Originalios vilkdalgių, kardelių ir viendienių veislės ir auginimo subtilybės

Siūlome susipažinti su šių gėlių naujienomis ir auginimo ypatumais.

Vilkdalgiai

Vilkdalgiai arba irisai (nuo lotyniško genties pavadinimo - Iris) – viena iš gražiausių daugiamečių gėlių grupių. Sibiriniai, geltonžiedžiai, japoniniai, aukštaūgiai barzdotieji ir spuria vilkdalgiai bei tarprūšiniai vilkdalgių hibridai yra vieni iš svarbiausių A. Markevičiaus gėlyno augalų. Originalios šiuolaikinės vilkdalgių veislės įvairiaspalviais žiedais pavergia savo grožiu.

Spuria vikldalgiai (SPU)

Pasak A. Markevičiaus, spuria grupės vilkdalgiai Lietuvoje nedažni. Paplitusi nuomonė, kad spurijos bijo šalčio, todėl Lietuvoje gali augti tik nedidelė dalis jų veislių. Tai tik dalinai tiesa – iš tiesų vilkdalgiai – spurijos bijo ne tiek šalčio žiemą, kiek užmirkimo rudenį. Auginant spuria vilkdalgius ant supiltų aukštesnių kauburių, jie puikiai jaučiasi ir gausiai žydi. Ir ne tik Lietuvoje, bet netgi ir Altajuje...

Spurijos gali augti vienoje vietoje nors ir dešimt metų, sudarydamos vešlius krūmus. Žydi birželio pabaigoje – liepos mėnesį. Dauguma veislinių spurijų yra gana aukštos (1,00-1,30 metro, kartais ir virš 1,50 m), stambiais spalvingais žiedais. Tai akcentai prie vandens telkinių ir vejose, tikra aplinkos puošmena. Gaila, bet mūsų apželdintojai dar retai naudoja vilkdalgius spurijas formuodami gėlynus. O jie labai praverstų dideliuose miestų želdinių plotuose, parkuose, urbanizuotose vandens telkinių pakrantėse.

Labai norėtume, kad šis nuostabus ir iš tiesų nereiklus augalas Lietuvoje taptų labiau įprastas. Šiuo tikslu prieš kelis metus pradėjome ir naujų spurijų veislių, prisitaikiusių augti mūsų klimate, selekciją. Tai ilgas darbas – spurijų sėklos dygsta du ir netgi tris metus ( ! ), o sėjinukai pražysta dažniausiai dar po trejų – ketverių metų. Tačiau laikas bėga, ir 2013-ųjų metų vasarą jau atrinkome pačius pirmuosius nuosavų lietuviškų vilkdalgių spurijų sėjinukus.

Tarprūšinė vilkdalgių hibridizacija

„Bebarzdžiai vilkdalgiai – labai nevienalytė grupė ne tik todėl, kad tai gausybė skirtingų botaninių rūšių, turinčių nevienodą chromosomų skaičių, - pasakoja A. Markevičius. - Netgi ir tos pačios rūšies – pavyzdžiui, sibirinių vilkdalgių – vienos veislės yra diploidinės (turinčios dvigubą chromosomų rinkinį), kitos – tetraploidinės (rinkinys keturgubas). Tai įtakoja kryžminimo galimybes. Skirtingas genetiškai ne itin nutolusias vilkdalgių rūšis teoriškai įmanoma kryžminti tarpusavyje – nebūtinai turinčias tokį patį chromosomų skaičių, svarbu, kad abi rūšys turėtų analogines chromosomas. Tačiau skirtingų botaninių rūšių chromosomos nėra pilnai analogiškos, ir gautieji diploidiniai hibridai dažniausiai būna sterilūs – jie patys sėklų neužmezga. Kas kita – jei naująjį hibridą pavyksta paversti tetraploidu. Tokius naujadarus galima kryžminti tarpusavyje, o dažnai ir su tetraploidinėmis tėvinių rūšių veislėmis.

Vilkdalgių sodinimas

Tarprūšiniai vilkdalgiai ir spurijos sodinamos anksti pavasarį (balandžio mėnesį) ir rudeniop (rugpjūčio antra pusė ir iki rugsėjo vidurio).

'Berlin Butterfly' – A. Markevičiaus pakrikštytas, pas jį pirmąsyk pražydęs ir atrinktas, bet berlyniečių profesorių Tomo ir Christinos Tamberg sukurtas tarprūšinis kaliforninių ir sibirinių vilkdalgių tetraploidinis hibridas – kalsibas. Žiedai labai stambūs, apie 14 cm skersmens. Augalai maždaug 60 cm aukščio.

'Angenehme Seereisen' – berlyniečių profesorių Tomo ir Christinos Tamberg sukurtas tarprūšinis sibirinių ir šeriuotųjų vilkdalgių hibridas – sibtoza. Ultramarino mėlynas, viršutiniai žiedlapiai šviesiai melsvi. Žiedai banguoti stambūs, apie 10 cm skersmens. Augalai apie 100 cm aukščio.

SPU 'Lietuvos Galiūnai' – A. Markevičiaus sėjinukas, ruošiamas kitų metų registravimui. Vilkdalgis – spurija, apie 130-140 cm aukščio milžinas.

SPU 'Ursula' – dvispalvė iš tolo "šviečianti" spurija. A. Markevičiaus sėjinukas, skirtas mėgiamai rašytojai, fantastei – humanistei Ursulai Le Guin.

Kardeliai – viena iš kelių pačių populiariausių skynimui auginamų gėlių, itin mėgiami Amerikoje, Europoje. Lietuvoje auginami nuo seno – ir nemažai kaimų lig šiol vis dar augina tas pačias veisles, kurias pradėjo auginti 20-to amžiaus pradžioje. Tuo tarpu pasaulyje kardelių selekcija nestovi vietoje – kasmet registruojama kelios dešimtys naujų veislių. Labai aktyviai šioje srityje dirba čekai, rusai, ukrainiečiai, amerikiečiai, latviai ir lietuviai.

Kalbiname gėlių kolekcininką ir selekcininką Antaną Markevičių, turintį didelę patirtį, apie 30 metų užsiimantį gėlininkyste ir virš 20 metų gėlių selekcija.

Anot A. Markevičiaus, pagrindinės mūsų gėlių kolekcijos kryptys: kardeliai (400 veislės), viendienės (300 veislės), vilkdalgiai (600 veislės – aukštaūgiai barzdotieji, sibiriniai, spuria, japoniniai, tarprūšiniai hibridai). „Auginame ir tulpes, arizemas, jurginus, smulkiasvogūnes ir daugiametes gėles, kai kuriuos dekoratyvinius krūmus bei vijoklius, - sako grožio kūrėjas. - Šiuo metu auginame maždaug 1500 veislių, botaninių rūšių, formų ir tarprūšinių hibridų įvairiausių gėlių“.

Pasak A. Markevičiaus, pačios pirmosios jų gėlės buvo kardeliai. Pradėjus selekcionuoti kardelius, naujausių veislių kolekcija – genofondas kryžminimui – tapo būtinybe, todėl šiai sričiai skyrė ir dabar skiria daug dėmesio. Kardelių veislių asortimentas pastoviai atnaujinamas. Kasmet iš viso pasaulio gauna iki 100 originalių veislių – naujienų.
Pažvelkime kokie nauji įdomūs kardeliai "gimsta" A. Markevičiaus gėlyne. Vertingiausi taps veislėmis, juos ateityje gėlių selekcininkas padaugins. Originalūs kardeliai, netgi jei jie netaps naujomis kardelių veislėmis (neretai anaiptol ne visos techninės charakteristikos būna idealios), yra vertinga genetinė medžiaga tolesniems kryžminimams.

Kardelių auginimas

Kardelių auginimas nėra itin sudėtingas, tačiau reikia prisilaikyti sėjomainos, parinkti atvirą saulėtą vietą ir tinkamą dirvožemį – silpnai rūgščios reakcijos, purų, netręštą organinėmis trąšomis.

Sodinimo laikas – balandžio pabaiga – gegužės iki vidurio, kai dirva pražiūva, o temperatūra 10-12 cm gylyje 10 oC. Prieš sodinimą kardelių gumbasvogūnius būtina beicuoti fungicidais. Kad anksčiau žydėtų, gumbasvogūnius galima porą savaičių arba ir truputį ilgiau padaiginti šviesioje, šiltoje patalpoje ir į lysves sodinti jau su daigais. Stambūs gumbasvogūniai sodinami 15x25 cm atstumu, mažesni tankiau.

Apsaugai nuo ligų tenka naudoti fungicidus, nuo siurbiančiųjų kenkėjų – insekticidus.
Kardelių gumbasvogūniai nukasami nuo rugsėjo vidurio (ankstyvas veisles) ir iki spalio vidurio (vėlyvas). Gumbasvogūniai sensta – pakaitiniai kasmet susiformuoja vis plokštesni ir mažiau gyvybingi, tuo pačiu prastesnės kokybės būna ir žiedynai. Dauginti gumbasvogūniais verta ne ilgiau, kaip 4-5 metus, o atsinaujinti sodinamąją medžiagą reikia sėjant gumbapumpurius. Rudenį nukasti gumbasvogūniai ir gumbapumpuriai džiovinami, po to sandėliuojami +5 +8С temperatūroje.

Gladiolus x primulinus

Pasak kardelių selekcininko A. Markevičiaus, Gladiolus x primulinus – tai kažkada XIX amžiaus pabaigoje tarprūšinio kardelių kryžminimo metu sukurta hibridinė genetinė linija, turinti dominuojančias botaninės rūšies Gladiolus primulinus (raktažolinio kardelio)  savybes. Pagrindiniai požymiai – retas vienaeilis arba pražanginis žiedynas, "gandavensis" tipo smulkūs žiedai, gana ankstyvas žydėjimas. Tai retai kur auginami kardeliai – nebent botanikos sodai turi vieną – kitą veislę savo kolekcijose. Gladiolus x primulinus linija labai pasitarnavo, kuriant šiuolaikinius darželinius kardelius, ir yra vieni iš dabartinių kardelių protėvių. Tačiau teiginys, kad dabartiniai smulkiažiedžiai kardeliai yra būtent G. primulinus – klaidingas.

Gladiolus x primulinus linijos selekcija užsiima tik Anglijos kardelininkai. Tai įdomios ir savitos gėlės, todėl vertėtų jas ne tik plačiau auginti ir pas mus Lietuvoje, bet ir selekcionuoti, tobulinti.

„Mes šiuos kardelius auginome dar tik dvejus metus, todėl ir nuotraukos dar negali parodyti tikrojo primulinus kardelių grožio ir savitumo“, - teigė A. Markevičius.

Viendienės – visame pasaulyje populiarios daugiametės gėlės. Viendienių grožis nėra trumpalaikis – nors atskiras viendienės žiedas žydi ir trumpai, bet ant žiedstiebio juk būna nuo keliolikos iki kelių dešimčių pumpurų. Galingi kelerių metų viendienių krūmeliai tokių žiedstiebių užaugina ne po vieną, todėl žydėjimas tęsiasi daugiau, nei mėnesį. Atsiranda viendienių veislių, kurių žiedai išsilaiko pusantros ir netgi dvi paras.

Pasak A. Markevičiaus, viendienės – nereiklūs ir labai dekoratyvūs augalai. Nuo miniatiūrinių žemaūgių trisdešimt centimetrinių iki pusantro metro aukščio milžinų; nuo kelių centimetrų skersmens žiedelių iki 25-30 cm skersmens gigantų; tuščiavidurių, pilnavidurių, voriškųjų (spaiderių ir ufo) – šių gėlių įvairovė tikrai didelė. Plati ir spalvų, atspalvių, spalvų derinių gama.

Viendienės puošia sodybos aplinką ir nereikalauja ypatingos priežiūros – vienoje vietoje jos gali augti kelerius metus. Augalai sodinami anksti pavasarį arba rugpjūčio – rugsėjo mėn.
Akcentas alpinariume, uždengtas patvorys, žydintis plotas parke – viskam galima rasti tinkančių viendienių veislių: pagal spalvas, aukštį, žydėjimo laiką. Yra nemažai ir remontantinių viendienių veislių, pakartotinai žydinčių antroje vasaros pusėje ir rudens pradžioje. Masiniams želdiniams labiau tiks nebrangios, laiko išbandytos ir puikiai mūsų sąlygose augančios populiaresnės viendienių veislės. 

„Auginame ir keletą labai vėlai – tik liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje pradedančių žydėti veislių, - pastebi gėlių augintojas – selekcininkas. - Jau antri metai atrenkame bei dauginame ir savo išvestas viendienes. Labiausiai domina voriškosios (spaideriai). Bendraudami su įvairių šalių gėlininkais – profesionalais, taip pat ir kolegomis – selekcininkais, pastoviai papildome kolekciją įdomiomis naujomis viendienių veislėmis. Šis vertingas genofondas, taip pat, yra ir materialinė parama mūsų pačių selekciniam darbui“.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis