Sodinimas
Šiltnamyje išauginti vienamečių gėlių daigai į lauką perkeliami praėjus šalnų pavojui gegužės pabaigoje–birželio pradžioje. Šalčiui atsparių vienamečių gėlių daigai sodinami gegužę. Prieš sodinant daigus reikia grūdinti, t. y. pratinti prie aplinkos sąlygų, dėžutes galima palikti net lauke per naktį, jei nebus šalnų.
Dėžutėse šiltnamiuose auginami daigai gausiai palaistomi, išraunami, patrumpinamos jų šaknys. Išrauti, atviromis šaknelėmis daigai greitai apdžiūsta ir sunkiai prigyja. Sodindami neužlenkite šaknų, duobutė turi būti tokio gylio, kokia yra daigo šaknelė ar šaknų gumulas. Įdėjus daigą į duobutę, šaknys užberiamos dirvožemiu, augalas apspaudžiamas ir palaistomas.
Dvimetės gėlės lauke sodinamos anksti pavasarį, nes yra pakančios šalnoms, arba rugpjūtį–rugsėjį. Daugiamečių gėlių sodinukai, vienus dvejus metus auginti dauginimo lysvėse, į nuolatinę vietą perkeliami balandžio pabaigoje–gegužę arba rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje.
Daugiamečių gėlių daigai, išauginti iš sėklų, sodinami gėlyne tiek pavasarį, tiek rudenį. Vis dėlto šios gėlės greičiausiai dauginamos kero dalimis. Iškastas jis dalijamas į 3–6 dalis taip, kad kiekvienoje iš jų būtų po kelis augimo pumpurus. Pavasarį galima dalyti tų daugiamečių gėlių kerus, kurios žydi vasarą ir rudenį.
Antroje rugpjūčio pusėje–rugsėjo pradžioje į gėlyną kerais sodinamos daugiametės gėlės, kurios žydi pavasarį. Kero dalis reikia surūšiuoti pagal dydį ir didžiausius sodinti augalų grupės ar gėlių sodinimo ploto viduryje. Kartu nesodinkite daigais užaugintų ir kero dalimis daugintų augalų. Vegetatyviniu būdu padauginti ir sodinami pavasarį augalai daug geriau prigyja nei pasodinti rudenį. Persodintos į nuolatinę vietą gėlės ne visos prigyja, kai kurios silpnai auga. Jas reikėtų atsodinti, todėl patariama auginti iki 20 proc. daugiau gėlių, nei reikia tam tikram plotui apsodinti.
Svogūninės gėlės persodinamos rugsėjį, kad iki šalnų spėtų įsišaknyti, vasarą – žydinčios gumbasvogūnės gėlės, kaip antai kardeliai, gegužę – montbertės. Šių gėlių sodinimo gylį ir tarpus tarp augalų lems svogūnėlio ar gumbasvogūnio dydis. Gėlių svogūnai ar gumbasvogūniai dirvožemyje sodinami tokiame gylyje, kuris yra 3–4 kartus didesnis už svogūnėlio diametrą, taigi 5–25 cm gylyje, pavyzdžiui, daugiažiedės margutės – 25 cm, narcizai – 15–20 cm, tulpės – 10–15 cm, krokai, snieguolės, scylės, sniegžydrės, žydrės – 4–8 cm gylyje.
Persodinimas
Dauguma daugiamečių gėlių vienoje vietoje nepersodintos auga 3–5 metus, keleto rūšių augalai – net iki 10 metų. Kai kurias kilimines gėles reikėtų persodinti kas 2–3 metus, nes didesni šių augalų ploteliai praranda dekoratyvumą arba pradeda nuo vidurio nykti (neinfekcinės kilmės nykimas būdingas kai kurioms uolaskėlėms). Vėliau augalų kerai tankėja, suveša, gėlyne perauga vieni kitus, mažėja gėlių gyvybingumas ir jos negausiai žydi.
Tankiame gėlyne senus aukštų gėlių kerus dažniau pažeidžia ligos, kaip antai miltligė, dėmėtligės. Iki 10 metų vienoje vietoje nepersodinant galima auginti bijūnus, plunksnalapes rudbekijas. Kai kuriuos augalus, kaip antai aubretes, ylalapius flioksus, būtina persodinti ne rečiau kaip kas 3 metus. Daugiametės gėlės persodinamos pavasarį, kai augalai yra ramybės būsenos, ir rugpjūtį–rugsėjo pradžioje, kai augalų vegetacija artėja prie pabaigos.
Anksti pavasarį patariama persodinti daugiamečius augalus, kurie žydi vasarą ar rudenį, ir smulkesnes gėles, rudeniop – pavasarį ir vasarą žydinčias gėles. Vasarą galima persodinti nužydėjusias gėles, kaip antai vilkdalgius, tačiau tokiu metu persodintus augalus reikia atidžiau pagloboti, pavyzdžiui, laistyti, kol prigis, bet nereikėtų persodinti, jei dienos karštos.
Gėles geriausia persodinti vėsią, debesuotą dieną arba vėlai vakare. Dieną prieš persodinimą reikia augalus palaistyti. Persodinant daugiametės gėlės keras dalijamas: iškastas keras aštriu kastuvu ar peiliu padalijamas į 3–4 dalis, pašalinamos senos, pažeistos, ligotos, deformuotos ir džiūti pradedančios šaknys. Daugiamečių gėlių kerus, svogūnus, gumbasvogūnius reikėtų atidžiai apžiūrėti ir pašalinti visus deformuotus, išpjaustyti puvinių pažeistus šakniastiebius. Jei liga pažeidusi nemažą dalį kero, jo nevertėtų sodinti.
Svogūnines ir gumbasvogūnes gėles prieš sodinimą galima 2–4 val. pamirkyti silpname kalio permanganato tirpale, paskui juos apdžiovinti ir pasodinti. Išpjaustytas vietas reikėtų pabarstyti medžio anglimis, kad pro žaizdas nepatektų ligų sukėlėjų, apdžiovinti ir pasodinti.
Padalyti kereliai, atsižvelgiant į šaknų dydį, sodinami 5–30 cm gylyje. Kokiame gylyje reikia sodinti padaugintą augalą, lengviausia orientuotis pagal šaknies kaklelį – gėlė turi būti pasodinta tokiame gylyje, kokiame augo anksčiau. Pasodinti kereliai palaistomi.
Lepesnės daugiametės gėlės persodinamos pavasarį. Šios gėlės, persodintos rudenį, sunkiau įsišaknija ir žiemą gali iššalti. Jei vis dėlto tenka persodinti rudenį, šias gėles būtina mulčiuoti durpėmis ir pridengti.
Bijūnų kerų negalima užpilti storesniu nei 3 cm dirvožemio sluoksniu, nes jų augimo pumpurai yra arti žemės paviršiaus.
Gėlės daug greičiau prigyja, formuoja vešlesnę šaknų sistemą ir lengviau pakelia persodinimą, jei daigai šiltnamyje ir pasodinti bent sykį per savaitę laistomi iš humuso paruoštu biologiniu tirpalu (šių ekologinių trąšų galima nusipirkti specializuotose augalų parduotuvėse). Juo laistomi augalai iš dirvožemio pasisavina daugiau maisto
medžiagų, nėra tokie jautrūs aplinkos veiksniams, formuoja didesnius kerus.
Ištrauka iš Alma Littera knygos Sodas, daržas ir gėlynas lengvai, kurią parengė Zigmantas Gudžinskas, Irena Burneckienė, Aurelija Malciūtė, Rita Mikaliūnaitė.
