Patarimai auginantiems vijoklines lauko gėles

Želdinant aplinką dažnai pamirštama viena augalų grupė, kurią verta auginti kai nėra kitų variantų, – tai vertikalieji augalai. Vertikaliai augantys augalai gali būti tie, kurie patys kopia viršun arba, kurie auga, svirdami žemyn. Šį kartą prisiminkime vijoklines gėles, dar kartais vadinamas lianomis.

Kodėl soduose ir namuose reikėtų dažniau auginti vijoklines gėles? Dėl to, kad jos turi keletą pranašumų prieš įprastines ir horizontaliam želdinimui naudojamas gėles. Pirmiausiai – jos tinkamiausios ten, kur nėra pakankamai vietos gėlynams ant žemės, nes vijoklinės nesiplečia į šonus ir nereikalauja papildomos erdvės, kadangi jos stiebiasi į viršų. Tai patogu balkonuose, terasose, šalia įėjimų į namus ir biurus, ant stogų bei visur, kur taupoma vieta ant žemės ir reikia vertikaliai augančių augalų. Juk dažniausiai vijokliniam augalui tereikia erdvaus vazono ir atramos, ant kurios jis galėtų vyniotis aukštyn.

Taip pat vijokliai praverčia, kai norima ypač greitai ir efektyviai apželdinti vertikalias erdves, pavyzdžiui, paslėpti neišvaizdžią tvorą ar sieną, sukurti uždaresnę erdvę (lauko kavinėse) ar pasislėpti nuo nepageidaujamų akių, apželdinti nedidelę pavėsinę ar kitą poilsio vietą. Tad prisiminkime, kokias vijoklines gėles vertėtų auginti, kad naudingai išnaudotume jų teikiamus privalumus.

KVAPUJĮ PELĖŽIRNĮ (Lathyrus odoratus), kurį matote pagrindinėje nuotraukoje, nuo seno močiutės augindavo gėlių darželiuose. Pastaruoju metu šis vadinamasis „žirniukas“ vėl populiarėja, nes gan lengvai auginamas, greitai kopia aukštyn, žydi beveik visą vasarą, o svarbiausia – labai maloniai kvepia. Ši vienmetė gėlė pražysta birželio mėnesį kvapniais, į drugelius panašiais žiedais, jos žiedų spalva gali būti nuo baltos iki tamsiai raudonos ar mėlynos, ir tame tarpe dar gausybė rožinių ir violetinių atspalvių. Kvapusis pelėžirnis neužauga labai aukštas, pasiekia 1–1,8 m aukštį. Jei sėsite jo sėklas – tai saulėtose ir derlingesnėse dirvose, ir kad šalia būtų kokia nors atrama, kuria jis galėjo tų vytis – tam tinkamiausia tinklinė arba vytelių tvora. Jis gali augti ir daliniame pavėsyje, bet tada žydės gerokai mažiau.

PURPURINIS SUKUTIS (Ipomoea purpurea) yra natūraliai pas mus gamtoje augančio dirvinio vijoklio giminaitis. Baltai žydintį vijokliuką tikrai esatę matę, nes jis pas mus labai paplitęs ir dažnai tampa piktžole daržuose ar gėlynuose. Bet sukutis yra ne piktžolė ir žydi ne baltais, o violetiškai purpurinės spalvos žiedais, kurių ryški gausa iš tolo traukia akį. Jis taip pat yra vienmetis, paprastai pražysta apie vasaros vidurį, nors šią vasarą kaip ir daugelis augalų, ko gero, pradės žydėti gerokai anksčiau. Sukutis yra ypač greitas „alpinistas“, kuris besivydamas atramomis gali užkopti net į 4–5 m aukštį. Nors kaip ir pelėžirnis labiausiai mėgsta derlingas ir saulėtas vietas, bet pakankamai gausiai žydės ir daliniame pavėsyje, tik dirva turėtų būti humusinga ir drėgnoka. Ši gėlė mėgstama dėl ilgo žydėjimo (gali žydėti net iki šalnų!) ir įdomi tuo, kad į pavakarę žiedai „eina miegoti“ – susiskleidžia kaip skėčiai.

Gėlinėse dažnai auginamas dar vienas vijoklinis sukutis - batatinis, kuris puošiasi išskirtiniais lapais - geltonais arba tamsiai purpuriniais.
Gėlinėse dažnai auginamas dar vienas vijoklinis sukutis - batatinis, kuris puošiasi išskirtiniais lapais - geltonais arba tamsiai purpuriniais.
Asmeninis archyvas

Kaip gi būtų galima pamiršti nuo seno mėgiamą ir anksčiau dažnai auginamą DIDŽIĄJĄ NASTURTĘ (Tropaeolum majus)! Gėlių selekcininkai vis sukuria naujų nasturčių veislių, kurios stebina margais lapais arba tamsiais žiedais, tad tie, kam senosios nasturtės atrodo nebemadingos, gali pabandyti auginti šias naująsias.

Ar teko auginti margalapę nasturtę 'Alaska'?
Ar teko auginti margalapę nasturtę 'Alaska'?
Asmeninis archyvas

Aš nasturtes labiau auginu dėl maisto, o ne dėl žiedų – juk beveik visas augalas yra valgomas ir turi gydančių savybių: lapai, žiedai, sėklos ir pumpurai. Skonis gan savotiškas ir aštrus, tad jei pirmąkart bandysite paragauti – tai pamažu, atsargiai. Nors daug kur rašo, kad nasturtėms sėkmingam augimui būtinai reikia saulėtos vietos, bet pas mane daug metų jos auga pavėsyje, ir žydi bei vejasi aplink viską, ką tik randa pakelėje. Tik žemė turėtų būti drėgnoka (bet ne šlapia) ir derlinga.

Didžioji nasturtė - ir gėlė, ir maistas, ir vaistas.
Didžioji nasturtė - ir gėlė, ir maistas, ir vaistas.
Asmeninis archyvas

Iš daugiamečių vijoklinių gėlių viena dažniausiai auginamų yra RAGANĖ (Clematis), kuri gali augti ir kaip krūmas, ir kaip vijoklis – tai priklauso nuo rūšies. Žydinčios vijoklinės raganės yra labai puošnūs augalai, bet kad tas grožis nuolat džiugintų – to pasiekti nėra lengva, nes jos linkusios žiemą apšalti ir yra gan kaprizingos augintinės.

Prižiūrėti raganę, kad ji žydėtų spalvingais ir stambiais žiedais nėra lengva.
Prižiūrėti raganę, kad ji žydėtų spalvingais ir stambiais žiedais nėra lengva.
Asmeninis archyvas

Dauguma vijoklinių raganių gerai auga pagal tokį posakį: jų „kojos“ (t.y. šaknys) turi būti pavėsyje, o „galva“ (žiedai) – saulėtoje vietoje. Be to, dirva turi būti pakankamai drėgna ir derlinga, o žiemai reikėtų apdangstyti. Jeigu intensyviai priežiūrai nenorite gaišti laiko, tai auginkite mažiau lepias raganių rūšis – tangutinę (C. Tangutica), gelsvąją (C.vitalba) arba alpinę (C.alpina). Jų žiedai kiek smulkesni, bet jos kantrios šalčiui ir trumpoms sausroms, tad su jų priežiūra sugaišite žymiai mažiau laiko, o žiemą jos pasipuoš mielais pūkuotais kamuoliukais – nužydėjusiais žiedynais.

Su smulkesniais žiedais, bet ir mažiau reikli yra tangutinė raganė.
Su smulkesniais žiedais, bet ir mažiau reikli yra tangutinė raganė.
Asmeninis archyvas

KOBĖJA LIPIKĖ (Cobaea scandens) rečiau auginama, nors dėl puošnių, stambių ir gracingų žiedų galėtų būti populiaresnė. Mėlynai violetiniai (būna ir baltų) ir varpelio formos žiedai paprastai pražysta vidurvasarį ir lipdama atramomis aukštyn ji nuolat skleidžia naujus žiedus. Šiaip kobėjos yra daugiamečiai augalai, bet mūsų žiemos joms per šaltos, tad auginamos kaip vienmečiai. Bet jeigu auginsite kobėją lipikę lauke vazone, tai artėjant šalnoms įneškite ją į vėsią ir šviesią patalpą, kurioje temperatūra nenukrinta iki minusinės, tada gal pavyks jai peržiemoti. Kaip ir kitos ankščiau minėtos vijoklinės gėlės ši taip pat mėgsta saulėtas vietas, drėgnas ir derlingas dirvas bei atramas, ant kurių galėtų vyniotis.

Kobėjos lipikės mėlynai violetinis žiedas-varpelis.
Kobėjos lipikės mėlynai violetinis žiedas-varpelis.
Asmeninis archyvas

Iš savaime Lietuvoje augančių vijoklinių augalų būtina paminėti PAPRASTĄJĮ APYNĮ (Humulus lupulus). Tai nėra įprasta žydinti gėlė, nes apyniai žydi neišvaizdžiais žiedeliais, kurie vėliau virsta spurgais, iš kurių gaminamas alus arba jie naudojama raminančioms arbatoms. Bet apynių žalia lapija gali būti puikus fonas kitoms žydinčioms gėlėms, be to, jie užaugina stambius lapus, labai greitai auga ir šiaip tai nereiklus savaiminis mūsų gamtos augalas, puikiai žiemojantis. Apynio gera savybė yra dar ta, kad jis gali augti ir visiškame pavėsyje, ir labai saulėtoje vietoje. Štai Vilniaus Botanikos sode prieš kelis metus reikėjo vijokliniais augalais paslėpti skardinę pastogę ant stogo, kuri vasarą nuo saulės spindulių įkaisdavo kaip keptuvė, ir nei vienas vijoklinis augalas nenorėjo augti tokiomis sąlygomis, o štai apynys – kuo puikiausiai atlaikė.

Apyniai gali būti auginami ne tik alui, bet ir kaip vijokliniai dekoratyviniai augalai.
Apyniai gali būti auginami ne tik alui, bet ir kaip vijokliniai dekoratyviniai augalai.
Asmeninis archyvas

Tad dažniau auginkite šalia namų vijoklines gėles, kurios evoliucijos eigoje išmoko išsikovoti sau vietą po Saule kopimo ir vyniojimosi būdu, tada jūsų kiemas arba balkonas sužydės ne tik horizontaliai, bet ir vertikaliai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis