaurais polietileno puodeliais) negalima sodinti per karščius. Vasarą geriau sodinti konteineriuose išaugintas rožes.
Toje pačioje vietoje rožės gali augti 10–20 metų, todėl dirvožemį rožynui reikia gerai paruošti. Dirvos reakcija gali būti silpnai rūgštinė, silpnai šarminė ar neutrali (pH 6–7). Geriau, kai lengva priesmėlio dirva yra silpnai rūgšti (pH 6), o sunki – neutrali ar lengvai šarminė (pH 7). Rožių sodinukai sodinami taip, kad skiepijimo vieta būtų 4–5 cm žemiau žemės paviršiaus.
Per sekliai pasodintos rožės kenčia nuo vėjo, saulės ir lietaus – skilinėja šaknų kakleliai. Per giliai pasodintos rožės auga blogiau, ypač sunkesnėje dirvoje, nes šaknims trūksta oro, smulkiosios šaknelės negauna reikalingų maisto medžiagų.Sodinant sodinukus iš didelių konteinerių ar vazonų, šaknų išskleisti nereikia. Sodinuką reikia įstatyti į paruoštą duobę, žirklėmis perkirpti polietileną, išimti, žeme užpildyti tuščias vietas ir aplink krūmelį suspausti žemę. Pasodintas rožes apkaupti žemėmis, gerai palieti, paskui galima apmulčiuoti.
Rožių priežiūra
Vasarą reikia pašalinti peržydėjusius rožių žiedus, kartu patrumpinant žydėjusius ūglius. Rožes, jautrias ligoms, ypač arbatines hibridines, reikia profilaktiškai purkšti fungicidų preparatais. Viršutinis dirvos sluoksnis aplink šaknis visą laiką turi būti purus, be piktžolių. Jaunas rožes reikėtų purenti kartą per mėnesį, kitas – paliejus ar po stipraus lietaus (kad greičiau išgaruotų drėgmė), patręšus. Antroje lapkričio pusėje – gruodžio pradžioje, kai jau būna minusinė temperatūra, reikia apdengti šalčiui jautrias rožes (arbatines hibridines, stambiažiedes, floribundines, miniatiūrines, besidriekiančias, laipiojančias), išskyrus parko.
Rožes reikia mulčiuoti
Tam, kad maisto medžiagos ilgiau neišsiplautų ir išliktų dirvožemyje, jį reikia nuolat mulčiuoti. Mulčias papildo organinių medžiagų kiekį dirvožemyje, o vasarą sausros metu neleidžia greitai išgaruoti drėgmei. Geriausiai tinka kompostas, nurūgštintos (pH 6–6,5) durpės, medžių drožlės, susmulkinta medžių žievė, perpuvęs galvijų mėšlas, perpuvę medžių lapai iš miško.
Laistymas
Laistyti reikia sausros metu. Rožes geriausia lieti ryte arba vakare, paskui dirvą atsargiai išpurenti ir apmulčiuoti. Suaugusios rožės turi ilgas šaknis ir vandenį paima iš gilių dirvos sluoksnių. Todėl jas reikia laistyti retai (maždaug kartą per savaitę, priklauso nuo oro), bet gausiai (20–30 l/kv. m). Dažnai ir negiliai laistyti visai nenaudinga ir net kenksminga. Lieti reikia ne į krūmo vidurį, o laistyti žemę aplink krūmą, stengiantis nesušlapinti lapų ir žiedų. Praverstų aplink krūmą ar kelis krūmelius iš žemių padaryti neaukštą pylimėlį (bortelius), kad vanduo nenubėgtų. Geriausia laistyti lietaus ar natūralių telkinių vandeniu (laistant vandentiekio vandeniu, prieš tai palaikyti bent pusvalandį, kad vanduo įšiltų ir išgaruotų chloras).
Tręšimas
Daugelio rožių ūgliai per vegetaciją atauga 3–4 kartus. Tam, kad rožės normaliai augtų, reikia, jog dirvoje būtų pakankamai maisto medžiagų. Tad per sezoną rožes reikia tręšti 5–6 kartus organinėmis ir mineralinėmis kompleksinėmis trąšomis, kurios papildo viena kitą. Iš organinės kilmės trąšų labiausiai tinka kaulamilčiai, pelenai ir ypač rauginti kraujamilčiai, galvijų mėšlo srutos. Kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis su didesniu azoto kiekiu tręšiama iki vasaros vidurio (geriausia lieti 0,2 proc. Tirpalu). Antroje vasaros pusėje tręšiama kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis su didesniu kalio bei fosforo kiekiu ir būtinai kalcio turinčiomis trąšomis (tuomet geriau žiemos).
Kaip skinti rožes
Žiedus geriausia skinti tada, kai tik išsiskleidžia pirmasis vainiklapis. Patartina skinti anksti ryte, tuomet jie ilgiau laikysis pamerkti, nei nuskynus vidurdienį ar po pietų. Rožės mėgsta erdvias, plačias vazas, daug vandens. Vandenį reikia keisti kasdien. Skinti tinkamiausios arbatinės hibridinės ir stambiažiedės rožės.
Rožių įvairovė
Dažniausiai gėlynuose auginamos floribundinės, poliantinės ir miniatiūrinės rožės. Miniatiūrines rožes tinka sodinti alpinariumuose, vazonuose. Lietuvoje dažniausiai auginamos šių veislių rožės: arbatinės hibridinės, floribundinės, stambiažiedės, poliantinės, vijoklinės, miniatiūrinės ir parko.
Arbatinės hibridinės rožės
Šios rožės – vienos gražiausių. Iš kitų rožių grupių išsiskiria puošniais ir dideliais (10–14 cm skersmens) įvairių spalvų žiedais. Krūmeliai išauga iki 60–80 cm aukščio, o kai kurių veislių – iki 100 cm. Žydi birželio–liepos mėnesiais. Žiede būna iki 100 žiedlapių. Tai pačios kvapniausios rožės. Veislės: ‘Monica’, ‘Velvetfragrance’, ‘Augusta Luice’, ‘Sexy Rexy’, ‘Heimat Melody’, ‘Asmrom’, ‘Duftwolke’, ‘Kurasito’ – margais lapais (su baltais brūkšneliais). Prieš žiemą arbatines hibridines rožes reikia mulčiuoti durpėmis, uždengti eglišakėmis.
Daugiau patarimų rasite knygoje „365 dienos sode, darže, namuose“, o knygą įsigysite www.terrapublica.lt.
