Kartais ant medžių šakų išauga tikri ore kabantys orchidėjų sodai. Yra keli pagrindiniai orchidėjų augimo būdai – vienos jų savo šaknis, kaip ir dauguma augalų, leidžia tiesiai į žemę, tad ir vadinamos žemėje augančiomis, kitos – dažniausiai kilę iš tropinių pasaulio vietovių - prisitaikę gyventi aukščiau – ant medžių šakų, kamienų, nuvirtusių medžių, krūmų ir netgi kaktusų, vadinamos epifitais (tik jokiu būdu tai neparazituojantys augalai – kitus augalus pasirenka tik atramos tikslais!).
Dar viena grupė orchidėjų prisitaikiusi gyventi tiesiog ant uolų, moksliškai vadinamos litofitais, jos šaknis įleidžia į plyšius tarp akmenų, kur kaupiasi augimui reikalinga drėgmė ir vėjo suneštos žemės, smėlio mišinys, pūvančios augalų liekanos, sudarančios mitybai reikalingą derinį. Tačiau yra ir tokių, kurios praktiškai visą savo gyvenimą praleidžia po žeme, į paviršių trumpam iškeldamos tik žiedus.
Nuo ko gi viskas prasidėjo? Nors tam tikrų orchidėjų rūšių skonines, kvapiąsias, gydomąsias, antgamtines ir panašias savybes žmonės įvertino labai seniai, tačiau tikroji manija išplito po pasaulį Karalienės Viktorijos laikais, kai už vieną egzempliorių kolekcionieriai net ilgai nesvarstydami klojo tūkstančius. Aukščiausia suma, užfiksuota istorijoje, siekė 1500 svarų sterlingų (1890 metais), kas šiandien prilyginama 96500 svarų sterlingų.
Vienas ryškiausių momentų buvo katlėjos (Cattleya) pražydinimas. Viljamas Katlis (Williams Cattley), žymus tuometinis atogrąžų augalų žinovas ir kolekcionierius, pražydino nežinomą augalą, patekusį į jo rankas gana atsitiktinai – stengiantis apsaugoti retas ir trapias kerpes, siunčiamas iš atogrąžų miškų, jos saugumo sumetimais buvo pririštos prie tvirtų nežinomo augalo stiebų.
Būtent šio, vėliau pavadinto katlėjos (Cattleya labiata) vardu, augalo dėka, orchidėjų reitingai iškilo taip aukštai, kad būriai keliautojų – botanikų ir avantiūristų, pelno medžiotojų ar tiesiog aštrių potyrių mėgėjų, keliaudavo į atogrąžų miškus rinkti šių nepaprastų augalų ir tūkstančius jų gabenti į Europą, stengiantis patenkinti turtingųjų norus.
Tai įvyko 1818 metais, Anglijoje. Ryškus alyviškai rožinis katlėjos žiedlapių atspalvis imtas vadinti “orchidėjų spalva”. Ši orchidėja tapo prabangos ir rafinuotumo simboliu. Tačiau žala, padaryta tais laikais, mus persekioja ir šiandien – didžioji dalis šių augalų transportavimo metu žūdavo, kiti gyvenimą užbaigdavo Europoje, nežinant, kaip juos auginti ir kokias sąlygas sudaryti. Ne tik orchidėjos nukentėjo – nukentėjo ištisi miškai, kurie buvo kertami, bandant pasiekti orchidėjų augimvietes. Dėl to jų skaičius Raudonosiose pasaulio knygose tik augo.
Trumpam grįžkime prie žmonių, kurie sukūrė begales legendų, pasakojimų, būtų ir nebūtų istorijų šiems augalams apibūdinti. Kadangi šie augalai paplitę visame pasaulyje, tad ir istorijų yra pačių įvairiausių. Remiantis tomis legendomis, sužinome, kad orchidėjos gali būti plėšrios, atogrąžų miškuose puolančios žmones, net ir šiomis dienomis, švelniau, tačiau kartais išgirstame jas vadinamas vabzdžiaėdžiais augalais, tačiau tai ir telieka legendomis ar asociacijomis.
Ne visos istorijos tokios baisios, pavyzdžiui Senovės Graikijoje orchidėja buvo laikoma meilės, viduramžiais buvo gaminami meilės gėrimai, tikint, kad padės pelnyti mylimo žmogaus dėmesį. Ne visi tikėjimai buvo paprastas prasimanymas ar atsitiktinės asociacijos – kiti įgavo mokslinį pagrindimą – šiuolaikinėje medicinoje taip pat naudojamos orchidėjų šakniagumbių ištraukos gydyti tam tikras ligas.
