Pradžiamokslis formuojantiems gėlynus

Tam, kad Jūsų sodas ar sodyba išsiskirtų iš šalia esančių tęsiame pažintį su gėlynais.

I dalį skaitykite ČIA

Augalų forma

Kiekvienos rūšies augalai turi jiems būdingą kero formą. Vieni sudaro taisyklingus apvalius kupstus, kaip antai visi migliniai augalai, kiti ištisai padengia dirvos paviršių, primena kilimą ir vadinami kiliminiais (čiobreliai, ylalapiai flioksai, glažutės, aubretės) arba auga formuodami skroteles (perkūnropės, uolaskėlės). Dauguma vienamečių ir kai kurie svogūniniai augalai žiedus formuoja ant vieno žiedynstiebio ir vadinami vienstiebiais (lelijos, kardeliai, tulpės ir dauguma vienamečių gėlių). Daugiametės gėlės dažniausiai turi daugiau nei vieną stiebą ir vadinamos daugiastiebėmis (astilbės, saulakiai, rudbekijos). Vijokliniai augalai, kaip antai turnbergijos, kvapieji pelėžirniai, tinka vertikaliajam želdinimui. Svyrantieji, pavyzdžiui, sukučiai, šlamučiai, petunijos, auginami įvairiuose induose ir jais apželdinami balkonai, palangės. Geriausiai vieni kitus išryškina skirtingų formų augalai, kaip antai ašuotės ir šlakuotosios plautės, paprastieji blužniapaparčiai ir rasakilos, baltašaknės, bijūnai ir vaisginos ar vilnotosios notros.

Augalai skiriasi ir įvairių formų, dydžio, išvaizdos lapais. Stambiais lapais melsvės, rodžersijos, kanos, pasodintos grupėmis, tarsi mažina erdvę, patraukia dėmesį. Šios gėlės neturėtų vyrauti sode. Smulkiais lapais gėlių yra gerokai mažiau nei turinčių vidutinio dydžio lapus. Gėlės smulkiais lapais, pavyzdžiui, paprastosios levandos, vaistiniai smidrai, baltašaknės, darželinės juodgrūdės, erdvę praplečia.

Apvalios formos gėlių kerus ar kupstelius (migliniai augalai, gvaizdės, uolaskėlės) ir gėles, kurių kereliai panašūs į pagalvėles, sodinkite nedidelėmis grupėmis. Dideliame plote auginami šie augalai nebus tokie puošnūs.

Augalų aukštis

Jis padeda sudaryti gėlyno pusiausvyrą, nuo jo priklauso gėlynų matomumas. Gėlėmis galime pridengti kai kurias vietas, erdves, kaip antai pastatų sienas, ar paryškinti norimus elementus, pavyzdžiui, prie baltos neaukštos medinės tvoros ryškių spalvų tulpių žiedai siūbuodami vėjyje pagyvins jos baltumą. Žemos gėlės, kurių aukštis 5–30 cm, sodinamos gėlynuose, apžiūrimuose iš arti ir iš viršaus. Žemomis (jos priskiriamos prie kiliminių ar skrotelinių) gėlėmis apsodinami apvadai, gėlynų pakraščiai ar plokšti gėlynai.

Žemaūgės gėlės: ylalapiai flioksai, uolaskėlės, lobelijos, lobuliarijos, šilokai, smulkiažiedžiai katilėliai, dauguma svogūninių gėlių. Vidutinio aukščio (30–80 cm) gėlių yra daugiausia. Jas tinka auginti nutolusiuose gėlynuose, jų viduryje ar prie įvairių pastatų sienų, norit apželdinti plotus, esančius prie krūmų ar po medžiais. Aukštaūgių (daugiau nei 1,20 cm) gėlių nėra daug, pavyzdžiui, pentiniai, ricinmedžiai, arunkai. Jos sodinamos kaip akcentai pavienės ar grupuojant po kelias. Šias gėles didelėse erdvėse galima sodinti grupėmis. Puikiai tinka ovalo ar apskritimo gėlynų viduriuose. Aukštaūgių ir kai kurių vidutinio aukščio gėlių stiebus galima pridengti gėlynų priekyje auginamomis žemaūgėmis gėlėmis. Taip sudaromi kelių aukštų gėlynai.

