Lietuvoje auga ne viena, o kelios aviečių rūšys. Tiesą sakant, tik lietuviškai mes jas vadiname avietėmis, gervuogėmis, tekšėmis ar katuogėmis, bet moksliškai visa gentis vadinima vienu Rubus vardu. Taigi, kokias šios genties uogas galime rasti miške ir sode šiuo metu?
PAPRASTOJI AVIETĖ (R. idaeus) nuo neatmenamų laikų auga Lietuvos miškuose, pamiškėse ir pievose. Tai nedideli, dygliuotais stiebais puskrūmiai, žydintys baltais žiedais vėlyvą pavasarį. Raudonos uogos noksta kaip tik darbar, t.y. liepą arba rugpjūtį. Kasmet avietės išleidžia naujus ūglius, bet jie pradeda žydėti ir nokinti uogas tik antraisiais metais. Nuderėję stiebai paprastai patys nunyksta, o auginant avietes darže – rudenį juos reikėtų išgenėti.
Dabar dažniau auginamos remontantinės avietės. Tai tokios avietės, kurios pradeda vėliau derėti, nuo rugpjūčio pabaigos, dabar jos tik žydi, be to, sunokina net kelis derlius ir dera iki pat šalnų. Šios avietės uogas sunokina ant pirmųjų metų ūglių, jų derlius būna gausus, sunokina daug ir stambių uogų. Yra sukurtų aviečių veislių su geltonomis ar net juodomis uogomis.
Paprastoji avietė – tikra gamtos vaistinėlė, nes visos augalo dalys – uogos, žiedai, lapai ir stiebai, išskyrus šaknis, turi gydomųjų savybių. Tų gerųjų savybių sąrašas tikrai ilgas, o pačias svarbiausios yra šios: tai vaistas nuo įvairių peršalimo ligų, karščiavimo, skausmo, diabeto, reumato, nevaisingumo ir t.t. – būtų galima vardinti žymiai ilgesnį sąrašą. Sveikuoliai avietes vadina natūraliu gamtiniu aspirinu. Žinoma, daugiau gerųjų savybių turi laukinės, o ne kiemo avietės, bet jeigu neturite galimybių prisirinkti laukinukių, tai tiks ir naminės. Vėlyvą rudenį ir žiemą bus galima mėgautis aviečių uogiene, sirupu, džiovintomis uogomis, lapų, žiedų arba stiebų arbata. Kas mėgstate pirtį, patarčiau susirišti iš aviečių šakelių vantų, kurios bus malonaus kvapo ir gydančios odą.
Avietės mėgsta derlingą ir drėgnoką žemę. Nors jos auga daugelyje vietų – smėlynuose, pakelėse, bet skanias ir stambias uogas paprastai nokina tik ten, kur užtenka maisto medžiagų, šviesos ir drėgmės.
Dar vienas augalas iš aviečių padermės – tai PAPRASTOJI GERVUOGĖ (Rubus caesius) – irgi dažnas pamiškių krūmokšnis. Nuo avietės gervuogę lengva atskirti pagal plonus, nulinkusius, šviesiai melsvus ir labai dygliuotus stiebus. O ir uogos būna juodos, o ne raudonos. Gervuoges mažiau mėgstame, nes jas gan sudėtinga skinti, gausesni dygliai skaudžiai bado rankas, be to, jų uogos ne tokios skanios kaip aviečių. Nors vitaminų ir kitų naudingų medžiagų jose taip pat gausu. Tiesa, šiais laikais yra sukurtų bedyglių gervuogių veislių, bet savo skoniu uogos neprilygsta avietėms. Soduose taip pat auginami aviečių bei gervuogių hibridai.
Miške dažnai dar auga PAPRASTOJI KATUOGĖ (Rubus saxatilis), kuri yra ne krūmas, o žemas, apie 20 cm aukščio žolinis krūmelis, taip pat turintis dygliuotus stiebus. Jos raudonas uogas nedaugelis pažįsta ir renka, bet vertėtų, nes augalas gan dažnas, o uogose yra vitaminų bei mineralų, jos turi gydančių savybių. Paprastosios katuogės auga miškuose, pamiškėse ir mėgsta vietas, kur lengvas ir laidus priesmėlis.
Lietuvoje auga dar viena katuogė – tai ŠIAURINĖ KATUOGĖ (R.arcticus), kurią deja, dažniau šiais laikais galima pamatyti Raudonoje knygoje nei gamtoje. Taip pat reta yra ir PAPRASTOJI TEKŠĖ (R. chamaemorus). Sausinant pelkes, kasant durpynus ir kertant miškus, buvo sunaikintos natūralios šių augalų augavietės, todėl šie nedideli ir skanias uogas nokinantys krūmeliai beveik išnyko iš Lietuvos kraštovaizdžio. Keliaujant po Skandinaviją, miškingose ir pelkėtose vietovės galima pamatyti nemažus jų sąžalynus. Taip pat retas augalas mūsų gamtoje yra stačioji gervuogė (R.nessensis), kiek mažiau dygliuota ir stačiais, o ne gulsčiais stiebais augantis krūmas.
Iš Rubus genties augalų, kurie pas mus gamtoje savaime neauga, o yra auginami soduose ir želdynuose, dar yra KVAPIOJI GERVUOGĖ (R.odoratus). Šis iki 2 m aukščio užaugantis krūmas žavi savo dekoratyvinėmis savybėmis: dideliais ir violetiškai rožinės spalvos žiedais (būna veislių ir baltais žiedais) bei stambiais ir švelniais lapais. Vasarą sunokina ir uogas – nedideles, raudonas, bet skanias. Tik nežinia, kodėl ši gervuogė vadinama kvapniąja, nes kiek teko ją auginti, nei karto neužuodžiau, kad būtų kvapnesnė už kitas gervuoges ar avietes.
ŽEMUOGINĖ AVIETĖ (R. illecebrosus) dažnai auginama mūsų kiemuose. Jos uogos – vienos gražiausių: stambios, ryškios, sudarytos iš gausybės blizgančių ir raudonų kaulavaisių, primenančių cukrinius guminukus. Nors uogų skonis specifinis ir ne toks skanus kaip įprastinių aviečių, bet jos labai tinka gėrimų, tortų ir kitų desertų puošimui. Dažnai ši avietė klaidingai vadinama braškės ir avietės hibridu, bet iš tiesų, tai yra tikra avietė, o ne hibridas. Tik ją auginant savo kieme, reikia įkasti apsaugines užtvaras šaknims, nes ji mėgsta šakninėmis atžalomis enukeliauti ten, kur nereikėtų. Beje, dauguma aviečių ir gervuogių gentainių yra linkusios plisti šaknimis.
PLUNKSNALAPĖ GERVUOGĖ (R. laciniatus) taip pat nokina skanias uogas, bet jau spyglių tankumas ir aštrumas atima bet kokį norą smaližiauti ! Uogos – tamsiai purpurinės arba juodos ir tikrai labai skanios, bet augalas jas augina ne tokiems valgytojams kaip žmonės, nuo kurių ginasi „nagais ir dantimis“. Uogas mielai lesa paukščiai, kurie moka išvengti dyglių. Suvirškinęs saldų minkštą, paukštelis kur nors purpteli mažą krūvelę, kurioje likusios sveikos sėklytės puikiai sudygsta, turėdamos dygimui „pradinį kapitalą“ – paukščio mėšlą.
Tad naudokimės šiomis nuostabiomis gamtos dovanomis, nes dabar pats jų metas ir gerumas – valgykime aviečių uogas, skinkime lapus, ruoškime maisto ir vitaminų atsargas žiemai, riškime vantas. Skindami avietes ar gervuoges miške, neskriauskime gamtos – neišlaužykime daug šakų, o tik vieną kitą šakelę, nenudraskykime visų lapų, palikime uogelių ir paukščiams. Juk menkavertė bus žolelių arbata, jeigu šitaip ją surinksime.
