Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Verta žinoti: sausrą mėgstančios gėlės

Pasibaigė netradicinis šių metų birželis ir prasidėjo vidurvasaris. O netradicinis jis buvo dėl orų, nes gegužė ir pirmas vasaros mėnuo buvo tikrai karšti ir vasariški. Dauguma mano bičiulių orų atžvilgiu yra pasiskirstę į dvi priešingas stovyklas: vieni džiaugėsi saulėta ir karšta vasaros pradžia, o kiti nekantriai laukė ateinant lietaus. Sausra ir saule dažniausiai mėgaujasi miestiečiai, o kas gi yra lietaus mėgėjai?

Tai dažniausia tie, kurie myli augalus ir puoselėja daržus, sodus bei gėles. Juk juos per sausras būtina laistyti ir laistymas yra sunkus darbas, ypač neturint laistymo sistemos, kai vandenį reikia temptis kibirais. Tik panašu, kad Lietuvoje sausros šią ir kitomis vasaromis vėl pasikartos, tad siūlau geriau iš anksto apgalvoti, kokias gėles kieme auginti, kad jos būtų kiek įmanoma labiau atsparesnės sausrai, kad keltų kuo mažiau rūpesčių. Drėgmei nereiklias gėles galima sodinti ne tik prie namų, bet ir kapinėse, retai lankomose sodybose ir kolektyviniuose soduose arba net norint apželdinti stogą.

STOGINĖ ŠILROPĖ (Sempervivum tectorum) greičiausiai būtų gėlė Nr.1, kuri tinka sausoms vietoms. Nedidukė, iki 10–15 cm aukščio, su storais ir mėsingais lapeliais, susisukusi į skroteles, žydinti originaliais ir tarsi ant bokštelių iškilusiais žiedynais, kurie skleidžiasi vasarą, o jos spalvų įvairovė–stulbinanti. Mėgsta ne itin derlingas ir saulėtas vietas, o svarbiausia ji yra itin pakanti sausrai. Kiek tekę auginti šilropes, jų nei kartą nereikėdavo laistyti ar tręšti. Savo storuose lapuose šilropės kaupia drėgmę kai jos yra pakankamai ir vėliau sausros metu ją panaudoja. Tai tikrai nereikli ir lengvai dauginama gėlytė, kuri prastai augs tik tada, jei pasodinsite ją drėgnose, pavėsingose ir per daug derlingose vietose.

Aitrusis šilokas Lietuvos gamtoje dažnas, bet jį paprastai pastebime tik kai pražysta ryškiais žiedeliais.
Aitrusis šilokas Lietuvos gamtoje dažnas, bet jį paprastai pastebime tik kai pražysta ryškiais žiedeliais.
Asmeninis albumas

ŠILOKAI (Sedum) – dar viena didelė augalų grupė iš storlapinių šeimos kaip ir šilropės, kurie moka sukaupti vandens atsargas sausajam periodui storuose lapuose. Šilokų gentyje yra daugybė rūšių, kai kurios iš jų ir lepesnės, bet kalbame apie tuos, kurie paprastai yra nedideli ir atsparūs sausrai. Lietuvos gamtoje dažnas savaiminis aitrusis šilokas (S. acre) – mažutis, šliaužiantis pažeme augalėlis, kurio paprastai net nepastebime. Bet kai jis pražysta gausiais ir ryškiai geltonais žiedeliais, tuomet daugelis atkreipia į jį dėmesį ir nustemba, kas gi čia taip gražiai žydi po kojomis. Dažniausiai šie šilokiukai auga dykvietėse, pakelėse, šalia geležinkelių ir kitose nederlingose bei sausose vietose. Tai puiki gėlytė sausiems ir nederlingos dirvos gėlynams, tik jiems reikėtų parinkti kuo saulėtesnę vietą. Tokiuose gėlynuose puikiai augs ir dar keletas žemaūgių šilokų rūšių: baltažiedis (S. album), gausiažiedis (S. floriferum), zyboldo (S. sieboldii), bukalapis (S. spathulifolium), uolinis (S. rupestre).

Zyboldo šilokas 'Mediovariegatum' puošnus savo margais lapeliais.
Zyboldo šilokas 'Mediovariegatum' puošnus savo margais lapeliais.
Asmeninis albumas

Iš storus lapus turinčių gėlių sausuose gėlynuose dar galima auginti kaktusus ir uolaskėles. Tikrai taip, ir Lietuvoje lauke yra žiemojančių kaktusų, opuncijų vardu. Uolaskėlių tarpe yra rūšių, mėgstančių drėgną dirvą, bet yra ir tokių, kurios auga sausose.

Žydi kalninė opuncija Vilniaus Botanikos sodo lauko kolekcijose.
Žydi kalninė opuncija Vilniaus Botanikos sodo lauko kolekcijose.
Asmeninis albumas

Tokią vieną savaime gamtoje augančią galima pamatyti – tai gumbuotoji uolaskėlė (Saxifraga granulata), o gėlynuose auginamos šluotelinė (S. paniculata), apvalialapė (S. x urbium) bei kitos. Uolaskėlės yra nedidelės gėlytės, paprastai turinčios smulkius lapukus, kartais susisukusios į skroteles kaip ir šilropės, bei žydinčios nedideliais, bet gausiais įvairiaspalviais žiedeliais ant iškilusių žiedynstiebių.

Šluotelinė uolaskėlė nedidukė, iškėlusi mielus žiedelius.
Šluotelinė uolaskėlė nedidukė, iškėlusi mielus žiedelius.
Asmeninis albumas

LEVANDĄ (Lavandula) daugelis pažįsta, ji savaime auga nelabai derlingose vietose Viduržemio jūros pakrantėse bei daugelyje kitų regionų. Dažnai tenka girdėti gėlių augintojų skundus, kad levandas sunku auginti, nes žiemą jos iššąla. Pagal asmeninę patirtį, auginant levandas, galiu tvirtinti, kad jos pas mus paprastai neiššąla, o skursta dėl drėgmės pertekliaus, ypač kada mūsų žiemos būna šlapios ir tirpstančio sniego vanduo ilgam apsemia augalų šaknis. Tada levandos tiesiog supūva ir uždūsta, o ne iššąla.

Levandų įvairovė gėlių parodoje. Lietuvoje gerai žiemoja tik tikroji levanda.
Levandų įvairovė gėlių parodoje. Lietuvoje gerai žiemoja tik tikroji levanda.
Asmeninis albumas

Auginu daug metų levandas smėlingoje ir pusiau žvyringoje dirvoje, niekada jų netrešiu, nelaistau ir žiemai nedangstau, bet jos žydi ir keroja kuo puikiausiai. Tik kas keli metai jas smarkiai apgeniu, atnaujinu kerus. Dar pastebėjau, kad levandos gerai auga mulčiuotos akmenėliais, ko nemėgsta daugelis kitų augalų. Tik gaila, kad pas mus sunkiai žiemoja puošnesnės levandų rūšys, tokios kaip italinė (L.stoechas) ar L.pedunculata. Tad auginkite sausose ir saulėtose vietose levandų kerus, turėsite kvapnių ir puošnių gėlių.

Bestiebė karlina žavi, bet dygi.
Bestiebė karlina žavi, bet dygi.
Asmeninis albumas

Iš retesnių, bet puošnių gėlių galima paminėti BESTIEBĘ KARLINĄ (Carlina acaulis). Tai dar viena gėlė, kuri labai gerai jaučiasi nederlinguose ir sausuose smėlynuose. Tiesa, ji augs ir derlingesnėje žemėje, bet bus ne tokia dekoratyvi, ištįsusi, mažiau žydės. Įdomus tai augalas, turintis plaukuotus lapus, kurie dar ir skaudžiai duria. Tie žiedai nėra spalvingi, bet originalūs – stambūs ir taip pat dygliuoti, tinkantys sausoms puokštėms. Plaukeliai padeda išgarinti kuo mažiau drėgmės, o dygliais ginasi nuo žolėdžių. Beje, Lietuvoje smėlingose savaime auga paprastoji karlina (C. vulgaris), tik ji gamtoje gan retoka ir mažiau puošni.

Smailiažiedis lendrūnas 'Avalanche'.
Smailiažiedis lendrūnas 'Avalanche'.
Asmeninis albumas

Yra nemažai smilginių augalų, kurie gerai jaučiasi sausose ir ne itin derlingose vietose. Vienas iš tokių LENDRŪNAS (Calamagrostis). Lietuvos gamtoje savaime auga keletas lendrūnų rūšių, bet dekoratyviniuose želdynuose dažniau auginamos kitos, labiau dekoratyvesnės – smailiažiedis bei dar keletas hibridų, neturinčių lietuviškų vardų. Lendrūnai užauga iki 0,5–1,5 m aukščio, sausomis šluotelėmis žydėti pradeda birželį arba liepą ir ilgai išlieka dekoratyvūs, be to, jie tinka sausoms puokštėms kurti. Natūralistiniuose gėlynuose jų šluotelės rudenį specialiai nenupjaunamos ir lieka siūruoti per visą žiemą.

Smiltyninė viksva.
Smiltyninė viksva.
Asmeninis albumas

Iš smilginių augalų grupės sausiems gėlynams tinka ir kai kurios VIKSVOS (Carex) rūšys. Jos žydi kiek anksčiau ir yra žemesnės už lendrūnus, pasiekia apie 30–50 cm aukštį. Žydi dekoratyviomis šluotelėmis arba nedidelėmis varpomis. Daugelio viksvų lapai būna baltai arba geltonai margi, tikrai puošnūs. Viksvos naudingos dar tuo, kad gali augti tiek saulėtoje vietoje, tiek daliniame pavėsyje, nes dauguma sausų vietų augalai dažniausiai mėgsta saulėkaitą. Iš smilginių sausamėgių dekoratyvinių augalų dar galima paminėti eraičinus, rugiaveides, kelerijas, šluostmilges, šerytes.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?