Alma Littera nuotr.
Alma Littera nuotr.
Alma Littera nuotr.

Augalų derinimas pagal spalvas

Bendras sodo įspūdis priklauso ir nuo to, kaip augalai sukomponuoti. Suderinus gėlių spalvas, tekstūrą, formas, aukštį ir žydėjimo laiką galima vizualiai praplėsti arba sumažinti esamą erdvę, aplinkai suteikti nuotaiką. Augalais galima paslėpti kai kurias sodo kerteles ar išryškinti kitas erdves.

Augalų spalvų deriniai sudaromi atsižvelgiant į lapų ir žiedų, rečiau – vaisių spalvas. Visas gėles įsivaizduojame žaliais lapais, tačiau atidžiau pažiūrėję į augančias savo aplinkoje pamatysime, kad panašaus atspalvio lapais vienodų mažai. Vieni bus tamsiai ar šviesiai žali, kiti melsvai ar pilkai žali, treti margi, su baltais ar gelsvais apvadais, įvairių spalvų dėmėmis, juostomis. Negana to, kai kurie augalai per vegetaciją geba keisti spalvas: pavasarį bijūnų, astilbių ir epimedžių ūgliai atželia ryškiai raudoni ar bronziniai, vėliau ūgliai ir lapai pažaliuoja.

Rudenį, po šalnų, paraudonuoja snapučių, alūnių, kai kurių bijūnų, purpurine spalva nusidažo bergenijų lapai. Yra išvesta alūnių, vaisginų, ricinmedžių, vilkpupių veislių su tamsiai raudonais lapais. O kai kurie spalvingųjų alūnių veislių augalai lapų spalvą keičia net kelis kartus: pavasarį ir rudenį lapai būna ryškesni, vasarą pašviesėja, pavyzdžiui, ‘Tiramisu’, ‘Autumn Leaves’, ‘Mint Frost’. ‘Electra’ pavėsyje išlaiko ryškiai raudonas lapų gyslas ir taip pat keičia spalvą: pavasarį jauni lapai geltoni, vasarą jie žalsvai geltoni, rudenį įgyja dar tamsesnę spalvą – gelsvai rudą. Saulėtoje vietoje ar pusiau pavėsyje augančių alūnių lapų atspalviai taip pat skiriasi. Gėlės puošnios dėl žiedų, tik dalis auginamos dėl spalvingų lapų. 

Gamtoje daugiausia gėlių baltais ir geltonais žiedais, šiek tiek mažiau mėlynais, rausvais ir raudonais žiedais. Retos gėlės žydi purpuriniais, pilkais, rudais žiedais. Sudarant spalvų derinius patartina rinktis tas spalvas, kurių yra daugiausia, tai yra geltonas, mėlynas ir raudonas. Pirmiausia svarbu apsispręsti, kokios spalvos augalai vyraus jūsų aplinkoje.

Kiekvienas žmogus spalvas jaučia savaip, todėl ir nuspręsti, kokių spalvų apsuptyje norisi gyventi, reikia pačiam. Negražių spalvų nėra, yra tik netinkami jų deriniai.

Plačiau apie spalvų derinimą, parinkimą ir poveikį kitą trečiadienį.

Ištrauka iš Alma Littera knygos Sodas, daržas ir gėlynas lengvai, kurią parengė Zigmantas Gudžinskas, Irena Burneckienė, Aurelija Malciūtė, Rita Mikaliūnaitė.

Dėmesio!

Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 3 mėnesių žurnalo „Mano Namai“ prenumeratą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis